VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

06.07. Visuomenininkas, publicistas, pedagogas, Šiaulių miesto burmistras Kazimieras Ubeika

Rašytojas kraštotyrininkas Vytautas Indrašius

 

Nepriklausomos Lietuvos šviesuliai

Apie pedagogą Kazimierą Ubeiką, iškilų Šiaulių krašto visuomenininką ir skautų vadovą, žuvusį sovietiniame Rešotų konclageryje, buvo mažai rašyta, nors to meto leidiniuose, bei Šiaulių miesto periodikoje dažnai minima jo pavardė įvairiuose veiklos baruose: pedagogų konferencijose, miesto tarybos darbe, šaulių, tautininkų ir skautų veikloje, bet rašant šią apybraižą teko ieškoti papildomų duomenų archyvuose, o leidiniuose išbarstytas žinutes surinkti ir susisteminti.

Gimė Kazimieras Ubeika 1884 m. gegužės 26 d. Zarasų apskrityje, prie Dusetų miesto prigludusiame Padustėlio kaime, iš kurio į kultūrinį Lietuvos gyvenimą įsiliejo poetė ir aktorė Elena Žalinkevičaitė – Petrauskienė (1900 – 1986), jos sesuo garsi balerina Eugenija Jonuškienė (1905 – 1962), neeilinio talento liaudies poetas Paulius Širvys (1920 – 1979), iškilus išeivijos lietuvių dailininkas Leonas Urbonas (1922 - 2000) ir darbščioji Mokslų akademijos bibliografijos bitelė Adelė Ubeikaitė (gim. 1922).

Kazimiero Ubeikos tėvas Jonas buvo knygnešių rėmėjas ir spaudos platintojas. Motina Eleonora Kazakevičiūtė iš to paties kaimo išsiskyrė stropumu, tvarkingumu ir iškalbingumu. Gyveno jiedu kukliai, bet Kazimierą ir po jo gimusį sūnų Izidorių (1886 – 1930) auklėjo katalikybės bei lietuvybės dvasia.

Kazimieras Ubeika 

Šiaulių tunto štabas. Vidury Šiaulių tunto tautininkas K. Ubeika, dešinėj sktn. Saulaitis. Atskirai kampe tunto adjutantas Augulis

Slogiais carinės priespaudos metais Kazimieras Ubeika, baigęs Dusetų dviklasę mokyklą, mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Tuo laikotarpiu prasidėjo 1905 metų anticariniai bruzdėjimai ir Kazimieras Ubeika, grįžęs į gimtinę, Dusetų, Antalieptės ir Antazavės valsčiuose platino revoliucines proklamacijas, organizavo žmonių mitingus ir sakė juose prakalbas. Stichinio revoliucinio blyksnio organizatoriai skaudžiai nukentėjo; Kazimiero Ubeikos bendražygiai dusetiškiai Justinas Tumėnas ir Mykolas Baltakis pasitraukė į užsienį, Balį Lapienį su Juozu Stausku įkalino. Kazimierą susekė 1907 m. jau besimokantį Panevėžio mokytojų seminarijoje. Ilgai tampė po teismus, norėjo pašalinti iš seminarijos. Gabų studentą užstojo lietuvių kalbos dėstytojas ir Lietuvos patriotas Jonas Jablonskis, - pedagogų tarybos posėdyje pasakęs, kad besimokančiojo likimą gali nulemti teigiamai arba neigiamai tik teismas. Giminėms papirkus liudininkus rusus, 1909 m. gruodžio 10 d., po dviejų posėdžių Vilniaus apygardos teismas Kazimierą Ubeiką drauge su studentu dusetiškiu Ignu Barzda bei Juozapu Valavičiumi dėl įrodymų stokos išteisino.

Teisminių persekiojimų laikotarpiu, nuo 1909 m. lapkričio 1 d. Kazimieras Ubeika mokytojavo Spirakių kaimo, netoli Panevėžio, pradžios mokykloje. Apylinkės valstiečius aprūpindavo lietuviška spauda, jaunimą būrė į blaivininkų ir saviveiklos būrelius, skaitydavo jiems savišvietos paskaitas, kurios baigdavosi vakaronėmis su lietuviškomis dainomis ir improvizuotais spektakliais. Mylimą ir gerbiamą savo vaikų mokytoją spirakiečiai 1915 m. rugsėjo 1 d. išlydėjo į carinę kariuomenę. Fronte K. Ubeikai neteko būti, - tarnavo Minsko intendantūroje raštininku. 1918 m. pradžioje, Rusijos armijoje kuriantis nacionaliniams daliniams, nuvyko į Smolenską, prisijungė prie organizuojamo Lietuvių bataliono, jame vykdė kvartirmeisterio pareigas. Drauge su bataliono likučiais 1918 m. birželyje sugrįžo į Lietuvą.

Laikas buvo neramus ir nenuspėjamas, bet vokiečių valdžia K. Ubeiką paskiria Zarasų pradžios mokyklos vedėju ir kartu leidžia dėstyti lietuvių kalbą „Saulės“ gimnazijoje. Kai po keturių mėnesių dalį Lietuvos užplūdę raudonarmiečiai ir bolševikai organizavo revkomus, nesutikdamas su jų dogmomis ir reikalavimais švietimo sistemoje, 1919 m. gegužės gale grįžta pas tėvus į Padustėlį. Po mėnesio slapčiomis nuvyksta į Kauną, norėdamas savanoriu įstoti į Lietuvos kariuomenę. Bet čia gauna siuntimą į Švietimo ministeriją, kur 1919 m. rugsėjo 1 d. paskiriamas Šiaulių apskrities pradžios mokyklų instruktoriumi – organizatoriumi. Pradėti įprasto pedagoginio darbo iš karto nepavyko, nes, anot K. Ubeikos „tada ne mokyklos reikalai buvo svarbiausi, - ruoštasi partizaniniam karui su okupantais bermontininkais, nes 1919 m. rugpjūčio mėn. jų daliniai pradėjo plūsti į Šiaulių kraštą“. Darbo sąlygos buvo sunkios ir pavojingos. „Inspektorius K. Ubeika pėsčias lankydavo apskrities mokyklas ir, pamušale užsiuvęs pinigus, išnešiodavo mokytojams algas. Lankydamas mokyklas teiravosi apie priešą ir organizavo partizanus. Kelis kartus ir pats su ginklu rankose dalyvavo susirėmimuose su bermontininkais Gruzdžių ir Žagarės apylinkėse“, - vėliau atsiminimuose rašė mokytojas Rapolas Šaltenis.

Mes turim vilčių, turim jaunų jėgų ir priešą nugalėsim, tik reikia veikti optimistiškai“,- sakydavo inspektorius. – Jis buvo dvasiškai ir fiziškai stiprus, - toliau prisimena R. Šaltenis. – Vėliau mes susitikome kai bermontininkų nebebuvo. Inspektorius lankė mokyklas ir mokė mokytojus. Įėjęs į klasę nežiūrėjo kaip mokytojas veda pamoką, bet pats pradėdavo dirbti su mokiniais, o mokytojas žiūrėdavo ir mokėsi...“.

1919 m. gruodžio 21 – 22 d. vykusioje Šiaulių apskrities pradžios mokyklų mokytojų pirmoje konferencijoje K. Ubeika kalbėjo, kad per bermontininkų audrą mokytojai geriausiai laikėsi. Nors niekas jiems nemokėjo algų, jie dirbo iš idėjos ir neapleido savo darbo. Iš 137 Šiaulių apskrities mokyklų nedirbo tik dešimt. Konferencijoje K. Ubeika griežtai ir principingai vardijo esamas negeroves, vienas pirmųjų išsireikalavo, kad mokytojams nebūtų užlaikomos algos, rūpinosi jų gyvenimo sąlygų gerinimu. Drauge su kitais pedagogais K. Ubeika 1920 m. sausio 29 d. atkūrė Lietuvos mokytojų profsąjungą Šiauliuose ir buvo išrinktas šios valdybos nariu. 1921 m. balandžio 19 – 20 d. išrenkamas į miesto tarybą, kur vadovavo socialinės apsaugos komisijai, daug padėjusiai grįžtantiems iš Rusijos pabėgėliams, benamiams, našlaičiams, seneliams ir kitiems likimo nuskriaustiems žmonėms.

1922 m. spalio 13 d. K. Ubeika išrenkamas Šiaulių miesto burmistru ir šias pareigas sumaniai vykdė iki 1925 m. kovo 11 d. Dalyvavo 1924 m. vasario 2 – 4 d. Kaune vykusiame Lietuvos miestų ir miestelių atstovų suvažiavime, kuris įkūrė „Lietuvos miestų sąjungą. K. Ubeika išrenkamas šios sąjungos valdybos pirmininko J. Vileišio pavaduotoju. Jo tuometinę veiklą vaizdžiai aprašė žurnalistas J. Sireika: „Dirbti burmistru K. Ubeikai buvo lengviau, negu jo pirmtakams. Sustiprėjus krašto ūkiui, pasitaisė finansiniai reikalai. Savivaldybę rėmė valdančioji Krikščionių demokratų partija. Miesto valdyba tęsė miesto atstatymo darbus, rūpinosi centro sutvarkymu“. Oficiozas „Lietuva“ 1924 m. liepos 10 d. rašė: „Šiaulių miesto valdybai tikrai rūpi miesto gražumas, planingumas ir plėtimasis ateityje. Išdegusių kvartalų gatvės plečiamos, medeliais gražiai apsodintos, jie žaliai dažytais basleliais aptverti. Mediniai susmukę namukai, kur nesusidaro ypatingų sunkumų, tuojau nugriaunami. Miesto sodeliai tvarkingai laikomi, takai žvyru pilti, gėlynai stropiai prižiūrimi“.

Pasipuošusiame mieste 1924 m. liepos 5 – 7 d. įvyko Lietuvos katalikų pavasarininkų jaunimo kongresas. K. Ubeika, būdamas kongreso rengimo komiteto pirmininku, priėmė daugybę garbingų svečių: dalyvavo Žemaičių vyskupas P. Karevičius, Švietimo ministras L. Bistras, Žemės ūkio ministras, krikščionių demokratų lyderis M. Krupavičius ir kiti. O kiek gražaus ir daug žadančio jaunimo suvažiavo! Tris dienas į Šiaulius žiūrėjo visa Lietuva.

Rinkimus į miesto savivaldybę laimėjus socialdemokratams, K. Ubeika 1925 m. kovo 11 d. burmistro kėdę užleido J. Sondeckiui, bet liko nuolatiniu miesto tarybos nariu, iki 1938 m. vadovavo kontrolės ir nekilnojamojo turto komisijoms. Burmistro, Šiaulių apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pareigos bei įvairiausia visuomeninė veikla netrukdė K. Ubeikai dėstyti geografiją, mokyklų administravimą ir raštvedybą Šiaulių mokytojų seminarijoje.

K. Ubeikos visuomeninė veikla prasidėjo dar 1919 m. rudenį. Kovų su bermontininkais metu jis buvo Gynimo komiteto nariu, vėliau įvairių pedagoginių organizacijų ir komitetų nariu, drauge su kitais patriotais kūrė šaulių ir tautininkų organizacijas. 1924 m. sausio 18 d. įsteigė kalinių globos draugijos Šiaulių skyrių ir buvo pirmosios valdybos nariu. 1927 m. gegužės 11 d. drauge su švietėju P. Bugailiškiu, burmistru J. Sondeckiu ir kitais pasirašė Šiaulių Kraštotyros draugijos steigimo aktą, buvo pirmosios valdybos nariu. Nuo 1926 m. būdamas Tautininkų sąjungos Šiaulių miesto skyriaus pirmininku, K. Ubeika 1931 m. gruodžio 17 d. išrenkamas visos Šiaulių apskrities Tautininkų sąjungos tarybos valdybos nariu, 1931 m. lapkričio 9 d. – Šiaulių miesto ir apskrities Ligonių kasų valdybos nariu. 1936 m. jis buvo Šiaulių miesto Nekilnojamojo turto draugijos steigėjas.

P. Bugailiškis savo atsiminimuose rašo: „K. Ubeika tautiškai nusistatęs mokytojas, gyvai atsiliepiąs į įvairius visuomenės, ypač Šiaulių miesto, reikalus, nuolat dėl jų reaguodamas vietos spaudoje, turėjęs didelių intencijų veikti jaunuomenę...“.

Jaunimą K. Ubeika mylėjo ir noriai su juo dirbo. Be minėtų pavasarininkų, labai ryški jo veikla skautų organizacijoje. 1925 m. rudenį mjr. M. Kalmantui išvykus į Kauną, jis vadovavo Šiaulių rajono skautų tuntui. Iki 1938 m. priklausė Šiaulių miesto skautų štabo tarybai, 1930 m. Lietuvos skautų sąjungos šefas jam suteikė skautų vado laipsnį. 1936 – 1938 m. buvo Šiaulių miesto ir rajono skautų vadu. 1935 m. kovo 31 d. Kaune vykęs skautų sąjungos suvažiavimas K. Ubeiką išrinko į LSS tarybą, kurioje jis darbavosi iki 1940 m. vasaros, kol ją uždarė okupacinė rusų valdžia. 1937 m. dalyvavo tarptautinėje skautų vadų konferencijoje Hagoje. Įvairiuose skautų vadų kursuose skaitė paskaitas ir rašinėjo į skautų spaudą.

Už aktyvią pedagoginę ir visuomeninę veiklą Kazimieras Ubeika buvo apdovanotas LDK Gedimino IV laipsnio (1930 02 16) ir „Šaulių žvaigždės“ (1938 06 21) ordinais, Lietuvos skautų sąjungos Svastikos (1928) ir Geležinio Vilko (1937) ordinais, „Lietuvos Nepriklausomybės 10 – čio medaliu.

Kazimieras Ubeika buvo nuoseklus, aktyvus dešiniųjų pažiūrų visuomenininkas, geras oratorius, kalbėjęs įvairių švenčių ir renginių metu, gerai valdęs mintį ir plunksną. Dar 1908 m. pradėjęs rašinėti į „Viltį“ ir „Lietuvos ūkininką“ K. Ubeika pedagoginius ir švietėjiškus straipsnius talpino leidiniuose: „Tautos mokykla“, „Švietimo darbas“, skautų spaudoje bei Šiaulių miesto laikraščiuose. Dažnai pasirašinėdavo Šventosios Pužo slapyvardžiu.

1938 m. liepos 1 d. K. Ubeika skiriamas Kauno miesto pradžios mokyklų inspektoriumi, 1939 m. išrenkamas Švietimo ministerijos tarybos nariu. Būdamas reiklus sau ir išaugus Lietuvos švietimo lygiui, K. Ubeika 1939 m. rugsėjo 15 d. kreipiasi į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto vadovybę, prašydamas priimti į Teologijos – Filosofijos fakultetą laisvu klausytoju ir tampa prof. Pr. Malakausko studentu.

1940 m. liepos 1 d. okupacinės valdžios išleistas į pensiją, K. Ubeika sugrįžo į Šiaulius, gyveno jaukiame savo name Dariaus ir Girėno gatvėje, džiaugėsi Kauno universitete mediciną studijuojančio sūnaus Leono (1914 – 1942) pasiekimais. Negalėjo nurimti be pedagoginės veiklos. Nuo 1940 m. spalio pradžios iki 1941 m. birželio 14 –os tremties mokytojavo Šiaulių miesto mokykloje, buvo rusų kalbos kursų vadovu, be to, dėstė geografiją ir pedagogiką Šiaulių mokytojų seminarijoje, šventai tikėdamas, kad jo švietėjiška bei pedagoginė veikla ir okupacinės valdžios sistemoje ras tarpsnį. Bet svetimšaliai pasielgė kitaip, 1941 m. birželio 14 – os ryte Kazimierą Ubeiką areštavo ir išvežė į baisųjį Rešotų konclagerį Krasnojarsko krašte. Jo žmoną mokytoją Eleną Urbonaitę (1892 – 1968) ištrėmė į Altajaus kraštą, o 1942 m. nutrėmė į atšiaurųjį Lenos rajoną, Jakutijoje.

Lietuvoje liko jų sūnus Leonas Ubeika, nes tuo metu gyveno Kaune ir laikė medicinos egzaminus universitete. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo gydytoju Šiaulių ligoninėje. Užsikrėtęs šiltine mirė 1942 m. sausio 6 d. Tremties metu namuose nebuvo ir augintinės Vilgelminos Ubeikaitės (1923 - ?), ji atostogavo pas gimines Padustėlyje.

Sovietiniai budeliai pedagogo Kazimiero Ubeikos nepaliko ramybėje ir Rešotų konclageryje. 1942 m. sausio 3 d. pradėjo apklausą ir tardymus. Po keleto tokių procedūrų, balandžio 23 d. surašė kaltinamąjį aktą, siūlydami „kontrevoliucionieriui“ skirti aukščiausią bausmę – sušaudyti. Bet NKVD dalinių Ypatingasis pasitarimas buvo „maloningesnis“, 1942 m. rugsėjo 12 d. Kazimierą Ubeiką už priklausymą kontrevoliucinėms organizacijoms nuteisė 10 metų pataisos darbų, įskaitant kalinimo laiką nuo 1941 m. birželio 14 d. Po šiuo nuosprendžiu išliko paslaptingas prierašas: „Kraslagas. 1942 m. spalio 2 d“. Ar tai nebus paskutinė diena, kai atšiauriame Sibire amžinai užsimerkė šviesą ir gėrį dalinusios pedagogo Kazimiero Ubeikos akys?

Jo žmona Elena Urbonaitė iš tremties į Lietuvą sugrįžo 1956 m. Pasitiko ją klaiki tuštuma, susvetimėję, represijų įbauginti žmonės. Rado per karą sugriautus savo namus ir sūnaus Leono kapą senosiose Šiaulių miesto kapinėse. Pradžioje ji blaškėsi, neturėdama kur apsistoti. Jos tėvų sodyba Liesiškių viensėdyje, prie Dusetų, buvo sunykusi, broliai Balys ir Juozas Urbonai kankinosi Sibire. Moteriškę priglaudė vyro draugas pedagogas J. Žalys. Vėliau ji apsigyveno pas našlaičių ir vargšų globėją advokatę Gražbylę Venclauskaitę. Iš jos 1968 m. kovo 11 d. išėjo pas Viešpatį...

Tokie buvo Nepriklausomos Lietuvos šviesuliai, liepsnoję patys ir šviesą dalinę kitiems...

Atgal