VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

06 28. Ne ypač vertinamo žanro vertinga knyga

Arnoldas Piročkinas

Keliais vaizdingais žodžiais pasakyti kokią apibendrinamąją mintį, išvadą – nepaprastai senas žmonių sugebėjimas, atsiradęs tada, kai dar neturėta rašto. Tų mažažodžių vaizdingų posakių pradininkai buvo priežodžiai ir patarlės. Individualių rašytojų tekstuose jie daug amžių buvo tarsi inkliuzai, neturėję savarankiškos reikšmės. Tik XVII a. antrojoje pusėje tie inkliuzai ėmė darytis savarankiški kūriniai, kuriuos ryžtasi leisti atskirais rinkiniais.

 Bene pirmasis tai padarė prancūzų rašytojas Fransua de Larošfuko (Francois de La Roshefoucauld, 1613–1680), išleidęs 1665 m. rinkinį  „Réflexions ou sentences et maximes morales“ (liet. vertimas „ Mintys arba moralinės sentencijos ir maksimos“, 1968). Literatūroje šis veikalas dažnai vadinamas sutrumpintai – „Maksimos“. Po ketverių metų išėjo prancūzų matematiko, fiziko ir filosofo Blezo Paskalio (Blaise Pascal, 1623–1662) knyga „Pensées sur la religion et sur quelques autres sujets“ (1669; liet. „Mintys apie religiją ir apie kai kuriuos kitus klausimus“). Sutrumpintai ji vadinama tiesiog  „Mintys“.  XVII a. prancūzų literatūrą šios atmainos kūriniais praturtino ir kiek jaunesnis Žanas de La Briujeras ( Jean de La Bruyére, 1645–1696),išleidęs kartu su graikų filosofo Teofrasto (apie 370–288 pr. Kr. g.) veikalo „Charakteriai“ vertimu ir savo kur kas didesnį tekstą „Les caractéres ou les moeurs de se sieclle“ ( Šio amžiaus charakteriai arba papročiai“), kuris papildytas atskira knyga  išėjo 1656 metais.

XVIII amžiuje šio literatūrinio žanro kūrėju pasižymėjo vokietis Georgas Kristofas Lichtenbergas (Georg  Christoph  Lichtenberg, 1742–1799), iš profesijos fizikos profesorius Getingeno universitete, bet labai produktyviai reiškęsis ir literatūroje. Jo literatūrinio palikimo  dalis  – 1764–1799 m. sukurti gausūs aforizmai, sudėti į rinkinį „Aphorismen“ („Aforizmai“).

Kaip matome, šio žanro kūrėjai XVII–XVIII a. jam neturėjo vieno bendro termino. Galiausiai iš jų kaip žanro pavadinimas įsigalėjo terminas „aforizmas“, kurio pagrindas sen. graikų kalbos žodis „aphorizmós“.  Kur kas  rečiau atskiram šmaikščiam posakiui vadinti vartojamas iš lotynų kalbos žodžio „sententia“ (nuomonė, požiūris, posakis ir kt.) kilęs terminas „sentencija“. Visai retai pasitaiko taip pat lotyniškos kilmės žodis „maxima“. Pastarieji du terminai daugelyje literatūros žodynų visai nepateikiami, taigi jie nelaikomi priklausančiais literatūrinei terminologijai.

Lietuvių literatūros aforizmų žanras ir terminai, palyginti su didžiųjų Vakarų Europos tautų literatūromis, labai smarkiai vėlavo. Savarankiškų aforizmų kūrimo pradininku, ko gero, laikytinas dabar niekam nežinomas marijampolietis kunigas Simonas Norkus (Narkevičius, 1842–1913). Daug aforizmų, svetimų ir savų, jis paliko rankraštyje „Aforizmai, arba trumpi mislios išreiškimai iš visur išrinkti ir eilėmis sustatyti“ (žr. Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001, p. 360). Po 1918 m. nepriklausomojoje Lietuvoje aforizmų yra kūręs rokiškėnas Romas Striupas (1887–1934). Jis 1929 m. išleido jų rinkinį „Alkanos mintys“. Atrodo, tas rinkinys neturėjo pasisekimo. Gal net pažiūrėta  į jį su pašaipa.

Gal dėl pašaipaus požiūrio tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje aforizmų žanrą pavėluotai ėmė intensyviai praktikuoti Vytautas Karalius. Po trijų lyrinės poezijos rinkinių („Šviesa ir akys“, 1980; „Ugnies estafetė“, 1964; „Tylos veidrodis“, 1972) 1974 m. išeina jo aforizmų rinkinys „Sizifas be akmens“. Ir štai šiemet, balandyje, gavome jau šeštąją aforizmų knygą „Po saulės dėme. Aforizmai, paradoksai, ironiškos užuominos“ (Vilnius: Homo liber, 2016. – 208 p.).

Šiandien V. Karalius jau ne vienišas aforizmų kūrėjas. Atsirado ir daugiau literatų, panūdusių plėtoti aforizmų žanrą. Pirmiausia galima nurodyti anksti mirusį Alfonsą Jocį (1946–1996), kuris spėjo išleisti dvi aforizmų knygas: „Mintys minta mintimis“ (1983) ir „Laimės kaukė“ (1993). Gana produktyvus aforizmų kūrėjas yra rašytojas ir leidėjas Jeronimas Laucius (g. 1946 m.). Jo plunksnai priklauso trys aforizmų  rinkiniai: „Situacijos be anotacijų“ (1989), „Aforizmai iš perestroikos epochos“ (1990) ir „Aforizmai iš gyvenimo“ (1991). Be to, jis yra sudaręs lietuvių rašytojų aforizmų rinkinį “Buities priebutyje“ (1988). Kiek ne kiek kurti aforizmus praktikavo Petras Rutė (g. 1934 m.), Romas Sadauskas (g. 1938 m.), ir dar vienas kitas.

Taigi jau turime šiokią tokią lietuviškų aforizmų kūrimo tradiciją ir kuklų jų kūrėjų būrelį. Be abejonės, tame būrelyje ryškiausia vieta priklauso Vytautui Karaliui.

V. Karalius ypač ryškus tuo, kad bolševikmečiu išleistuose rinkiniuose yra prakišęs ne vieną aforizmą, dėl kurio įžvalgesni ideologijos sargai yra kraipę galvas. Mat ir tada jo laikytasi principo, kurį yra atskleidęs rinkinyje „Po saulės dėme“ : „Aforizmui pavojingiau girti negu pasigirti“ (p.  153). Kai aforizmu kas nors giriama, iš tikrųjų nelieka aforizmo: jis pasidaro šūkiu. O šito V. Karalius atkakliai vengė, net smarkiai rizikuodamas galimybe apskritai publikuoti ir „neutraliuosius“ aforizmus. Tie aforizmai, kurie buvo aštrūs kaip skutimosi peiliukai, gulė giliai į jo rašomojo stalo stalčius: tegul laukia geresnių laikų. Ir štai knygoje  „Po saulės dėme“, kurioje sudėti 1965–2015 m. parašyti aforizmai   (mano apskaičiavimu, apie 2500), randame nemaža ir tų, kurie kelis dešimtmečius laukė saulės šviesos. Šie mums ypač įdomūs.

Pirmiausia pacituosime du aforizmus:

Raštinga valstybė: pasirašo visas žmogaus teisių deklaracijas, o slapta deda kryžiukus (p.112);

Jei okupanto neklausai, esi nacionalistas; kai jo pasiųstas okupuoji kitus, esi internacionalistas (p. 112).

Kas kiek  pažįsta XX a. antrosios pusės istoriją, nesunkiai pirmąjį aforizmą susies su 1973–1975 m. Helsinkyje ir Ženevoje vykusiu Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimu, priėmusiu galiausiai 10 principų, turėjusių ateityje reguliuoti valstybių santykius ir užkirsti kelią agresijoms. Antrasis aforizmas pasmerkia  tiek  1968 m. Tarybų Sąjungos ir jos satelitų intervenciją į Čekoslovakiją, tiek   1979 m . prasidėjusią TSRS ginkluotą „pagalbą“ nuverčiant Afganistane „kontrrevoliuciją“. Toji akcija įžiebė kruviniausią karą, kuris truko iki 1989 m. ir pareikalavo daugybės aukų .Žuvo apie 14000 TSRS karių (iš jų 71 lietuvis). Suprantama,  iki tol, kol Lietuvą valdė Maskvos statytiniai, užsiminti neigiamai apie intervencijas į kitas šalis buvo visiškai neįmanoma.

 Nebuvo jokios galimybės pasišaipyti iš komunistų partijos vykdomos ideologinės veiklos, kuri atsispindi tokiuose V. Karaliaus aforizmuose:

Paprastam kvailumui nepastatytas  nė vienas paminklas, o idėjiškam – dešimtys tūkstančių (p. 13); Didieji kvailių ieškotojai neieško pavienių kvailių: jie sukvailina visą šalį – ir nebereikia ieškoti (p.17); Nebaudžiamumas. Ar buvo partija bent kartą nubausta už idėjinį priekabiavimą? (p. 17); Ko nereikia partijai? Esmės, tiesos ir juoko (p. 107).

Verta apgailestauti, kad aptariamojoje knygoje aforizmai pateikiami be kokios sistemos: jie nesuskirstyti temomis.  Perskaičius visą rinkinį, kyla kelios ypač ryškios teminės padalos, kurias jungia žodžiai diktatūra, prievarta, partija ir kt. Šiuo kartu reikia pasitenkinti viena grupe aforizmų, kurių pagrindą sudaro „diktatūra“ interpretacijos. Šiai grupei, mano apskaičiavimu, priklauso net 52 aforizmai.

Aforizmuose nenurodomos konkrečios diktatūros. Jie tinka galybei diktatūrų – jų visų bruožai bendri. Tačiau autorius tikriausiai turėjo galvoje Tarybų Sąjungos komunistų partijos diktatūrą. Jo taikliai pasakyta: „Savi marškiniai arčiau kūno. O dar arčiau tramdymo marškiniai, nors ir savi“ (p.97).

Štai kaip aforizmuose atskleidžiama diktatūros esmė:

Diktatūros nėščios  šviesia ateitimi, o pagimdo pabaisas (p. 67). Diktatūros turi ne tik budelinių paslapčių. Labiausiai jos slepia savo esmę (p. 18); Turinio ir formos santykis diktatūroje: iškreipta forma, kad tilptų sudarkytas turinys (p. 33); Diktatūros – savotiškos oro pilys: tarp kontroliuojamo skurdo ir žadamos gerovės (p. 73); Diktatūra negali būti esmė, bet padaro viską, kad būtų prievarta iš esmės (p.147). Diktatūros sveikata: uždaro visus langus, kad neperpūstų jokie skersjuokiai (p. 186). Ir diktatūra už didelį žmogų, bet padidina jį kaip plentvolis varlę (p. 148).

Vytauto Karaliaus knygos „Po saulės dėme“ viršelis

Net ir žlugus diktatūrai, lieka kažkokių jos padarinių. Juos V. Karalius primena keliuose aforizmuose:

Kaip dažnai mes esam protingi po laiko. Tą patį galėtume pasakyti ir po diktatūros (p. 12); Mikliuosius diktatūra parengė dar didesniam miklumui demokratijoj (p.45). Žaidus laisvę diktatūroje, kaip  gyventi laisvę laisvėje? (p. 149).

Kai kalbame apie V. Karaliaus aforizmus, verta atkreipti dėmesį į vieną jų formaliąją (o gal tiktų sakyti – meninę) savybę. Daugelis aforizmų yra tarsi konfrontacija visuomenės dažnai vartojamam posakiui, patarlei ar iš rašytojų kūrinių paimtam teiginiui. Štai nesunkiai atpažįstamų lietuviškų patarlių pagrindu sukurti tokie aforizmai:

Sunku grumtis su pliku, dar sunkiau su laiku: jis netgi ne plikas (p. 31); Kai okupacija vaizduojama kaip istorijos dovana, argi tinka liaudies išmintis: dovanotam arkliui į dantis nežiūrima? (p. 49); Garbingas paukštis neteršia savo lizdo, protingas karjeristas – savo šiltos vietos (p. 89); Istorijos dilgėlyne užpakalį išplinka ir gudriausioji partija (p. 99, plg. Ir kytra višta uodegą įsidilgina); Šuo ir kariamas pripranta, o korikus patarlė nutyli (p. 110); Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Idealistas pasikloja idealą, bet neturi kuo užsikloti – ir blogai išsimiega (p. 156).

Kai kurių patarlių pagrindu sudaryti net keli aforizmai. Pavyzdžiui keliais variantais interpretuojama patarlė “Melo trumpos kojos“:

Melo trumpos kojos, bet jos užverčia tiesai jos gražias ilgas kojas (p. 16); Melo trumpos kojos, o šlovės kojos diplomatiškai nutylimos (p. 39); Melo kojos nei trumpos, nei ilgos: jos reguliuojamos (p. 111); Mes išjuokiame melo trumpas kojas, o jis greitas ir invalido vežimėlyje (p.123).

Keli aforizmai sukurti patarlės „Ranka ranką plauna“ pagrindu:

Kiek dvasinio užterštumo vien dėl to, kad ranka ranką plauna! (p. 111); Ranka ranką plauna. Ir visa valstybė pavirsta rankų plovykla (p.56); Gamybinė trauma: susižeidė, kai ranka ranką plovė (p. 57).

Yra patarlių, kurios paplitusios keliose kalbose, kaip štai „Žmogus savo laimės kalvis“. V. Karalius jam yra pritaikęs porą aforizmų: Kiekvienas savo laimės kalvis. Tai saviveikla, kuri siutina kiekvieną diktatūrą (p. 24); Kiekvienas savo laimės kalvis, kol prievarta nepasiskelbia laimės žinove (p. 39).

Knygoje yra aforizmų, „patikslinančių“ įvairias sentencijas, randamas rašytiniuose šaltiniuose. Vienas tokių šaltinių yra krikščionių Šv. Raštas (Biblija). Štai aforizmai, paremti bibliniais posakiais:

Ievai sukurti užteko vieno šonkaulio. Idėjai išsaugoti reikalingi milijonai skeletų (p. 9); Pradžioje buvo žodis. Jis sprogo – ir vis dar plečiasi (p. 3); Ne vien duona žmogus gyvas. Slapta jis šveičia ir kilnumo pyragą (p. 85); Daug pašauktų, bet maža išrinktų. Tokiu principu neišgyventų jokia partija (p. 92).

Nemažo skaičiaus aforizmų pagrindan paimti komunistų partijos skelbti šūkiai, pvz.:

Visų šalių varomieji. susivienykite prieš varovus (p.88); Visų šalių negalėtojai, susivienykim – ir būsim nugalėtojai (p. 109); Visų šalių bailiai, mes neturim ką prarasti, o įsigyti galim dar didesnę baimę (p. 184); Iš kiekvieno pagal sugebėjimus: jei ne amžininko portretą, tai bent karikatūrą (p. 74).

Dalis aforizmų – tai antikos išminčių,  mokslo korifėjų  ar net populiarių autorių knygų pavadinimų  modifikacijos, kaip antai:

 Platonas man draugas, bet ir partinė linija mano draugė (p. 30); Visi keliai veda į Romą ir nė vienas į esmę (p.116); Dažnai buvo giriama  sokratiška Lenino kakta, bet jis nedrįso pasakyti: žinau, kad nieko nežinau (p. 127); Žemė žmonių planeta, bet ir sugriautų gyvenimų sąvartynas (p. 3); Žemė ne tik žmonių planeta, bet ir principų kapinynas (p. 119); Linksmojo vaizdo (gal veido – A.P.) riteris nepuola malūnų: jis pasidaro malūnininku (p. 34); O rytoj nors ir tvanas! Visiems taip galvojant gali ir vandens nebeužtekti (p. 47); Gamta bijo tuštumos, bet neužpildo jos idėjiškumu (p. 54).

Knygos „Po saulės dėme“ apžvalgą baigiame aforizmu, kuris nuostabiai taikliai išreiškia 70 metų trukusio  socializmo bruožą: Kuriant baltąsias istorijos dėmes buvo įdarbintos ir baltosios meškos (p. 93). Šio vieno aforizmo turėtų pakakti, kad jo autorius įeitų į lietuvių literatūros istoriją. O tokių šmaikščių aforizmų šioje knygoje daugybė: jų neįstengėme čia apžvelgti. Atidus skaitytojas gali pats jų rasti šioje miniatiūrinių, bet ypač taiklių kūrinių knygoje „Po saulės dėme“.

 

Atgal