VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

04 06. Kur link eina teatras?

Ir ne tik jis

Gintautas Iešmantas

Pasak aktorės V. Mainelytės, teatro scena šventa kaip altorius. Kas išdrįstų prie altoriaus nusikeikti? O štai šiandien iš scenos sklinda keiksmažodžiai. Jais net mėgaujamasi - kaip pagarsėjusiame spektaklyje „Išvarymas“. Tema gyvybiškai aktuali – emigracija, pastatymas išmonės požiūriu puikus, aktorių vaidyba taip pat pagirtina. Bet štai nuo keiksmažodžių, daugiausia rusiškų, net ausys linksta. Yra scenų, kur, atrodo, tiesiog lenktyniaujama, kas sodriau nusikeiks. Ir dramaturgiškai kai kurios jų vien tam, regis, ir skirtos. Tokia yra, sakysim, Vandalo ir Beno susitikimo scena. Publika patenkinta juokiasi, ypač jaunimas, merginos garsiausiai. Apskritai spektaklis negailestingai ištęstas.

Ne viename spaudos atsiliepime ši pastatymo pusė nutylima, į vertybinį aspektą nekreipiama dėmesio. Taigi vertinami tiktai išoriniai, ne giluminiai dvasiniai dalykai. Kai per Teatro dienos minėjimą rašytojas S.Šaltenis šmaikščiai priminė režisierių O. Koršunovą ir jo lietuvių kalbos mokytoją, kurią, girdi, vakar buvo sutikęs, bet „ji ėjo liūdna ir susimąsčiusi“, publika ėmė smagiai juoktis. Taip norom nenorom nustembi: iš ko juokiamės? Iš savęs, savo kalbos? Juk rašytojas, man regis, labai subtiliai pasakė, jog ne viskas gerai šiame spektaklyje. Vadinas, ir pjesės autorius, ir režisierius be reikalo tempia į sceną gyvenimo šiukšles, teršia jomis šį pasaulietišką altorių. O ir pačiame Teatro dienos minėjime pasigirdo keiksmas, paleistas iš už scenos. Galima viską nuleisti juokais, tačiau ką tai reiškia?

Laikraštis, atvirai nušvietęs, nors ir nevertindamas, šią minėjimo pusę, vėliau pasitaisė: pats redaktorius pasidžiaugė šviesa, kuri tryško teatre, bet kurios nematė V. Kudirkos aikštėje. Iš dalies jis teisus, deja, tik iš dalies. Mat kitas leidinys tiesiai parašė, kad „keiktis scenoje tapo geru tonu“, tiesa, padėjo gale klaustuką. O štai V. Mainelytė tokį „gerą toną“ aiškių aiškiausiai smerkia. Teatras, pasak jos, turįs skleisti švarų žodį ir puoselėti gryną lietuvių kalbą. Charakterizavimas čia, minėtu atveju, niekuo dėtas.

Prie to, kas aktorės pasakyta, derėtų, be abejo, pridurti, kad taip turėtų būti ir kine bei televizijos ekranuose. Ir šiose srityse antikultūra, nebijokime taip įvardyti, skverbte skverbiasi pro visus plyšius, jos nemėgina sustabdyti net kalbininkai. Antai naujame Valstybinės kalbos įstatymo projekte vengiama atskiru skyreliu pabrėžti, kad teatrai privalo paisyti kalbos taisyklingumo, tuo tarpu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras lietuviškumą išvis guja iš savo scenos. Bet ko čia norėti, jeigu valdžia pati nesirūpina, viską palikusi kalbos tvarkymo instancijoms. Negana to, net pažeidžia Įstatymą, pavesdama „Snoro“ bankrotą vykdyti užsieniečiams, vadinas, ten viskas tvarkoma anglų kalba. Beje, ir teatre atsirado judėjimas „No theatre“. Matyt, galvojama, kad lietuviškai pavadinti būtų pernelyg neįdomu, prasčiokiška.

Kai taip viską sudėlioji, nejučiom kyla klausimas: kur link einame, ko siekiame, kad nebranginame to, kas brangiausia, kas turėtų būti svarbiausias rūpestis? Ir ne tik teatre.

Atgal