VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

05.24. Tautinės kultūros asmenybės. Gamtos mylėtojas Leonardas Grudzinskas

Prof. Ona Voverienė

 

Kokių tik kalnų kalnelių, apaugusių berželiais, liaunomis liepomis, kvapniais žolynais žaliojoje girios paunksmėje nesurasi. Jie rymo nuo nepamenamų laikų miško ežerų pakrantėse, aukštyn kelia barzdotų eglių liemenis, žvalgosi į paūkavusius, aidais skambančius slėnius, užstoja nuo vėjų

ir vėtrų pagaires baltomis ir žaliomis samanomis išklotas grybijas.

Leonardas Grudzinskas

Nėra pakartojamų žmonių, ypač kūrėjų. Kiekvienas mes žydime, kaip ir gėlės, savo žiedais ir savo spalvomis, vis kitaip. Kaip ir jos gamtoje, taip ir mes pasaulyje savo kūryboje esame geresni ir blogesni, talentingi ir mažiau talentingi, bet kitokie. Patys savimi ir nepakartojami. Nepakartojamas ir savitas buvo žurnalistas, rašytojas, gamtininkas Leonardas Grudzinskas. Visada laukdavome „Lietuvos aido“ ir visada, kaip gaivaus oro gūsis būdavo jo straipsnis apie gamtą. Daugiau niekas taip gražiai lietuviškai neparašydavo: su tokia meile lietuviškai gamtai, lietuvių kalbai, jos melodingumui, tarsi kokią simfoniją iš žodžių kurtų. Dešimtis kartų skaičiau jo straipsnį „Žemuogių kalnelis“ (Lietuvos aidas. 2001, liep. 11). Dar prieš keletą metų jį beveik mintinai mokėjau ir mintyse mačiau ir girdėjau aktorę Elvyrą Žebertavičiūtę, skaitančią unikalaus tembro ir grožio balsu: „Užkopi ant kalnelio kepurės ir akys nuostaba nušvinta. Visoje grožybėje atsiveria Žemuogių kalnelio turtai. Ten, kur zuikė gražius zuikučius žolėse nuo vanago, lapės slėpė, purpuriniai lašai kasryt nuo žolės rasos krito – raudonveidės, skaistaveidės žemuogės prisirpo. Žali stiebeliai, iškilę viršun vėsių lapų, saldžiausiu nektaru kvepiančias žemuoges laiko. Viena jų – vyšninės, kitos – purpurinės, rožinės, raudonos spalvos. Ir dydžio ne vienodo žemuogės – kaip karoliukai ir net nykščio didumo. Surandi tokią žemuogę - ir sakai: uoga tarsi braškė“ (Leonardas Grudzinskas. Ten pat, p 11). Visas straipsnio tekstas iš tokių brangakmenių išaustas, ir iš čia ne tik lietuviško žodžio gražumėlis, bet ir mūsų tautosakos, besiremiančios žemuogėle: ją „Žemė motulė nešiojo, Saulelė močiutė globojo“; „Žemuogėlė su saule pražydo, giedra pievon pasvydo“, „Žemuogė su pieneliu, mergelė su rožiniu veideliu“, „Žemuogėlė kalnelin, mergelė prie drobelių“ (mergelei laikas galvoti apie kraitį), „Ne vilkui apie žemuogėlę suktis“ (jaunikis per prastas, geresnio reikia). „Žemuogės džiovintų lapų stirton pridėsi, pelės nekapos“, „Žemėje parugėje nusirpo – rugiai į klėtį netilps“, „Žiūri, kaip tetervinas į žemuogę“, „Lydekai – žemuogės kotelis, ešeriui – žemuogės lapelis, šapalams – žiogai iš žemuogių pievos“. Liaudies medicinoje – žemuogės – ir uogos, ir lapai – nepamainomas vaistas ir nuo peršalimo, ir nuo kosulio, ir nuo karščio, ir nuo mažakraujystės, ir net širdies, ir inkstų negalavimų.... Nusirpo, nunoko žemuogės už Dubausio upelio. Plaukia viršum mėlynų miškų balti giedros debesys – sidabrinių gulbių laivai. Sulaukime sutemų žaliame slėnyje, kol užsižiebs žydroji vakarė žvaigždė“ (Leonardas Grudzinskas. Ten pat).

Leonardas Grudzinskas. Vytauto Leščinsko nuotrauka

Namas Vyžuonų miestelyje, kuriame užaugo Leondardas Grudzinskas

Apie ką berašytų talentingas menininkas, Lietuvos gamtos mylėtojas – apie jo mylimiausią ir narsiausią paukštelį kėkštą, ar retą dabar mūsų miškų gyventoją – didįjį apuoką, ar mūsų girių gražuolį karaliūną – elnią, ar dar ką nors – visi jo tekstai skambūs, mieli akiai, šiltai užlieja širdį ir kelia nuostabą, išvystant mūsų gamtoje tikrus stebuklus. Rašytojas ir pats jais stebisi ir žavisi: „Taigi užsižiebk miesto tolumų spalva, paslaptingoji kėkšto plunksna! Ir vesk mus tokiomis tankynėmis, tokiomis eglynėlių džiunglėmis, kur vilkui guoliui krauti žagarų pakanka, kur papartynuose jerubės švilpauja, ir baltose samanose iš anų vietų numestas, niekieno nesurastas bronzinis briedžio ragas riogso. Ne ragas, o tikra ližė duonos kepalui į kaimietišką krosnį pašauti... O kodėl tu mėlyna esi, kėkšto plunksna? Apie tai senojo Daugėliškio kaime miško legendą papasakosiu: „Buvo laikas, kai paukščių karalius – kilnusis erelis, sparnuočiams aprėdus dalino. Geniui, miško daktarui - ryškaus purpuro nepagailėjo, kad visi žinotų ir rinktųsi: tai išmokslintas vyras. Prisirinko aibė paukščių – skardžiabalsių, nepamainomų muzikantų. Kaip tiems žalio, geltono, auksinio aksomo neduosi, prašmatnaus frako nesiūsi! Nuo ryto iki vakaro trinksėjo sidabrinė skrynia, čeksėjo pelėdos - erelio pagalbininkės žirklės. Bemaž visiems brangios medžiagos užteko. Tik kėkštas tuo metu sargybą ėjo, stropiai saugojo, kad bevykstant rūbų dalyboms lapė neatslinktų, meška lepečkojė neatriaumotų, vilkas nepasirodytų. Taigi jam nebeliko nei aksomo, nei atlaso, nei brokato. Bet kilmingasis erelis nuramino kėkštą sargybinį: „Tu puikus vyras esi. Gerai budėjai, žiūrėjai į devynias šalis, devynias puses. Sparnus aš tau nudažau girios tolumų mėliu. Ant galvos uždedu šalmą. Ir išduodu raštą, girios sargybiniu ir šaukliu skiriu!“ Ir nuo to laiko kėkštas tas pareigas tebeina. Rašytojas tikina, kad geresnio girios sargo už kėkštą niekada nebuvo ir nebus! Vos tik į girią įkeli koją, tuoj pat kėkštas tokį triukšmą sukelia, kad net visas eglynas skamba. Daug nemalonumų kėkštas lūšiai, vilkui pridarė: ne vienam jų iš po jų nosies grobį išbaidė; jeigu tik pelėdą pamato vidury dienos medžiojančią, tuoj visą būrį savo giminaičių sušaukia, ją apsupa ir išbaido. Ir jiems visiškai nesvarbu, kad jos nagai, kaip peiliai, ir kad ji miško orakulu skaitosi. Kėkštas ištikimas savo gimtajam miškui: kad ir būna drėgna ir kartais net labai šalta, jis jo nepaliks, neišskris, kaip kiti klajūnai, į šiltuosius kraštus. O kas gins jo mišką? Ir jo mažuosius gyventojus, jeigu, ne jis, miško sargybinis? (L. Grudzinskas. Kėkštas per ežerą pinigus neša, pelėdai plunksnas peša // Lietuvos aidas. -2002, rugpj.3, p.9).

Žemuogių kalnelio turtai

Ypatingai gamtininkas didžiavosi Lietuvos tauriaisiais elniais gražuoliais, sugrįžusiais į karališkąsias Žagarės girias… “Einu prie Elnių raisto guobos. Už pievos raudonuoja, žaižaruoja šermukšnių guotas. Negęsta spalvų gaisras ties šviesiu taku. Vidurvasaryje su aušra pliūpteli užrožių liepsnos. Dabar stambiais vyno lašais varva šermukšnių kekės. Neramiausia ne nuo šermukšnių aitraus kvapo. Kažkur po viksvyną, po sausutėlę balą, kurios pakraščiais auga ir uosiai, ir stori juodalksniai, bastosi iškėlęs galvą su tvirtai kaktoje pasodintais ragais karališkasis elnias… Nieko pasaulyje tikriausiai nėra didingesnio, įspūdingesnio už rudeninį tauriųjų elnių riaumojimą. Tai tarsi iš metalinio girios vargonų vamzdžio išsiveržiantys garsai skelbia miškams įvairiausių žvėries jausmų prasmę – nuo švelniausio ilgesio iki pikčiausios neapykantos. Nuo tylaus alsavimo iki daužomų ragų žvangesio. Nuo pergalės iki liūdnos mūšio baigties…” (Leonardas Grudzinskas. Elnių raisto guoba, Vilkų kalno paslaptis // Lietuvos aidas. -2001, lapkr. 16, p. 11

Paklaustas iš kur jis semiasi tokių gražių minčių ir vaizdų, rašytojas atsakė: „Rašyti mane mokė miškas, giria, ežeras, lakštingalos ir pavasario sodai. Taip gimė gamtos miniatiūros, etiudai, mažosios novelės. Aušros garsai ir žvaigždynų mirgėjimas mane išmokė slankos plunksna tapyti tėviškės peizažus, rašyti laiškus beržo tošyje, ant riaumojančių elnių ragų, bebrų užtvankos rąstų. Todėl ir mano knygos vadinasi: „Laiškas beržo tošyje“ (V., 1976), „Laiškai iš elnių miško“ (V.,1980), „Laiškai iš bebrų upelio“ (V., 1983, „Lietuvos nacionaliniame parke“ (Su fotografu J. Vaicekausku) (V., 1977); „Kupiškėnų giriomis ir laukais“ (Vienas iš autorių) (V., 2003); „Vilkų paviliotas“ (kartu su Romu Gurkliu) (V., 2003); „Laiškai iš vaivorykščių kranto“ (laiškai, atsiminimai, publicistika / Sud.Regina Katinaitė-Lumpickienė (Utena, 2009) „Laiškai iš žemuogių kalnelio“ (V., 2009).

Leonardas Grudzinskas gimė 1939 m. gegužės 15 d. Dumbravos kaime (Utenos apskr.). 1957 m. baigė Vyžuonos vidurinę mokyklą. 1963 m. – Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto žurnalistikos specialybę.1958-1959 m. žurnalo „Moksleivis“ korespondentas. 1960-1972 m. dirbo „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje, nuo 1972 m. - žurnalo „Švyturys“ skyriaus redaktorius, vedėjas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę bendradarbiavo įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Gamtos ir etnografijos tematika paskelbė apybraižų, reportažų, publicistinių straipsnių, atsiminimų. Vien tik savaitraščiui „Žaliasis pasaulis“ parašė per tūkstantį publicistinių straipsnių. Leonardas Grudzinskas mirė Vilniuje 2006 m. sausio 26 d. Nebeliko Lietuvos vieno talentingiausių rašytojų, žurnalisto, publicisto, rašiusių Lietuvos gamtos tematika. Tada vienintelio. Ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę... dar ilgai vienintelio. Nebėra jau... Nėra...

Atgal