VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

07 24. Radau cviekų rūžavų. Rusų romano rekviem

Dr. Elina Naujokaitienė

Per rinkimų apogėjų be Vakarų dvasinės ar intelektualinės pagalbos neišsiversti. Kas bus valgomo? lašinių viralas, su bulvėmis ir agurkais. Ir juodos duonos. Ko pageidaus Taniuša? Laikrodžio dūžių, šalnos. Matome badaujančius kaimus, Rusijos platybės, sniego kepurė, balta kaip kamža. Italijos režimas-gal ir artimesnis gėlelei. Senelis siūlo juodos slyvos, nuo kurios, berods, gali gauti galą. Ir cukraus galvą, bet ją geriau paslėpti kaip orfėjaus ir paduoti matutei, kai pabus ir ims virkauti. Naujasis romanas, ypač išeivijoje - Pulgis Andriušis, Hespera, atrodo kaip visiška krizė. Pulgis Andriuši Rytų kaimynus, nuobodžiaujančius, po kurio laiko užpuolė, perrengtas kaip sekretorė. Socialinio gyvenimo veidrodis nors kuo rišlus jau XIX a. 1950, 1960 metų prancūzų naujasis romanas savo šaknis kaip tik turi XIX šimtmetyje ir kaip drobė išauga iš sėklos (Delacroix, Cézanne, Renoir). Laimingų tualetų laidotuvių. Juose bus pridėta tiek ir tiek. Akademijoje bloga virtuvė. Blogio ir Gėrio kategorijos visai nutrintos. Individualizmas, pasak Goldmano (be trusų), sukūrė romano ekonomiką, priklausomą nuo kartelių. Vaikui pasiūti kailinukai sušildo senolio širdį. Formalizmas dominuoja ir personažas nunyksta. Taip organizuojamas puzlis, o žmogus jau negali būti istorijos siužetu. Beprasmiška ir vėlu. Nuo Sollerso iki Ricardou, gali dar jausti rašymo galią. O Moravia, tručijamas Vatikano, jau 1965 metais rašo traktatą-requiem pour le roman. Nėra pirmiausia XIX šimtmečio personažo. Saulės pora. Žemėje nėra svečių, turbūt žemė jų negundo, o gal tai tik pasakojimo karinė strategija? Literatūrinė ir estetinė tvarka romane. Vytautas Kubilius (apaštališka širdis, galva danguje, švietimas žemės, moterys moka už šilumą) profesoriaudamas kaip literatas jų sukaupė daugybę. Tokia psichologinė ir socialinė tvarka. Apaštališka mumija, buvo. Lavašai kaip Haufo širdis nesuledėjo, o ant Žaliojo tilto jau lenkų ir vokiečių budeliai laukia susitikimo. Socialiniai faktai duoda peno literatūrinei laboratorijai. Valerijonas Rudokas, mirtis, pasivaidenusi ant tilto. Duras, Le Clezio, Modiano -kaip nauji drugeliai, su skėčiais, ant kurių nuo aukštumos spjaudo. Literatūrinio morgo išpažintys. Gintarų literatūra Prancūzijoje jau palaidota. Michelio Butoro tekstas Emploi du Temps, tvarkaraštis, matyt, ir bus atlikęs tokią užduotį. Kur rašeivos kaip Pilypai iš Kanapių, ar kanapių nėra prie bulvių. Promotion canape bylo Fernandeliui ir raudonajam miesto merui. Niekam nereikia raudono miesto, tvarkaraštis atlieka savo darbą. Robbe Grillet fantomų miesto topografijoje kiloja storas kojas. Ofenbacho dulkė. Teleskopų kapinynai, nukritę tabletės, kometos ir merkantilinių interesų akli meteoritai. Žydų režimas, skubantis į Vichy. Diskretiškas intelilibilus tekstas. Baikite visiems kimšti, kur tik įmanoma cigaretes, į kišenes, į kepures ir telefonus ir aiškinti, kad tai fašistinis rojus ir filosofinės kultūros nebus. Tu man atsisėdai ant flianco. Girių feniksas Živilė Baikštytė anglų sovietų kinematografe. Prancūzų telefonai. Kokia protinga bulvė. Kiek daug japonų meilės logikos ženklų dienos grožyje gali su jais pragulėti. Montherlant'o, Malraux, Mauriaco galva nuolat kudakuos. Troleibusų nėra, pareisite pėsti. Montherlant'as kadaise paauglys1914 metų garsonai priklausė apsisprendusiam pasauliui. Juos sutiko Kačučos (Buninas). Giono, Mauriacas parodė, kaip išgyveno ankstesnės kartos. Alaino Fournier Didysis Makabras - britų stilistas drugelis lerva. Triušio, katino galva. Arbatinukas, nuogų vaiko kojų ir rūbų klosčių etiudas. Pintinėlės, aukštai iškilusiose kolonose. Saint Exupery skrydis, nežiūrint į oro sąlygas. Kaip galim išnešti romano pataisas. Katalonų psichėja. Zola Germinal, Kesselio ‚liūtai“, Cécile Saint Laurent, Caroline Cheri. Miela Karolina turi minkštą medžiagą kaip katės. Jeano Ormessono ‚Imperijos šlovė“, kur pilna popierių. Vakarų civilizacijos dešimtmečiai. Franko anglai ir Kinijos komunizmas, atspindžiai, manipuliuojami vaizduotės. Jeano Fran?ois Bizot ‚Les Declasses“, deklasuoti. Jeano Louis Courtiso, Georges'o Emmanuelio Clanier trilogijos. Visa tai kalba apie prancūzų romano rekviem. Kvailiai, romanų neliks. Hél?ne Cixous, Annie Ardoux-atrodo kaip nesulaidotos prancūzų akademijos dukterys. Stendhalis, Balzacas, įstrigę kaip rašymo etalonai šimtmečių pušų sakuose. Balzacas, Proustas, nepalikę Lietuvoje savo rašančių ir valgančių vaikų. Gintariukas vis drėgnas, matomai, dangus niekam neduos rankdarbių su šviesa, o senus lapus iššluos pati žemė. Tie lapai su mėsa, slapti. Juodesnė už pragarą. Chane, dar prisikelti? Vilkai triste, liūdnas miestelis, su dramos alyvuogėmis. Modiano Šeimos libretas. Kaip dramaturgija be tuliko. Saulei dar yra vietos? . Romanas taip pasirodęs iš už debesų, gali dar ir susijuokti. Želmenys pakelia šviesą. Rasa už debesų statinių. Kam dar reikės juos apsėsti. Ar galima gulti ant runkelių? Naktį gauti kopūstų ir burokų viralo, padažyti rašalui skūpia ranka? Surinktos visos prancūzų knygynų ir prancūzų akademizmo linijos aukos. Išskalbtos visos raidės. Kur Moravijos žentas? Kieno ranka knisamos rusų klasikų galvos?

Atgal