VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

04 20. Didieji neorealistų darbai

Dr. Elina Naujokaitienė

Kils komunistinis vėjas ir katalikai mirs taikoje. Bet visai priešingai. Komunistai Romoje žlunga. Gėlių aikštė atsisako komunistus mylėti, apskui, Suisinijora, viskontis apts veinas baladoja savo filmoteką, jo koja archangeliška ten niekaip negali įlsyti. Vizualumas prokomunistinis nebetempia, nors ir demonstruoja toliau Kruvinas Velykas. Nuogas kūnas ir vienaragis arba raganosis. Kuris kurį? Rokokinis komunizmas ar užnuodyta klausa, nors yra ir akys , ir ausys. Vis nenutylantys maisto maišai, gyvuliukai, pranašai.
Roberto Rossellini 1945 metais pastatė filmą ‚Roma atviras miestas“. Po to sekė dar kitų magritiškos estetikos filmų serija: Roberto Rosselini „Vokietija nuliniais metais ‘, Luigi Zampa ‚Sunkūs metai“(1948), Luchino Visconti‚„Žemė dreba“(1948), Vittorio de Sica (1948) „Dviračių vagis‘, Giuseppe de Santis (1950) Kruvinos Velykos. „Lietuvos rytas“tai niekur neužeina, pažiūrėti arba parodyti, kaip Vakarai visus patrašalina. Lietuvių šuniukų užtenka.
Jei kas nors kur nors vyksta, gali pakeliui dingti ir nepasirodyti. O besijuokiantys dievaičiai kaip medūzos tik veidrodyje pasirodo, bet su nurėžta galva. Jei filologija bus kur nors sudrausminta, tai simbolistų šmėklos sėdės namuose, kol nepakratys kojų ir niekam nebepasirodys. Vakarų dūma daugiau nebedainuoja. Scie et Temple. Prancūzų kalba Italijoje regima kaip kaskart nauja skylė. Tegu pelės tyli ir paklausia ar nevaikšto du mėnuliai užsirietusiomis nosimis. Katekrezės planas. Katedros galva kaskart su naujai perrėžta galva. Naujieji menininkai iš Italijos atrodo baisingai svetimi, nuo jų dvelkia lediniu šalčiu. Kaip homikai tai jie atrodo nuolatos apsivedę. Ir komunistų keturkojai. Pasirodo visokie vokiečių dyvai ir Marina Vladi. Užmerktomis akimis. Kaip ši įsitvirtinusi gaujelė pasirodys su mokesčiais? Kinas tai toks skaidrus įrenginys, kuris viską parodo ir viską girdi leidžiant knygą. Ar toliau šluostosi turės kabarete su Piaff. Iš to aišku, kad nė viena jūsų boba nebus laiminga ir aukštumoje nebus matyta. Tik iš savo legalaus sutuoktinio gausi kiaurymę, prezervatyvą. Ir už viską turėsi mokėti. Sekami tik triukšmai. Vedėja graži, bet tik ne laikraštyje. O gulbės neturi lesalo.
Italų peizažai, į paniką puolusios balerinos, Vomito gava, kuri gerai kaip grindų skuduras atsidaro. P. Germi. Teotonai iš prancūzų nieko nelaukia. O man įdomu, ar jų galva gerai kaip kvepalai atsisuka. Vilties kelias, ar toks italų magijai yra? Bėgimas į Prancūziją (M. Soldati). Iš to matyti, kad nei vieni, nei kiti niekur nesitrauks. Ar matyti, kad italų filmo siela yra ir dar ką nors valgo? Paisa de Rossellini ‚Išsivadavimas“, Aldo Vergano ‚Saulė dar teka‘, „Šlovės diena‘, — pokarinės socialinės problemos tik pagausėja, nedarbas, skurdas, butų krizė, žemės reformos, Šiaurės ir Pietų susipriešinimas. Montaže atsisakoma vizualinių efektų, vaizduojama kasdienybė, nusikaltimai, darbas ir socioekonominė evoliucija.
Naratyvinės kelionių po Italiją formos, natūralus dekoras, neprofesionalūs aktoriai, menkas biudžetas, postsinchronizacija arba begarsis filmas, dažnos improvizacijos, paprasti dialogai. Mūsuose tai būtų laukiamas nesulaukiamas pasigerinimas prie slavų režimo. Ir išmetinėjimai, kol yra kam išmetinėti. Nei buto su guziku, nei su vienu batu. Niekas prie vapsvų neina, paklausti, ar vanduo geriamas. Ar nykaus italų dorovingumo peizažas bus prievartaujamas su filmų prorektoriumi ar su raktu? Koks didžiulis ąžuolas nyksta...
Politinis žudikas, tai tema nenauja, o dažniausiai krikščioniškai demokratiška (1948), visa tai suteikia galios konservatoriams. 1948 metais iki 1953 metų įtakoti Giulio Andreotti. Jis sudaro juodąjį sąrašą, ant kurio figūruoja kairuolių realizatorių pavardės. Daugelio filmų cenzūros, visa tai lyg smūgis ir drąsos atėmimas teims, kurie dar vis drauge su neorealizmu. Vengiama kai kurių siužetų. Sakykime, rezistencijos. 1953 Guido Aristarco, tuomet Cinema nuomo ir Renzo Renzi, filmų kūrėjai areštuojami ir teisiami. Jų nusilkatimas—kelti klausimą dėl italų armijos buvimo per visą filmą. (1981‚Respublika).
Tai paralelė kaip susidoroti su tarkime Maskvos režimu )pasakius, kad jis toks mažas, o paskui jį kvosti), o paskui ten neturėti ryšių. Tuomet jums nepatarnaus nei voverėlės, nei papūgėlės. Vien tik gruodas. Politiniai žulikai it filigrana. Neaišku, ar jie filosofai, ar politiniai žudikai. Ar kažkas su siūlais. Ar kvepalų buteliukas—filosofas. Ar vokiečių naratyvas į jį žiūri kaip išprotėjęs.
Aldo Vergano filmas ‚Saulė dar patekės‘(1946), Alberto Lattuada‚„Banditas“(1946), Luigi Zampa (Gyventi taikoje, 1946), Renato Castellani „Po Romos saule (1948). Ar filmografo saulė dar patekės, ar viskas sprogs tyloje archyvuose, ar tuos filmus kas nors turės drąsos parodyti? Ar italų saulė gera, ar šviečia prancūzams? O paskui patys italai sėdi aukštuose postuose suprancūzėję ir užsiiminėję poezija. Kartais nesiklauso nesmagios lempos, galvodami, kaip lipa banditas. Klauso nesmagios muzikos skurdžios meilės pamokos ir šis pasibaigęs režimas. Ar Sedrikas spaudos darbus platinant dalyvauja?

Atgal