Kultūra

02 07. Ugdomasis kultūros vaidmuo

Kultūros mozaika

Aleksandras Šidlauskas

Platūs ir beveik neužmatomi kultūros laukai, kuriuose tarpsta žmogaus dvasia, skleidžiasi kūrybinės galios, aiškėja pasaulio suprastis ir pažinimas. Kultūra – didžiausia žmonijos galia ir kūrybos genijaus raiška. Žinia, kūrybiškumui nėra pabaigos; tai kasdienis jausmo ir proto tapsmas. Nuo mėgėjiškosios kultūros iki profesinio meno aukštumų – gana didelis atstumas. Tai sąlygojo daugis aplinkybių: talentas ir pastovus darbas, išsilavinimas ir patirtis, gyvenimo apystovos ir tradicijos. Kiekvienas kraštas subrandina savo talentus, parodo gyvybingus ir gaivalingus siekius, kurie suspindi dailėje ir muzikoje, vaidyboje ir literatūroje. Įvairiopa šiandienos kultūra, pilna pakilimų ir nuosmukių, pažymėta naujavaizdžiais ir naujagarsiais, prisotinta spalvų ir formų. Visa toji duotybė kinta, akumuliuojasi, įvairėja, parodydama dabartinio žmogaus gyvensenos ir jausenos esmę bei prasmę.

O kaip nevienodai apie kultūrą, kalbama ir rašoma. Toje kultūros žemėje tarpsta europinio lygio Lietuvos teatras ir chorinė muzika, vokalinių ir instrumentinių kūrinių atlikėjai. O tuo pačiu mūsų gimtojoje padangėje (daugiausia televizijoje) kasdien skamba paties žemiausio, primityviausio (popsinio) lygio kūriniai, kuriuose dainų tekstai neturi jokios estetinės pagavos, o trijų akordų gitarų brazdėjimas sukelia ir gali sukelti alergiją. Žinau, kad komercinių televizijų stotys jau dešimtį metų nekreipia dėmesio, ką kalba muzikologai, ką mano rimtosios muzikos klausytojai. Tiesą sakant, jokios išliekamosios vertės neturi nei žvagulių, nei rimiškių, nei cicinų, nei riaubiškyčių dažniausiai vulgaraus pobūdžio „opusai“. Gaila, kad paaugliai, prisiklausę tokios „kūrybos“, įgys prastą imunitetą. Kokią muziką jie pamėgs subrendę, vieni dievai težino. Pasigendama viešo ir atviro masinės kultūros vertinimo. Kiek gi galima „žavėtis“ valinskienių ar starošaičių šlaunų (o ne balso!) demonstravimu ir pamaiviškumu. Argi pačios šios ir dešimtys kitų „dainininkių“ neturi jokios savigarbos? Matyt, svarbiausia – pinigai.

Bene tiktai du šiandienos lietuvių filosofai (A. Šliogeris ir K. Stoškus) rečiau ar dažniau kalba įvairiais kultūros klausimais. Jie šneka radijuje ir televizijoje, jų originalių samprotavimų ir racionalių siūlymų galima perskaityti. Tai lašas jūroje. Reikia prisiminti 1932–1940 metus, kai „Naujojoje Romuvoje“, „Židinyje“, „Lietuvos aide“ rašė didieji mūsų tautos filosofai Antanas Maceina ir Stasys Šalkauskis. Pirmasis paskelbė konceptualius kultūros filosofijos metmenis, nustebindamas ne tiktai Lietuvos akademinę visuomenę, bet ir Europą. Gaila, kad jo didysis veikalas „Kultūros filosofijos įvadas“ nebuvo paskelbtas kitomis kalbomis. Pastebėtina, kad abu filosofai į kultūrą žvelgė per filosofijos, psichologijos ir sociologijos prizmę, analizuodami kultūrą kaip pamatinę gimtojo krašto vertybę. Dera, oi, kaip dera - vėl ir vėl prisiminti šių filosofų darbus ir pažvelgti į jų kultūros svarstymus šių dienų požiūriais, pagilinti studentų, o galbūt ir moksleivių žinias. Ir šviesuomenei būtų pravartu dar kartą perversti abiejų filosofų raštų tomus.

Pagal šiandienos periodinių spaudinių kiekį, regis, negalėtume skųstis, nes jų gausa iš pirmo žvilgsnio gali nustebinti, o gal ir apstulbinti. Mirgu marga spaudos kioskų vitrinos. Deja, ne viską lemia kiekybė. Žvelgiant kultūrologo ar kultūros filosofo akimis, daugeliu atveju tenka nusivilti. Ypač nerimą kelia nepaprastai išoriškai puošnūs, „gliansiniai“ moterims, panelėms ar panoms skirti žurnalai. Reklama, neskoninga, šlaunis ir krūtis demonstruojanti, gožia kone visus puslapius. Kultūrai jokio dėmesio – nei novelės, nei eilėraščio, nei esė, nei kultūros reiškinių informacijos (nekalbu apie jų analizę). Seklu, pigu, vienadieniška, neraišku. Tai tikra miesčionijos ugdymo mokykla - nuo jaunumės dienų. Pirkite, vartokite – štai credo. Gaila, kad buvusi Švietimo ministerija uždraudė „Moksleivio“ leidybą, tarsi nebūtų reikalo kalbėtis su jaunuomene. Ir studentams reikia ne uždarų laikraštukų, bet kokybiško žurnalo. „Nemunas“ virto laikraščiu, o „Literatūra ir menas“ - žurnalu. Gerai, jeigu dėmesys krypsta vis į gilesnes kultūros, meno, visuomenės erdves. Sveikintini ukmergiškiai. Už „Eskizus“ (bene 20 m. leidžiamas giliamintis metraštis). Radviliškio viešoji biblioteka du kartus per metus dovanoja skaitytojams (dar kol kas neprenumeruojamą) „Radviliškio krašto“ žurnalą. Kituose rajonuose – snūdas.

Daugiausia duomenų sukaupiama enciklopedijose, kurių straipsniai lakoniški ir dalykiški. Ypatinga šių leidinių gausa pasigirti negalėtume, nors nemažai darbų jau padaryta. Prieš trisdešimtį metų ir daugiau skaitytojai buvo pamėgę „Šimtą… mįslių“. Tai atskirų kultūros ir meno sričių žinynai. Vėliau jų leidyba priblėso ir sustojo. Šiandien leidžiama visuotinė lietuvių enciklopedija (jau pasirodė 20 tomų), tai didžiausias savo tokiu pobūdžiu leidinys Lietuvoje. Tiesa, „bostoniškė“ (taip įvardinama) JAV lietuvių enciklopedija buvo perkopusi net trisdešimtį tomų. Ankstesnės (net 3 leidimai) sovietinės enciklopedijos buvo itin ideologizuotos, neatskleidusios esmingų reiškinių. Gal tik dvylikatomėje buvo sukaupta gausiau faktų, statistikos, žemėlapių. Pastebėtina, kad ir rajonuose būta gražių iniciatyvų. Savo enciklopedijas jau turi trys rajonai – Tauragė, Utena ir Šilutė. Pasimokyti yra iš ko. Gaila, kad tauragiškiai ir šilutiškiai leidimai dėl įvairių priežasčių nebuvo iliustruoti, bet uteniškė pranoko skaitytojų lūkesčius. Ir Radviliškio rajonas jau kuris laikas puoselėja enciklopedijos leidimą. Kad rajonui ar miestui būtina tokį vienatomį (o galbūt ir dvitomį, tritomį) leidinį turėti, nėra jokių abejonių. Viešosiose bibliotekose, jų ypač kraštotyriniuose skyriuose yra sukaupta pakankamai gausios medžiagos. Daugiau iniciatyvos, bibliotekininkės…

Pastarasis dvidešimtmetis – ne vaidybinio kino metai. Nei Š. Bartas, nei G. Lukšas, nei A. Puipa šedevrų nesukūrė. Galbūt šito iš jų galima dar tikėtis ateityje. Laimei, dokumentinis kinas, kaip mūsosios tikrovės atspindys, suspindėjo ir Europoje, ir Amerikoje. Daug nuomonių buvo pareikšta, ar verta, ar neverta L. Banioniui kurti „Žalgirio mūšį“. Visų pirma, istorinių, kovinių filmų – vežimais vežti. Jų pilna televizijoje… Tad, rodosi, ką dar būtų buvę galima naujesnio pasakyti. Ar toks filmas būtų turėjęs europinį skambesį? Ne tas režisierius! Kiek milijonų (dvidešimt, keturiasdešimt) būtų išleista, kiek būtų į kasą sugrįžę, kas pasakys. Teisūs tie kinotyrininkai, kurie ne kartą kalbėjo, kad reikia dosniau remti dokumentinį kiną. Kiek menininkų ir mokslininkų portretų dar nesukurta, kiek istorinių archyvinių dokumentų dar neperžiūrėta. Laukia dėmesio partizanų kovos ir jų dalyvių lemtys; juk nesuspėta prakalbinti vieną iš paskutiniųjų partizanų radviliškietį Viktorą Šniuolį – jis mirė praėjusiais metais. Vienam V. V. Landsbergiui visų partizanijų neaprėpti. Išėjo Anapilin K. Varnelis, V. Klova, J. Jankus, Č. Kudaba, N.Vėlius, J. Greimas, M. Gimbutienė etc., o kino kadruose tik keletą puslapių apie juos belikę. Laimei Just. Marcinkevičiaus, J. Ivanauskaitės, V. Kernagio kino dokumentikos paveikslai yra platesni, ryškesni. O kada išvysime smetoninės Lietuvos kino dokumentiką?

Apie leidinius/knygas dažniausiai prakalbama prieš didžiąją Vilniaus knygų mugę arba po jos. Kitais kartais pašnekama priebėgomis. Dauguma leidyklų komercializavosi, galvodamos apie pelną, o ne apie spausdinamų knygų estetinę vertę. Fantasto, siaubo knygų kūrėjo S.Kingo jau išleista per 50 tomų (tai bent „serialas“). Koeljo bei Murakamis taip pat vejasi „rekordininką“. Yra ir pragiedrulių. „Obuolio“ leidykla pradėjo knygų seriją „Geriausia iš geriausių“. Išties, pasirodė du geriausi Balzako romanai „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ bei „Šagrenės oda“. Užsimota šauniai. Formatas kišeninis, popierius paprastas, bet ne prastas. Kaina prieinama. Kažkur užmesta „Vagos“ leistoji poezijos serija „10 poetų“ (austrų, švedų). Tai tam tikros tautos geriausių poetų poezijos rinktinė. „Mintis“ begėdiškai sustabdė Zola epopėjos „Rugonai – Makarai“ leidimą. Betrūko, rodos, išleisti penketą romanų. Ratai kažkur įstrigo. Apie knygų serijas, pradėtas ir nebaigtas, galima būtų kalbėti ir daugiau. Ar nepribrendo reikalas leisti ne tiktai B.Sruogos, Vaižganto, S. Čiurlionienės, V. Mykolaičio-Putino raštus (tai akademinio tipo leidiniai), bet ir vėlesnių kartų kūrybą. Kada išvysime S.Gedos penkiolikatomį? Latviai I. Zieduonį pagerbė dvylikos tomų raštais. Ar neatėjo laikas išleisti Vyt. Kubiliaus raštus? Susidarytų bent dešimt knygų. Ar nederėtų išspausdinti M. Martinaičio, V. Bložės, V.Daujotytės raštų?

Mūsų valstybė negalėtų pasigirti paminklų, skirtų žymiems žmonėms, gausa. Jų bene daugiausia sostinėje, o rajonų centruose – liūdna. Išskyrus Anykščius ir Biržus. Pagerbti karaliai ir kunigaikščiai, o dailininkams, aktoriams, režisieriams, kompozitoriams, rašytojams nesame itin dėmesingi. Raseiniai neturi Maironio, Kupiškis neturi L. Stuokos-Gucevičiaus, Panevėžys – J. Lindės-Dobilo, Joniškis – J. Šliavo, Plungė – V. Mačernio. Tiesa, partizanai pagerbti ir pagerbiami deramai (deja, apie šių paminklų meninę vertę retai pakalbama). Prieš porą ar trejetą dešimtmečių, rodos, buvo nuspręsta, kokiais paminklais turėtų pasipuošti Vilniaus miestas. Šiandien apie tai nebekalbama. Seniai planuojamos paminklas V. Mykolaičiui-Putinui, senojo Universiteto rektoriams ir mokslininkams, tačiau tylu ramu. Skųstis lėšų stoka būtų negarbinga ir netgi neetiška. Ką kalbėti, jeigu sostinės savivaldybių merams (jie keičiasi tarsi metų laikai) labiau rūpi gugenhaimai, fliuksai, tramvajai, metro, o ne Vilniaus gatvėje nuo sovietmečių prie namo tebekabanti lentelė lietuvių ir rusų kalbomis, skelbianti, kad čia gyveno M.K.Čiurlionis. Į jaučio odą nesurašyti, kiek Vilnius yra skolingas kultūros, meno, visuomenės žmonių atminimui. Regis, ne išimtis ir Kaunas, ir Klaipėda, ir Šiauliai. Derėtų pagalvoti apie rekonstruosimą Sereikiškių parką, kuriame galėtų rastis žymių žmonių bareljefų alėja. Ir Lukiškių aikštei vis nerastas sprendimas.

Kažkodėl pritilo kalbininkai, nebesirūpindami literatūrinės lietuvių kalbos reikalais. Jiems nė motais, kad moterys ėmė darkyti savo prigimtines pavardes (Čepė, Janonė, Daujotė, Baliukonė), kad pasipylė beprotiška banga keisčiausių vardų, nieko bendra neturinčių su lietuviškuoju vardynu (Džeraldas, Džefronas, Renaldas, Renaldinas). Ar nereikia suvienodinti kai kurių žodžių kirčiavimų ir rašybos – jei „docèntas“, tai kodėl „prócentas“, jei „Saulevičiūtė“, tai kodėl „močiutė“ – juk priesaga ta pati. Niekas nebekontroliuoja televizininkų kalbos, kuri smuktelėjo per kelis aršinus. Kas antras šnekorius neapsieina dešimtį kartų nepakartojęs „iš tikrųjų“, „iššūkis“, „viešosios erdvės“. Todėl intarpai byra kaip pupos iš seno rėčio. Ar ne laikas suvienodinti aukščiausiojo laipsnio prieveiksmio rašybą; jeigu gerai – geriausiai, tai ir daug – daugiausiai. Prarasta kalbos kulto samprata. Kokia nyki jaunųjų prozininkų kalba, o apie poezijos „atsinaujinimą“ negali būti nė kalbos. Poetinės kalbos klausimas – tikra dabarties aktualija, tačiau tai ne vien kalbininkų, bet ir literatūros tyrinėtojų duona. Kalba niekuomet nepraras savo prasmės, bet gimtąją kalbą kaip, anot S. Daukanto, žaliąją bruknelę būtina saugoti nuo reitingų ir impičmentų, nuo brokerių ir monitoringų, nuo menedžmentų ir konsensuso.

Kultūroje tarpsta žmogus, galintis ugdyti savo dvasią, plėsti kūrybos mastus, ieškoti ir siekti nauja, aktyviau dalyvauti bendruomenėje. Kultūros sferose vis atsiranda naujų reikšmių. Etninė, mėgėjų, profesionalioji ir masinė kultūra – tai skirtingos suvokimo ir susivokimo ribos, nevienodi žmonių požiūriai. Šalia europinio masto pasiekimų Lietuvos kultūrai vis dar stoka tam tikro konceptualumo, vertybinio priėjimo. Daug kritinių pastabų pareikšta komercinėms televizijoms dėl kultūros populiarinimo, klasikinio meno supažindinimo, tačiau tautos balso vis dar nenorima išgirsti. Jau, rodos, patys popsininkai (tai ironiškas pavadinimas) turėtų pavargti nuo prastuoliškų, beminčių dainelių, nuo vulgariausių anekdotų, nuo nevaizdžių šokėjų konkursų, nuo politizuotų pokalbių. Kultūroje atsiskleidžia pats žmogus, tiek atlikėjas, tiek žiūrovas ir klausytojas. Todėl yra prasminga kalbėtis apie mūsų kultūros kasdienybę, apie įtakojančią jos prasmę asmenybei, apskritai, visai visuomenei. Būti pačioje kultūroje yra viena, o pajausti jos etinę ir etninę savastį – kas kita. Manau, kad „Lietuvos Aidas“, daugelsyk rašęs kultūros klausimais, ir ateityje stengsis dažniau kalbėti apie Lietuvos kultūrą.

Atgal