VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

03 23. Mariboro motyvai Žarko Petano kūryboje

Parengė ir vertė iš slovėnų kalbos Laurynas Baltušnikas

Šiemet - 2012-aisiais - Mariboras, antras pagal dydį miestas Slovėnijoje, paskelbtas Europos kultūros sostine. Įžymaus slovėnų rašytojo Žarko Petano likimas tampriai siejasi su šiuo miestu - jo istorija, būviu, gyvensena.

„Gimiau Liublianoje, o ne Maribore, tačiau prieškary ir pokary gyvenau Maribore ir širdimi esu mariborietis,“ - prisipažįsta Žarko Petanas savo prozos rinkinio „Per pasaulio kraštą“ („Čez rob sveta“ Ljubljana: Karantanija, 2007) puslapiuose. Iš čia surinktų dokumentinių apybraižų, įvairiais metais duotų interviu, o taip pat iš davusio pavadinimą visai knygai kino scenarijaus „Per pasaulio kraštą“, kuris, anot autoriaus, yra jam „itin brangus kūrinys, kur nėra prasimanytų dalykų“, galime suvokti, kad darni, inteligentiška, analoginė Petanų šeimai scenarijaus herojų šeimyna - tėvas, motina ir du sūnūs - iki karo pasiturinčiai gyveno Maribore. Čia jie turėjo kavinę „Astorija“ ir namą, kurių išsyk neteko fašistinei okupacijai prasidėjus.

Pirmoje kino scenarijaus dalyje „Mariboras prieš karą“ vaizduojama tradicinė kasmetinė miesto šventė „Adrijos naktis“, kurios metu puošni publika įdėmiai žiūri, kaip gražios merginos drožia jūreivių šokį, ir išrenka šios šokių fiestos nugalėtoją - žavingą Vidą, kurią yra įsimylėjęs jaunuolis Branko - autoriaus alter ego. Bet linksmas nuotaikas iš dūmo keičia žūtbūtinis grėsmės dvelksmas. Štai jau Mariboro gatvėmis žygiuoja vokiečių kariauna, o Branko ir vyresnėlio Peterio tėvas, šeimai susirinkus kol kas dar nuosavoje pastogėje, nusprendžia tolesnį namiškių likimą:

Tėvas: Kaip bebūtų skaudu, turime suvokti, kad Adolfas užgrobė pusę Europos ir mus tuo tarpu.

Mama:Ką gi mums daryti? (…)

Tėvas:Tu su Peteriu ir Branko nedelsiant važiuosi į Triestą. Ten netoli gyvena tavo giminiečiai, galbūt jie tau kiek pagelbės. Čia bus tikra klaikynė.“

Kitas ekranui skirtas paveikslas atkuria Mariboro stoties ir traukinio „Viena - Triestas“, kuriuo išvyksta Mama su sūnumis, vaizdus. Mama vežasi daug bagažo, be kito ko - ir plačią dėžutę skrybėlei. Nuaidi paskutiniai Mamos žodžiai perone stovinčiam Tėvui: „Greičiau atvažiuok pas mus, brangusis!“ ir Tėvo atodūsis traukiniui išvykstant: „Ačiū Dievui, šeimyna jau bus saugioje vietoje“.

Gyvenimas Trieste nebuvo rožėmis klotas: teko parduoti „juodojoje rinkoje“ visas motinos brangenybes, o paskui ir juodos duonos plutą graužti. Tėvas, vargais negalais visgi atvažiavęs pas žmoną ir sūnus, nuolatos puoselėjo viltį po karo grįžti namo - į Mariborą. „Po karo nebebus karo, - kalbėjo jis. - Žmonės, šitiek atkentėję, visiškai kitaip mąstys, jų tarpusavio santykiai taps kur kas geresni, gražesni, prasmingesni“. Bet vyresnysis sūnus Peteris netiki tais tėvo žodžiais ir ruošiasi „iškart po karo išdulkėti į Ameriką arba į Australiją, kur nėra nei Hitlerio, nei Stalino.“

Viename interviu Žarko Petanas pasakoja apie savo narystę antifašistinėje itališkoje jaunimo organizacijoje, apie sugrįžimą po karo su tėvu ir motina į Mariborą, kur - po ketverių metų studijavimo italų bei kroatų mokyklose - galėjo vėl eiti mokslus slovėnų gimnazijoje, tai yra atgavo laimę mokytis gimtąja kalba, kuria Petanų šeimoje, beje, „buvo kalbama nuolat ir visada, nepaisant jokių nepalankių aplinkybių“.

Toje Mariboro gimnazijoje dėstė profesorius Branko Rudolfas, kurio atminimą pagerbti jo buvęs mokinys Petanas skiria keletą knygos „Per pasaulio kraštą“ puslapių.

„Branko Rudolfas buvo mano dėstytoju taip vadinamoje „partizanų“ gimnazijoje, - rašo Žarko Petanas savo atsiminimuose. - Jis dėstė gamtotyrą mums, mokiniams, kurie keleriems karo metams privalėjo išsiskirti su mokyklos suolu. Gimnazistų „partizanų“ gretose buvo nemažai mūšių laukuose kariavusių jaunuolių - jie, galima sakyti, tik vakar nusivilko karines uniformas ir atsisveikino su ginklais. Kiekvienam mūsų moksleivijos atstovui profesorius Rudolfas sudarydavo asmeninę bei „pagreitintą“ studijų programą, anot kurios, kiekvieną visų vienerių mokslo metų kursą - žinoma, uoliai pasidarbavę - turėjome progą išmokti bei išlaikyti tiktai per du tris mėnesius. Taip ir aš pats - per kokį pusmetį - užbaigiau penktą, šeštą ir septintą „partizanų“ gimnazijos klases. (…)

Branko Rudolfas buvo garbus senosios slovėnų inteligentijos atstovas - tikras visažinis, mokytinis, knygius, poetas, redaktorius, sociologas, teatralas, publicistas, filosofas, poliglotas. Jo visapusiškas išsilavinimas, būdingas Renesanso laikų žmonėms, telieka itin retu reiškiniu mūsų krašte, kur dauguma kūrybingų asmenų yra vienos, kartą ir visam gyvenimui pasirinktos, veiklos srities specialistai. (…)

Prisimindamas nūdien profesorių Rudolfą mažiausiai pamenu kaip tik jo gamtotyros pamokas, užtat kuo puikiausiai atmenu jo pasisakymus bei samprotavimus apie literatūrą, istoriją, sociologiją, teatrą. Jis buvo išties nuostabus pedagogas: mokėjo išdėstyti mums, nesubrendėliams, savo mintis labai aiškiai bei suprantamai, dosniai dailindamas visus rimtus pamokų pranešimus smagiomis istorijomis, anekdotais bei citatomis (šaltinio originalo kalba), kurie jam kaip iš rankovės pylėsi. Profesoriaus Rudolfo dėka neblogai nusimanau ne tik apie knygas, filosofiją, scenos meną, bet ir apie dvasinį žmogaus gyvenimą, dvasingumo reikšmę ir už visas tų tolimųjų dienų pamokas lig šiol esu mylimiausiam mokytojui be galo dėkingas. (...)“

„Dar Trieste, o vėliau ir Maribore, būdamas gimnazistu, visur, kur tik įmanoma, su kaire ir dešine steigdavau kino mėgėjų būrelius, - tęsia pasakojimą Petanas. - Labiausiai domėjausi ekrano menu ir puoselėjau svajonę tapti kino režisieriumi. Bet į Belgrado kino Akademiją tuomet įstoti nepavyko“. Kino scenarijaus „Per pasaulio kraštą“ fragmentuose, skirtuose pokarinio Mariboro gyvenimui, rašoma, kaip socialistinė Jugoslavijos valdžia nacionalizavo Petanų šeimos turtą - kavinę „Astoriją“ ir namą, kaip jiems teko išsikelti ir glaustis pašiūrėje, iškentėti tardymus dėl Amerikoje gyvenančio vyresniojo sūnaus, kaip šių negandų prislėgti sunkiai sirgo ir anksti pasimirė Motina ir Tėvas… Jų kapų vaizdą Mariboro kapinėse įamžina paskutinis Žarko Petano scenarijaus paveikslas. O patsai Žarko, anuomet vis dėlto gavęs atitinkamą valdžios leidimą, išvažiavo iš Mariboro į Slovėnijos sostinę - studijuoti ekonomiką Liublianos Universitete.

Atgal