VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Naujausios žinios

01.12. Kauno medikai lemtingąją sausio 13-ąją

prof.  Arimantas  Dumčius

Kardiochirurgas, Kauno Sąjūdžio III- IV tarybų narys,  Lietuvos Sąjūdžio II Seimo narys, Lietuvos Visuotinių Žmogaus teisių Deklaracijos signataras

Arimantas Dumčius

Pažvelgę į praėjusias dienas, galime pasakyti, kad dauguma Kauno medikų ir jų šeimų neraginami aktyviai dalyvavo Sausio 13 d. įvykiuose. Kai tik sausio 13 d. vėlai vakare TV ekrane išnyko Eglės Bučelytės veidas , o apie 2 val. nakties nutrūko radijo ryšys su Vilniumi, o vėliau iš Sitkūnų pasigirdo Jolantos Šarpnickienės balsas, Kauno ligoninės (Klinikos, Raudonojo kryžiaus, II ir III ligoninės ) nelaukdamos pasirengė ekstremalioms situacijoms. Štai ką pasakoja tuometinis Kauno klinikų direktorius gyd. Leonas Kondrotas, kuris, nors ir sirgdamas( buvo tulžies pūslės uždegimas, vėliau buvo operuotas) tuoj pat išskubėjo į darbovietę. „Kadangi pravažiuoti Perkūno alėja neįmanoma, nes visur pilna žmonių, kurie statė užtvaras ir barikadas iš betono stulpų prie retransliacijos bokšto, pravažiavau išsikvietęs tik Greitąją medicinos pagalbą. Į Kauno klinikas traukė didelė vora darbuotojų. Kabinete manęs laukė visa administracija, ji pranešė , kad atvykę daugelis klinikų darbuotojų ir visi skyriai yra pasirengę priimti nukentėjusiuosius“. Klinikose tuoj pat buvo įkurtas štabas. SAM paprašius, iš Klinikų į Vilnių nedelsdama išvyko neurochirurgų komanda, jie suteikė pagalbą nukentėjusiesiams, kurie buvo stacionarizuojami Sapiegos ligoninėje , Greitosios medicinos pagalbos ligoninėje, o kitą parą budėjo prie parlamento. Vadovavo prof. Leonas Klumbys, išvyko skyriaus vedėjas Jaunius Tamašauskas, doc. Juozas Šidiškis ir gyd.Mečislovas Obelenis. Vėliau L. Klumbys ir J. Tamašauskas buvo apdovanoti Sausio 13 medaliu. Gydytojų patriotinis jausmas buvo labai iškilęs. Mano vadovaujamos klinikinės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos darbuotojai, prireikus, nedvejodami būtų ėję į barikadas suteikti pagalbos sužeistiesiams. Aš, kaip Kauno Sąjudžio Tarybos štabo narys, dalyvavau svarbiausiuose įvykiuose mieste. Įdomus faktas, kad mūsų klinikų teritorijoje, patalpoje po kaminu, buvo įrengta slapta radijo stotis ( ji išliko  daugiau nei mėnesį). Ji turėjo perimti Kauno radijo funkcijas, jei pastaroji būtų užimta omonininkų.

     Panašiai organizavosi ir kitos miesto ligoninės . Miesto tarybos pirmininko Gintaro Puko įsakymu buvo sudarytas medikų štabas ekstremalioms situacijoms. Jį sudarė ligoninių vyriausieji gydytojai, Klinikų vyr. chirurgas Evaldas Torrau, sveikatos sk.vedėjas Gediminas Ravaitis. Vadovu paskirtas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr.gydytojas Mykolas Biliūnas, turėjęs patirties Žąslių geležinkelio avarijoje. Šis štabas derino ligoninių veiksmus, specialistų skirstymą, pasikeitimą jais ir kita. Ypač mobilizavosi miesto centre esanti Raudonojo Kryžiaus ligoninė, ištisas paras budėjo traumatologai  ( vadovavo a.a. prof. P. Baubinas, skyriaus vedėjas Ksaveras Skibickas, traumotologijos punkto vedėjas Raimundas Kunickas ir kiti). Doc. Romas Kalesinskas pats gelbėjo sužeistuosius Vilniuje prie televizijos bokšto, vėliau buvo apdovanotas sausio 13 medaliu. III klinikinėje ligoninėje budėjo specialus įvairių profilių gydytojų postas. Čia aktyviai dirbo chirurgas Kazimieras Kuzminskas , Linas Kilius, Jonas Paukštys ir kiti.

      Keli Kauno medikai Atgimimo pradžioje buvo išrinkti į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir prisidėjo atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, o sausio 13 d.  nepaliko parlamento rūmų. Tai: Audrius Butkevičius, kuris, baigęs KMI , dirbo Greitosios medicinos pagalbos gydytoju, įkūrė tremtinių ir politinių kalinių klubą, kūrė krašto apsaugą, buvo Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius ir parlamento gynimo organizatorius. Egidijus Klumbys, Kauno klinikų neurochirurgas , CMTL mokslinis bendradarbis, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, parlamento gynėjas savanoris. Algirdas Saudargas, KMI CMTL mokslinis bendradarbis, signataras , vėliau užsienio reikalų ministras, įvykių metu turėjo įsipareigojimus užsienyje. Vladimiras Jarmolenka, KMI Biochemijos katedros asistentas, signataras. Pulkininkas doc. Algimantas Vitkaitis, buvęs KMI Karinės katedros vedėjas, krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas, parlamento gynimo metu organizavo parlamento rūmų aprūpinimą medicinos priemonėmis. Gyd. Kazimieras Mickevicius, KMI auklėtinis , teikė medicinos pagalbą parlamento gynejams. A. Vaitkaitis ir K. Mickevičius buvo apdovanoti  Sausio 13 medaliu , o medicinos tarnybos atsargos majoras K.Mickevičius 2003 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

     Pagrindiniais visų pasipriešinimo darbų Kaune organizatoriais buvo Kauno deputatų taryba ( pirmininkas Gintaras Pukas, meras Vidmantas Adomonis, kuris prieš tai vadovavo KMI CMT laboratorijai) ir Sąjūdžio Tarybos štabas (Kauno Sąjūdžio Tarybos pirmininkas Ričardas Šležas, sekretorius Alfonsas Vaišnoras). Tuo metu Kauno tarybos pirmininko pavaduotoju buvo KMU Radiologijos klinikos prof. Zigmantas Satkevičius. Kaip antiblokadinio štabo pirmininkas jis koordinavo derybas su sovietiniais Kauno kariniais daliniais, buvo atsakingas už Kauno TV radiją. Aktyvi įvykių dalyvė buvo miesto Tarybos narė gyd. Vincenta Duliūnaitė. Deputatų tarybos narys, buvęs Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas Dr. Gediminas Sakalnikas koordinavo ryšius su politinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis. Kauno Sąjudžio Taryboje buvome du medikai: a.a. prof. Alfredas Smailys, įžymus Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio skelbėjas, su kuriuo daug metų teko bendrauti dirbant KMI ir Kardiologijos institute, iš jo gavau draudžiamą Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kroniką ir aš. Sąjudžio Kauno Taryboje mes redagavome “Kauno Aidą“ ir karštai aptardavome Sąjūdžio strategijos klausimus. Turiu pasakyti, kad, Kauno Sąjūdis per savo grupių įgaliotinius visiškai kontroliavo padėtį Kaune (užtvarų statymas, žmonių siuntimas prie TV, telefonų stoties, Sitkūnų, Juragių ir į Vilnių). Jau  iki sausio 13 d. Vilniuje didėjo įtampa, buvo aišku, kad bus plečiamas mūsų objektų, o gal Parlamento puolimas. Sausio 11 d. kartu su Kauno Sąjūdžio Tarybos nariu Algirdu Tribe nuvykome i parlamentą. Būdamas Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos vicepirmininkas, kartu su akad. A. Buraču, disidentu V. Petkumi ir įžymiu disidentu kunigu A. Svarinsku suredagavome ir faksu siuntėme tekstus apie sovietinių tankų ir kareivių siautėjimą ir esamą situaciją Lietuvoje į JT sekretoriatą, kur mūsų organizacijai atstovavo jų darbuotoja lietuvių kilmės Nensi Ambrazas . Pranešimus nuolatos siuntėme ir po sausio 13 d. Gavome nurodymą žūt – būt išlaikyti Kauno radiją ir televiziją. Grįžus į Kauną, atėjo įsimenantis vėlus sausio 13 vakaras ir naktis. Po TV bokšto užgrobimo  aš su keliais Kauno Sąjūdžio Tarybos nariais (A.Vaišnoru, R. Šležu) atbėgome į Kauno TV studiją pasiryžę įsikišti, jei transliacija iš Kauno pakryptų kita linkme. Tačiau apie didžiai patriotinę Kauno TV kolektyvo (M. Patašiaus, V. Mačiulio, J. Šarpnickienės ir kitų), mūsų visuomenės atstovų misiją visi gerai žinome, nekomentuosiu. Pridursiu, kad medikų – prof. A Smailio kalba, kreipiantis rusų kalba į sovietinius kareivius, o vokiečių - į pasaulį sujaudino daugelį. Ji buvo išgirsta ir po kelių minučių Berlyno radijo perduota visam pasauliui. Profesorius vėliau buvo apdovanotas sausio 13 atminimo medaliu. Įsimintinas kalbas tada pasakė KMI atstovai a.a. prof. Aronas Gutmanas (rusų k.) ir KMI mokslinio tyrimo sektoriaus vadovas gyd. Petras Simaška (anglų ir lenkų k.), doc. Vytautas Vaičiuvėnas (lenkų k.), gyd. Cezarijus Boimas ir kiti. Nemaža vakarų teko man Kauno TV studijoje dirbti kartu su prof. Liucija Baškauskaite, VDU dėstytoju Linu Bulota. Kreipdavomės į pasaulį, informuodami apie žuvusius ir sužeistus mūsų žmones. Paskelbėme VDU žinių bazės anketą „Faktai“. Su prof. L. Baškauskaite surinkome bemaž 700 sužeistųjų prie TV bokšto duomenis ir liudijimus. Nurodydavau, kad sužalojimai greičiau būtų įteisinti medikų apžiūra ir medicinos pažymomis. Tai vėliau buvo naudinga ir patiems nukentėjusiesiams. Kauno TV laidos, kurios buvo retransliuojamos Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, sukėlė didelį atgarsį pasaulyje. Tai sužinojau vėliau iš giminių Kanadoje. Mano siūlymu Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos komitetas teikė V. Lansbergiui apdovanti L. Baškauskaitę sausio 13 medaliu. Tai ir buvo padaryta. Budėdami Kauno Sąjūdžio štabe, sulaukdavome skambučių iš paprastų žmonių apie sovietų dalinių judėjimą. Gal sausio 15 d. budėdamas Sąjūdžio štabe, pranešiau parlamentui apie keliolikos tankečių judėjimą Šiaurės prospektu Vilniaus link. Greitai buvo pakviestos minios žmonių prie parlamento. Pasirodo, kad tanketės tik  užblokavo kelius tarp Kauno ir Vilniaus. Gaudavome žinių net iš Kauno sovietinio dalinio, daug padėjo telefonininkės, kurios nugirsdavo žinias. Žinoma, nemažai buvo ir dezinformacijos. Budint stebėjau įsimintinas ir net graudžias iki ašarų akimirkas. Paskambino moteris iš Partizanų gatvės ir maldavo ją nuvežti į parlamentą, ji esanti invalidė, nepaeinanti, ji norinti pasiaukoti ir palįsti po sovietiniu tanku ir nors tokiu būdu sustabdyti jų puolimą. Žinoma, teko tik padėkoti. Štabe mes siųsdavome savanorius, dažniausiai žaliaraiščius, į V.Vilkelio dalinį komendantūroje ( dabartinis savivaldybės pastatas).  Man teko pasiųsti gal penkis jaunus vyrus. Graudu buvo žiūrėti, kaip du iš jų atsisveikino su žmona ir vaikais. Noriu pažymėti, kad nemaža studentų medikų grupė, tame tarpe ir mano sūnus,  savanoriškai budėjo prie Sitkūnų bokšto.

     Šiandien galime patvirtinti, kad Kauno medikai įsimintiną sausio 13 d. garbingai vykdė savo gydytojo profesinę, patriotinę ir pilietinę pareigas.

 

Atgal