VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

05.17. Lietuvos kulinarinis paveldas

Kaip paragauti lietuviško skonio?

Paimkime didelį gabalą senosios Lietuvos skonių. Nuplaukime jį šaltame vandenyje, nužerkime nuo jo istorijos dulkes. Viduramžių Lietuvos valstybė buvo didelė ir labai kieta. Ją sukūrė lietuvių gentis, gyvenusi regione aplink Vilnių. Tai yra nuo jūros nutolęs regionas, todėl tarp senosios Lietuvos skonių neieškokime jūros gėrybių – tikrai nerasime. Žuvies skonis čia visada reiškė gėlavandenę žuvį. Dėl nederlingų regiono žemių pagrindiniai, plačiausiai vartojami javai buvo rugiai. Tad žodis „duona“ mūsų krašte iki šiol yra ruginės duonos sinonimas. Dėl nederlingų žemių susiformavo trečiasis senosios Lietuvos istorinės virtuvės elementas – kultūrinių (iš tvarto, sodo, laukų ir daržo) maisto produktų maišymas viename patiekale su laukiniais (gamtoje surinktais) ingredientais: uogomis, grybais, laukiniais augalais (barščiai, rūgštynės, vandeninės monažolės), sulaukėjusiais prieskoniniais augalais (krienai), laukinių bičių medumi. 

Paimtą gabalą apibarstykime smalsumo ir tolerancijos prieskoniais, įsigytais iš kitų regionų virtuvių. Nes tokia – smalsi ir tolerantiška – Lietuvos gastronomija. Europoje ir Artimuosiuose Rytuose nerasime regiono, iš kurio nebūtume perėmę kokių nors ingredientų, patiekalų receptų ar maisto gamybos technologijų. Pagardinimui geriausiai tiks skoniai iš graikų (bizantinės), islamiškosios totorių ir Osmanų imperijos, žydiškosios (litvakų) bei Vakarų Europos – vokiečių, italų, prancūzų – virtuvių.

Visa tai atlikę, įdėkime gabalą į tinkamo dydžio medinį indą (pagamintą iš ąžuolo ar alksnio). Tada užvirinkime tiek emocijos, kad ji apsemtų gabalą senosios Lietuvos skonių. Kai rinksimės emociją, žinokime, kad geriausiai tinka ta, istorinė, pagaminta baroko kultūroje. Iki šiol baroku žydi ne tik Vilnius. Net mažiausiame kaimelyje užėję į bažnyčią rasime jei ne barokinį altorių, tai bent kelis šio stiliaus paveikslus ar skulptūras. Tad nenuostabu, kad barokinė emocija yra neatskiriama lietuviško skonio dalis. Nebijokime gausaus ir mėsiško, riebaus ir sūraus, spalvingo ir įvairiaskonio maisto. Juk barokiniame patiekale dera net sunkiai įsivaizduojami skoniai ir spalvos. Gabalą mediniame inde užpilkime dar karšta emocija ir pastatykime vėsioje vietoje. Tepastovi. Tik nelaikykime per ilgai, ne daugiau kaip vieną dieną. Nes emocija – stipri. Per ilgai palaikius jos skonis gali pradėti dominuoti. 

Išėmę gabalą iš marinato, perkelkime jį į tinkamo dydžio troškinimo indą. Įpilkime alaus, uždenkime dangčiu ir pašaukime į krosnį, karštumo kaip duonai kepti. Krosnies angą uždarykime ir troškinkime taip keturias ar penkias valandas. Kai gabalas suminkštės, ištraukime iš krosnies, atsargiai, nesutrupindami įdėkime į lėkštę ir neškime ant stalo. O padažą patiekime atskirame inde. 

Padažą šiam patiekalui gaminkime iš likusio sultinio, kuriame buvo troškinama. Sultinį perkoškime, nugriebkime riebalus. Tada skystį nuskaidrinkime kiaušiniu, dar kartą perkoškime ir kaitinkime gardindami lietuvių etnografine virtuve. Juk toks senųjų tradicinių aukštosios virtuvės ir lietuviškų etnografinių skonių maišymas buvo būdingas tarpukario Lietuvos, atkurtos pieš 100 metų, 1918 m. vasario 16 d., gastronomijai. Nebijokime išbandyti ir dabartinės Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Sūduvos, Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos) skonių.

 

Jono Basanavičiaus hamburgeriai

1927 metų vasario 23 dienos „politikos, ekonomijos ir kultūros“ dienraštyje „Rytas“ (Nr. 43) buvo publikuotas Liudo Giros tekstas „Žiupsnelis atsiminimų apie d-rą J. Basanavičių“ (nuorodą į šį tekstą radau Algirdo Grigaravičiaus knygoje). Liudas Gira aprašė Jono Basanavičiaus gyvenimą Vilniuje, Niškovskio viešbutyje (anuo metu – Piatnickajos skersgatvyje 1, dabar – Latako g. 1) prieš Pirmąjį pasaulinį karą: „...po pietų, apie 4-5, kuriomis tai valandomis jis labiausiai mėgdavo priiminėti, visada rasdavai jį begeriantį arbatą, kuria visada mėgdavo pavaišinti, paskambindamas tarnui, kad duotų svečiui dar bulkučių, vadinamųjų „hamburkų“ su sviestu ir sūriu...“

dr. Jonas Basanavičius

Master of Alkmaar. The Seven Works of Mercy. Panel of a polyptych with the seven works of charity: feeding the hungry, 1504, fragmentas. Nacionalinis Nyderlandų muziejus

Nežinomas dailininkas. Paveikslas "Prosperous Calvinist Family Family Portrait", 1627, fragmentas. Nacionalinis Nyderlandų muziejus

Ar galime šį faktą fiksuoti kaip pirmąjį hamburgerių valgymo įrodymą Lietuvoje? Greičiausiai, ne. Tačiau, tam tikrų sąsajų vis gi yra. XX amžiaus pradžioje „hamburkų“ vardu vadinta viena iš bandelių rūšių. Tai patvirtina ne tik cituojamas tekstas, bet ir  Michało Arcto 1916 metų „Iliustruotasis lenkų kalbos žodynas“ (orig. „Słownik ilustrowanyjęzyka polskiego“). Tikslaus šių bandelių recepto rasti nepavyko, bet, greičiausiai, tai buvo vokiškosios, Hamburgo regionui būdingos, „Rundstück“. O, tai žinant, belieka bandelę perpjauti, abi puseles užtepti sviestu, uždėti sūrio ir vėl suvožti. Ir arbatos, taip pat nepamirškite užsikaisti.

 

Rimvydas Laužikas

kulinarinispaveldas.blogspot.lt

 

 

Atgal