VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

05.17. Mykolės paroda Panevėžyje

Ernesta Šimkienė,

Menotyrininkė

Mykolės tapyba yra labai išskirtinė, ryški, įsimenanti ir gerai atpažįstama. Jos neįmanoma supainioti su jokiu kitu menininku. Mykolei įdomus peizažas. Ir ji padaro viską, kad jis taptų įdomus ir kitiems. Kiekviena peizažo scena yra tarsi nauja trimatė struktūra dvimatėje plokštumoje ─ kaskart unikali gamtovaizdžio scenografija. Ten tarsi niekas nevyksta ─ absoliuti švara, skaidrumas ir šviesa. Jokio bereikalingo triukšmo. Sustingusi akimirka veržlioje vertikalių ir horizontalių potėpių energijoje. Tuo pat metu jauti, kad tai netiesa. Kad būtent nuolatinis gamtos kismas čia ir yra esmė. Gamta niekada nebus ta pati. Ryto ir vakaro šviesos, metų laikų spalvos turi savo vienintelį veidą ir nuotaiką. Viskas yra nuolatiniame pokytyje. Į tą pačią upę įbristi gali, bet tu pats jau būsi kitas. Todėl ir upė jau kita. Taip ir su Mykolės gamtos regėjimas ─ ji akylai stebi peizažą, neįtikėtinai puikiai suvokia jo ypatingą erdvę ir laiką. Būtent erdvė ir laikas ─ esminiai visatos, gamtos, žmogaus gyvenimo atskaitos taškai. Nieko labiau esmiško nėra. Mykolė stebėdama ir tyrinėdama gamtovaizdį užčiuopia šį svarbų motyvą ir nukelia mus į savo peizažinį erdvėlaikį.

Parodos autorė Mykolė

Mykolės tapybos darbai


Pelkių klampynes, ežerų struktūras, kamienų geometriją ar medžių mirgėjimą Mykolė kuria lengvu teptuko prisilietimu, nubėgančia takia lesūra. Tačiau galutinės tapybinės gamtovaizdžio scenos tampa stipriomis struktūruotomis kompozicijomis, kai kur primenančiomis abstrakčius vaizdinius ar kaligrafiškai ištapytus horizontus. Tai lyg architektūrinis aplinkos pamatymas, gebėjimas suprasti esmines struktūras ir formas. Savitai sujungdama romantizuotą ir nostalgišką gamtos nuotaiką, kubistines struktūras ir impresionistinį šviesos pojūtį, Mykolė kuria autentiškas menines gamtos interpretacijas. Įdomiausia, kad savo tapyboje atsisakydama bet kokio žmogaus vaizdavimo, ji vis dėl to liudija jo buvimą, jo ilgesį prabėgusiam laikui ar santykį su kraštovaizdžiu. Kokie mes esame ir kuo tampame, kai augame žiūrėdami į mišką, o kokie ─ į pievą, upę ar sniegu padengtas lygumas?

Atgal