Kultūra
08 03. Arvidas Bergner ir jo „Nuostabios vietos“
Laimutė Vasiliauskaitė - Rožukienė
Skubant Vilniaus gatvėmis žvilgsnį nejučiomis bando patraukti įprastų kavinukių ar kt. įstaigų reklaminės vitrinos, vis originaliau atsinaujinančios. Šįsyk sustabdė visiškai kukli iškabėlė, tarp šios vasaros lietaus ir saulės, nurodanti dar kuklesnę galeriją tarp verdančio verslo įstaigų banginių, pačioje Vilniaus širdyje, Vokiečių gatvėje.
Todėl ir užsuku, suskiaudusi skėtį, nes niekas prikišamai nekviečia... tiesiog rodo tylų grožį. Pasirodo, tai visai neseniai atvėrusi duris galerija. Pasitinka pats parodos autorius – Arvidas Bergner, profesionalus architektas praktikas, čia pirmą kartą rodantis savo tapybos darbus. Šilutės rajone gimęs, Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūros mokslus ragavęs ir baigęs, Vokietijoje gyvenęs „naujai iškeptas“ dailininkas sakosi esąs laisvas, nepriklausomas, pats sau vienas. Jis dirbąs architektu, o teptuką ir dažus į rankas paimąs karts nuo karto laisvalaikiu. Kas verčia tai daryti? Ogi gamta: žaliuojantys ir žydintys medžiai, mėlyni upės vingiai, žydras dangaus sklautas, čiulbantys ir aukštai danguje skraidantys paukščiai, šalia esantys gyvūnai, natūraliai susiformavusios landšafto erdvės – gamtos didinga dvasia ir jėgos didybė, įkvepianti tikėjimą, meilę, suteikianti šio pasaulio gyvenimo prasmingumą.
Arvidas Bergner prie savo darbų. Laimutės Vasiliauskaitės - Rožukienės nuotrauka
Autoriui rūpi ne vien savas kiemas: „Architektūra, tapyba – tai mano gyvenimo upė, kuria aš plaukiu ir kuri man yra prasminga. Visa širdimi ir darbais prisidedu prie to, kad išsaugotume Žemės grožį, jos resursus, saikingai juos naudotume šį iš tiesų išskirtinį, sudėtingą, tačiau įpvepiantį, pakylėjantį metą“.
Ne tik aš viena pro šalį nuo lietaus tąsyk užsukau, pasirodo, jo darbais susidomėjo irgi pro šalį bėgusi garsi dailininkė Genovaitė Skrabulienė. Kaipgi nepastebėsi: autoriaus žodžiai nesiskiria nuo darbų – jie skleidžia harmoniją, grožį, manau, mes dar ne kartą apie jį išgirsime, malonu buvo jį pastebėti vienai iš pirmųjų.
Juk, prisipažinkime, taip pavargome nuo visuotinai paplitusio atpalaiduojančio destruktyvaus „meno“, visokiausių instaliacijų, performansų, kur dažnai noras išsiskirti peržengia bet kokias padorumo ribas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
