VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

05 15. Mokytojos Feliksos Žentelienės knyga laikmečio amžininkų akimis

Vaclovas Volkus

Tai ji – tavo meilės liepsnelė,

Parinkusi mokymo dalią

Nešt gėrį ir šviesą kely.

 

Žinojai, kelionėj dalinsi,

Kol visą save išdalinsi.

Tai tavo šventa pareiga.

 

Ji švietė – ši meilės liepsnelė

Per visą pedagogo kelią

Ir liko su savo dalia.

 

Už meilės vainiką nupintą

Ir lobį širdies išdalintą

Tau liko dėkinga karta.

 

Šiomis dienomis gavau malonų kvietimą iš savo buvusios Jonavos gimnazijos šešių pirmųjų laidų abiturientų atstovės Feliksos Užkurytės - Žentelienės, buvusios šios mokyklos mokinės, mokytojos, ilgametės šios mokyklos direktorės apsilankyti renginyje, kuriame buvusi direktorė žadėjo pristatyti šį kartą antrą knygą „Vainikas bendraamžiams“.

Pirmoji knyga „Buvome ir esame didelė šeima“ yra genealoginio – autobiografinio pobūdžio, kurioje pasakojama apie giminės medį, kurio šakos – šiandienos atstovai su pagarba ir meile saugoja tvirtas ir gražias šeimos tradicijas – padorumą, meilę tėvams, tėviškei, Tėvynei. Autorė didžiuojasi: „Esu ir aš iš tos daugiametės septynių vaikų šeimos (...). Visi mes buvome ir esame gražiu pavyzdžiu ateinančioms kartoms“. Reikia manyti, čia ir genų - paveldo tartas ne paskutinis žodis. 

Knygos viršelis

Į šį neeilinį, prasmingą renginį susirinko iš įvairių Lietuvos vietų gražus būrys žilagalvių senjorų, pradedant priaugančios Jonavos gimnazijos 1948 metų pirmos ir 1949 metų antros laidos abiturientais ir baigiant  1950 metais tapusiais Jonavos vidurinės mokyklos keturių laidų abiturientais. Minimos kartos – tai nepriklausomos Lietuvos – tarpukario, prieš 75 -90 metų gimusios   su savo tėvų ir senelių paveldėtomis tradicijomis. Dorų lietuvių mokytojų asmeninio pavyzdžio apsuptyje nuo  mūsų vaikystės dienų buvo stengiamasi širdelėse sėti Tėvynės meilės sėklą, žadinti norą pažinti savo šeimos, tėviškės, Tėvynės istoriją. Įžvalgūs mokytojai suprato tai kaip ateities sąlygą išlikti savastimi mažai mūsų tautai šalia galingų trijų plėšikų erelių – rusų, vokiečių ir lenkų.

Mūsų karta su savo tėvais išgyveno laisvės, nepriklausomo gyvenimo netektį, antrojo pasaulinio karo okupantų žiaurumus, trėmimus, partizaninio karo po karo skaudulius, ūkininkų prievartinę kolektyvizaciją ir tai nepraėjo be pėdsakų.

Knygos autorė F. Žentelienė primena, kad „nežinant praeities sunku įvertinti dabarties ekonominius, kultūrinius ( nuo savęs pridurčiau – ir politinius – V.V.) pokyčius.“. Tėvų, Tautinės mokyklos išugdytos lietuvybės pamokos, atsakomybė už savo tautos gyvastį ruseno mumyse anais sunkiais išbandymų metais. „Todėl ir okupacijų sąlygomis išlikome naudingi šalies kultūrai, ekonominio ir socialinio gyvenimo sritims“, - mąsto knygos autorė.

Po praeities aptarimo, įžanginio blyksnio autorė, gimusi ir augusi netoli Jonavos lietuviškame Jaugeliškių kaime šalia aplenkėjusių dvarų ir dvarelių, 294 puslapių knygos pirmuosiuose skirsniuose aprašo šio kaimo papročius, tradicijas, užklupusią 1940 metų sovietų Rusijos okupaciją, traiškiusią žmonių likimus. Kitus du skirsnius „Buvom pokario karta “ir „ Mokykla nuo pokario iki atgimimo“ pagal temų  turinį autorė pradeda eilėraščių posmais ir buvusių mokinių prisiminimais apie mokyklą, mokytojus, jų likimus. Buvę mokiniai prisimena savo klasės draugus, jų pasiekimus.

Mokykla karo ir pokario partizaninio karo, brežneviniai ir vėlesniais  metais su savo sovietinės mokyklos doktrina ir ugdymo metodais atsispindi mokinių prisiminimuose, nuotraukose, laikraščių ištraukose. Tai  amžininkų epochos tikrovės atgarsiai   - autentiška dalelė Lietuvos istorijos, kurios išliekamąją vertę papildė ir papildys istorikai.

„Kokia valdžia bebūtų, žmonėms reikėjo gyventi, dirbti, kurti ateitį“, - rašo knygos autorė. Ta proga jaučiu pareigą priminti kairės ir dešinės pakraipos ekstremistams – kraštutinių pažiūrų politikams didingo XVIII a. prancūzų šviečiamojo sąjūdžio filosofo Fransua Voltero suformuotą esminį demokratijos principą: „Galiu nesutikti su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti“.

Penktasis knygos skirsnis „Sugrįžimas į vaikystę ir jaunystę“, lyg ir apibendrinantis knygos leidyboje dalyvavusių mintis. Kas be ko, netrūksta ir jaunystės nostalgijos.  Vertas dėmesio knygos autorės pasakojimas iš savo jaunystės apie Jaugeliškių kaimo bendruomenės papročius ir tradicijas, gyvenimo būdą. Žmonių be didelio išsimokslinimo  darbštumas, sąžiningumas, padorumas ir atsakomybė meta iššūkį šių dienų vadinamam elitui, darkančiam lietuvių kalbą, nevengiančiam į ją įterpti rusiškų žodžių ir nešvankybių. Ano lietuviško kaimo žmogus, išgirdęs tokio vadinamo inteligento – aukšto valstybės tarnautojo kalbą ir elgesį, ištartų: „Ką žmonės pasakys?“.

F. Žentelienės kaimo bendruomenės gyvenimo aprašymas, žmonių tarpusavio santykiai, paremti taurumu, pagarba ir meile artimui yra priešingybė šių dienų komercinės televizijos rodomiems nepadoraus gyvenimo, gašlumo, atsakomybės prieš vaikus, šeimą nebuvimo vaizdams, nevengiant parodyti abejotino elgesio pasimaivančias  „žvaigždutes“ apnuogintom krūtinėm ir užpakaliukais.  Liberalus, viešas, nesektinas pavyzdys demoralizuoja jaunimą visuomenės akyse. O po to stebimasi tais kasdieniniai negatyviais įvykiais ir scenomis. Liaudies patarlė sako; „Pats muša, pats rėkia“.

Antros abiturientų laidos abiturientė Nadežda Kručkovaitė, čia gimusi, augusi, 1949 metais baigusi Jonavos gimnaziją, o po to daugelį metų dirbusi Jonavos ligoninėje akušere, jonaviečių vadinama „mamyte“, nepaprastai įdomiai aprašo Jonavos miestiečių žmonių tarpusavio bendravimo santykius, vyravusius  prieš šimtmetį. Ši aštuoniasdešimtmetė senolė prisimena, kaip į tautinės pradžios mokyklos pirmą skyrių susirinko apie 30 lietuvių, rusų, lenkų, žydų vaikų. Esant tokiam margam tautiniam mokinių būriui neiškildavo jokių problemų.  Tolerantiški mokytojai visada visiems vaikams skirdavo vienodą dėmesį, dalinosi meile, gerbė jų tikėjimą. Bet tuo pačiu, nusižengus mokyklos drausmei, išdykėlį paimdavo už ausies ir pastatydavo klasės kampe. Priešiškumo nebuvo ir tarp mokinių tėvų, mokytojų. Jis atsirado su okupantų atėjimu.

N. Kručkovaitė ir kiti to amžiaus klasiokai prisimena karo metų degančią Jonavą,  okupantų – rusų ir vokiečių savivalę, trėmimus, žydų tautybės žmonių naikinimą.

Įdomiai savo vaikystę ir jaunystę aprašo kitoje Neries pusėje Skarulių bažnytkaimyje gyvenęs abiturientas A. Utyra. Karo metais sudegė jo tėvų ir kaimynų namai, besitraukiantys rusai nužudė tris kunigus. Minėtus vaizdus jam ir šiandien sunku pamiršti. Kraupūs vaizdai liko atmintyje.

Skaudžią netektį klasės draugai, artimieji pergyveno, kada vietoj brandos atestato 1949 metais Veronika Vasiliauskaitė – Gobužienė buvo įgrūsta į gyvulinį vagoną ir išvežta į Sibirą, kur taigoje kirto mišką ir virvėmis tempė rąstus prie upių plukdymui. 

Knygoje dešimtys prisiminimų, kurių trumpam rašiny nėra galimybės aprašyti. Tenka atsiprašyti kai kurių buvusių abiturientų, kurie liko nepaminėti.

F. Žentelienės knyga „Vainikas bendraamžiams“ – tai tradicinės to laikmečio Lietuvos kaimo, jaunimo, švietimo tikrovės dalis, turinti išliekamąją vertę. Ką liudys XXI a. mokiniai, abiturientai, mokytojai, kaimo, miesto žmonės po 70 – 90 metų?

 

Atgal