KULTŪRA
05.23. Žurnalui „Karys“ – 100 metų
Šiemet gražų šimtmečio jubiliejų švenčia karybos ir karo mokslo žurnalas „Karys“, kuris, pergyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos nepriklausomybės praradimą, emigravęs ir sugrįžęs, nuo 1919 m. gegužės 22 d. su nedidelėmis pertraukomis eina iki mūsų dienų.
Gyvavimo pradžioje, iki 1920 m. spalio, leidinys vadinosi „Kariškių žodis“, tačiau redaktoriaus Jono Martyno Laurinaičio iniciatyva, pasitarus su J. Jablonskiu, pavadinimas buvo pakeistas.
„Karys“, Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyriaus savaitraštis, šių dienų skaitytojo akimis – žurnalas, buvo skirtas kariams, patriotiškam jaunimui bei visuomenei. Leidinys turėjo ugdyti meilę tėvynei, karinę dvasią, dorovę, supažindinti su karo mokslu. Buvo rašoma ne vien karybos, gynybos klausimais, bet ir istorijos, technikos, sporto temomis. Jame buvo publikuojama prozos ir poezijos tekstų, atsiminimų, dalijamasi krašto, atskirtojo Vilniaus ir pasaulio naujienomis, nepamirštas humoras, skelbiami įvairūs konkursai. Kaip prisimena Stasys Butkus (1897–1961), ilgametis „Kario“ redakcijos sekretorius (1922–1944), „savo laikraštį kariai pamilo. Ypač fronte jo labai laukdavome. Tik gaila, kad fronte jo trūkdavo. Kitų numerių visai negaudavome. Išgraibstydavo anksčiau, negu pasiekdavo apkasus“.
Kariškių žodis_pirmasis nr 1919
Karys_1953_Niujorkas
Karys_1991
Karys_1929
„Kario“ redaktoriai dažnai keitėsi. Pirmąjį „Kariškių žodžio“ numerį redagavo patyręs žurnalistas, Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyriaus viršininkas karininkas Petras Ruseckas (1883–1945). Vėliau leidinio redakcijai vadovavo karininkai bei karo valdininkai Vytautas Steponaitis (1893–1957), Jonas Martynas Laurinaitis (1894–1966), Kazys Kepalas (1890–1966), Zigmas Kuzmickas (1898–1976), Juozas Petrėnas (1896-1980), Antanas Majus (1895–?) , Stanislovas Kuizinas (1881–1944), Juozas Tomkus (1896–1940), Romualdas Burokas (1893–1957), Tadas Šakmanas (1899–1988), Leonas Gustaitis (1897–1942), Juozas Balčiūnas-Švaistas (1891–1978), Simas Urbanavičius (Urbonas) (1907–1968), Petras Jakštas (1899–1988), Juozas Mačys (1896–1966).
„Karys“ suteikė galimybę išbandyti plunksną įvairiems jauniems autoriams: kariams ir moksleiviams. Skelbiami konkursai ir neblogi honorarai skatino savo kūryba žurnale dalytis ir patyrusius rašytojus. Leidinyje bendradarbiavo Petras Babickas, Kazys Bradūnas, Stasys Butkus, Henrikas Blazas, Liudas Dovydėnas, Antanas Gustaitis, Faustas Kirša, Juozas Urbšys ir kiti. 1939 m. Kario bendradarbių buvo net apie 5000.
„Karį“ nuo 1919 m. leido Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyrius, vėliau – kiti Krašto apsaugos ministerijos padaliniai. Spausdino Valstybės spaustuvė bei „Spindulio“ spaustuvė Kaune, taip pat „Švyturio“ spaustuvė Vilniuje.
Leidinys tobulėjo ir plėtėsi: iš pradžių teturėjo 8, o nuo 1935-ųjų – jau 24–28 puslapius. 1922 m. tapo iliustruotas, o nuo 1926-ųjų – spalvotas. Tiražas nuo 4000 egzempliorių 1920 metais išaugo iki 33 000 egzemliorių 1940-aisiais. 1939-aisiais buvo pradėtas leisti net tris kartus per savaitę. Kristalizavosi ir turinys: nuo medžiagos, kurią gali perteikti vadovėliai, ir nuo per savaitę pasenstančių pasaulinių naujienų skelbimo pereita prie meninio skaitytojų skonio ugdymo, kasdienio kariuomenės gyvenimo nušvietimo, pilietinio auklėjimo, praktinių patarimų.
Nuo 1927-ųjų „Karys“ leido vienkartinius priedus, skirtus atskiriems pulkams, pvz., „Devintoji 2 pėst. DLK Algirdo pulko šventė“ (1927), „1 gusarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas“ (1927), „2 pėst. DLK Algirdo pulko „Kario“ priedas“ (1928), „4 pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas“ (1928), „Šarvuočių rinktinė“ (1928), „4 p. LKM p. 15 metų sukaktis“ (1934) ir kitus. Kurį laiką leido priedą gudų kalba „Bielorus voiskovy“ (redagavo Aleksandras Ružancovas).
1940 liepos 5 d. bolševikams okupavus Lietuvą, „Kario“leidyba buvo sustabdyta.
Per nacių okupaciją, 1941–1944 metais, pakeitęs išvaizdą – tapęs laikraščiu, „Karys“ buvo leidžiamas Vilniuje. Redagavo S. Urbonas ir S. Butkus, leido Savisaugos dalinių inspekcija. Leidėjai, pasinaudodami asmeniniais ryšiais, apsukriai gaudavo tuo metu trūkstamo popieriaus, apeidavo nacių cenzūrą. Nors laikraštis buvo skiriamas lietuvių karo daliniams fronte, tačiau jis buvo populiarus visame krašte: visi egzemplioriai būdavo išperkami. Tiražas įvairavo – kartais išeidavo per 50 000 egzempliorių. Daug dėmesio leidėjai skyrė grožinės literatūros publikavimui, ugdė jaunąją kūrėjų kartą.
Po antrosios bolševikų okupacijos „Karys“, galima sakyti, pasitraukė į emigraciją drauge su redakcija ir skaitytojais. „Kario“ laikraščio redakcija Vilkaviškio apylinkėse ir Rytprūsiuose 1944 m. liepą–rugpjūtį išleido du numerius, pavadintus „Žygio karys“. 1944–1945 m. „Kario“ nr. 1–5 išėjo Berlyne, nr. 6–10 – Veimare, kaip laikraščio „Lietuviai“priedas. Redagavo S. Urbonas ir Bronius Aušrotas (1909–1993). „Galbūt niekad lietuvis, o ypač karys, taip nepasigesdavo ir nemylėjo spausdinto žodžio savo gimtąja kalba, kaip šiuomet, svečioje šalyje, likimo plačiai nublokštas tarp kitų tautų žmonių bendruomenės. Aviacijos talkininkų ir kitų formacijų lietuvių karių laiškai, prašant jiems siųsti esamą lietuviškąją spaudą ir nuoširdžios, jautrios padėkos už jau gaunamus laikraščius, rodo nepaprastai gilią ir didžiai prasmingą lietuviškojo gimtojo žodžio meilę,“ – rašė S. Urbonas „Kario“ 1945 m. nr. 2 (pasirašė slapyvardžiu Alg. Gdr.).
1950 m. S. Urbonas ir S. Butkus emigravo į JAV ir leidinį atgaivino Niujorke. 1950 m. pirmame numeryje „Karys“ reklamavosi taip: „Karys“ yra artimas ir mielas bičiulis kiekvienam lietuviui, ginklu, darbu ar plunksna kovojančiam dėl laisvos, demokratinės Lietuvos atstatymo. Senimas ar jaunimas, tremtiniai ir čia jau seniai įsikūrusieji mūsų broliai lietuviai – jame visuomet ras sau tinkamos medžiagos, žinių, vaizdų, bylojančių apie senosios Lietuvos praeitį, apie baisią mūsų Tėvynės dabartį ir apie tą kovą, kuri be jokios atodairos mūsų visų turi būti be perstogės tęsiama Tėvynės ir tautos ateičiai. Pagal išgales – visi į talką tremtyje atgijusiam „Kariui“. Nelaukime pakvietimo ar prašymo! Šiandien visi esame Lietuvos laisvės kariai!“
JAV žurnalas „Karys“ tapo pasaulio lietuvių karių veteranų mėnesiniu leidiniu, subūrė į kultūrinę talką nemažą būrį pareigingų tautiečių emigrantų, išsibarsčiusių po pasaulį. Žurnalas buvo platinamas Australijoje, Europoje, JAV, Kanadoje ir kitur.
Amerikietiškasis „Karys“ buvo kokybiškas, gausiai iliustruotas periodinis leidinys, skelbė daug istorinės tematikos straipsnių, grožinės literatūros tekstų, turėjo skyrių „Tremties trimitas“, skirtą Lietuvos šaulių sąjungai išeivijoje. Žurnalą redagavo Simas Urbonas, Domas Penikas (1907–1969), Zigmas Raulinaitis (1913–2009), Balys Raugas (1914–2006) ir kiti. 1951–1957 m. žurnalą leido leidykla „Karys“, vėliau – Lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ Niujorko skyrius. JAV „Karys“ ėjo iki 1991-ųjų.
„Kario“ redakcija atskiromis knygelėmis leido žurnale publikuotus istorinės tematikos straipsnius, pvz., Z. Raulinaičio „Durbės mūšis“ (1961), „Aisčiai karinės istorijos šviesoje“ (1961), „Galindai prieš Romą“ (1962), „Hunų žygis į Prūsus“ (1963); O. Urbono „Didžiojo Šiaurės karo frontas Lietuvoje“ (1962) ir kitus. Leidinys turėjo Centro valdybos premijų komisiją, kuri beveik kasmet premijuodavo tris vertingiausių straipsnių autorius.
Užsienyje „Karys“ patyrė nuosmukių bei pakilimų, tačiau pasiaukojančių leidėjų, bendradarbių, dosnių rėmėjų ir ištikimų prenumeratorių dėka išliko ir tęsė prasmingą veiklą, puoselėjo Lietuvos nepriklausomybės viltį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991-ųjų sausį, „Karys“ buvo perkeltas į Vilnių ir sujungtas su Krašto apsaugos ministerijos leidžiamu mėnesiniu žurnalu, skirtu kariams ir plačiajai visuomenei. Leidinį redagavo Bronius Čekanauskas, Kęstutis Starinskas, Kazys Jonušas, Alina Meilūnaitė-Vaišvilienė. Pastaruoju metu žurnalui vadovauja Darius Varanavičius.
2009 m. žurnalas buvo leidžiamas kas mėnesį 2500 egz. tiražu ir nemokamai platinamas Lietuvoje bei užsienyje kariams, krašto apsaugos sistemos darbuotojams, bendrojo lavinimo mokykloms. „Karyje“ rašoma apie karių gyvenimą, tarnybos sąlygas, aptariama kariuomenės raida, pratybos, mokymai, dalyvavimas tarptautinėse operacijose ir misijose, kitos kariams aktualios temos.
Turtinguose Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus fonduose saugomi pilni senojo 1919–1944 m. „Kario“ komplektai, 7 vienkartiniai „Kario“ priedai, skirti įvairioms progoms, ir JAV 1953–1991 m. leisto „kario“ įrišai su didesniais ar mažesniais trūkumais. Pagrindiniame bibliotekos fonde saugomi artipilniai 1991–1996 m. ir pilni vėlesnių metų žurnalo komplektai.
Literatūra
Butkus, Stasys. Šiemet Kariui – 20 metų. Prieiga per internetą: http://partizanai.org/karys-1959m-8-9-10/5056-siemet-kariui-40-metu [žiūrėta 2019-02-15].
Karys. In: Lietuvų enciklopedija. T. 11. Bostonas (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, p. 17.
Laurinaitis, Jonas Martynas. Mano redagavimo laikotarpis. Karys, 1929, nr. 19/20, p. 313.
Raugas, Balys. Kariui septyni dešimtmečiai. Karys, 1989, nr. 5 (1652), p. 195.
Žurnalas Karys mini 90-ies metų sukaktį. Prieiga per internetą: http://kam.lt/lt/naujienos_874/archyvas_930/ziniu_archyvas_2009_metai/ziniu_archyvas_2009-05/zurnalas_bdquokarysrdquo_mini_90-ies_metu_sukakti.html?pbck=30 [žiūrėta 2019-03-13].
Parengė LMA Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė J. Stasytė Berniūnienė
Atgal
