VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

04.27. Gražus pabendravimas su Kaziu Saja

Jonas Laurinavičius

 

Nijolė Urbšytė-Petrošienė, „Andrenos“ leidyklos direktorė, besirengdama Kazio Sajos knygos paaugliams „Dar ne visos paslaptys“ (2019) sutiktuvėms, paklausė autoriaus, kokių muzikinių ar kitokių intarpų jis pageidautų paįvairinti renginį.

–Nieko nereikia, – atviravo rašytojas. – Tokie intarpai atima nemažai laiko, o aš noriu šiek tiek daugiau pasakyti tai, ko ligi šiol nesu sakęs...

Šie žodžiai suintrigavo – ko gi  daugybės knygų autorius dar nėra pasakęs skaitytojui, kokias paslaptis jis dar tebesaugo?.. O gal jos glūdi naujoje knygoje, kurios dar nebuvome skaitę?..

Rašytojų klubo salė buvo be tuščių vietų. Paauglio nebuvo nė vieno – vien solidžiai pagyvenusieji arba jau ir pensininkai su garbiu stažu. K. Saja atrodė žavėtinai guvus, plačiai  gestikuliuojantis rankomis.

–Aš jau senas, man aštuoniasdešimt septinti... Todėl iš anksto atsiprašau tų, kurie po renginio  prieis prie manęs autografų: būsiu pavargęs ir ilgų sentencijų nerašysiu...

Renginio akimirkos

Prisiminiau respublikinėje spaudoje skaitytus K. Sajos paatviravimus, kodėl kupiškėnai jo nepakvietė į „Barakudos“ spektaklio premjerą: rašytojo bičiulis pasakė: „Tie jauni kupiškėnai pasiteisino: jie pamanė, kad autorius jau miręs“. O dar keisčiau atsitiko per vieną knygų mugę LITEXPO rūmuose, kad pardavėja pasiūlė knygos pirkėjai paprašyti netoliese stovinčio autoriaus autografo, o ši atrėžusi: „Kodėl jūs mane mulkinate – juk rašytojas seniai miręs. Buvau jo laidotuvėse“. „Tada neištvėriau – priėjau prie moters ir pasakiau: man atrodo, kad aš dar gyvas“... – pasakė žurnalistei K. Saja.

K. Saja patriotas, Nepriklausomybės akto signataras. Rašytojų klubo salė jam priminė pirmiausia ne ką kita, o Sąjūdžio laikus.

–Čia mes, rašytojai, menininkai rinkdavomės: Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius Romas Gudaitis, Albertas Zalatorius, kiti. Ginčydavomės iki raudonumo...

Bet K. Saja pateisino žinią, kuri turbūt daugeliui buvo naujiena, kažkodėl neatkreipė žiniasklaidos dėmesio: kad jis, K. Saja, nuo neatmenamų laikų buvęs Rašytojų sąjungos narys, dabar juo nėra...

–Kai Vytautas Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“ suteršė apie dvidešimt rašytojų, o Rašytojų sąjunga tylėjo, aš negalėjau kitaip pasielgti – aš išstojau iš Rašytojų sąjungos.

O toliau renginyje buvo patriotiška ir gilu. Susirinkusiems buvo parodytas K. Sajos ir A. Zalatoriaus videointerviu su rezistente Marija Žiliūte. Pokario metais ji slaugė sužeistus partizanus, sėdėjo kalėjime.

Videointerviu K. Saja buvo davęs televizijai, bet  ji videoįrašo neparodė. Užtat dabar jį pamatėme čia.

Emocionaliai  K. Saja kalbėjo apie Lietuvos žydus karo metais. Matyt, prabilti apie tai rašytoją paskatino Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ – apie tai, kad karo metais žydus šaudė ne kas kitas, o patys lietuviai... (Rašytojas paminėjo Vanagaitės pavardę). Ar tai ne vienpusiai teiginiai?! O kas žydus gelbėjo, rizikuodami savo gyvybėmis? K. Saja pateikė ir jam artimos  vaikystės laikų aplinkos širdį virpinančius pavyzdžius, kaip Plungėje, Telšiuose, aplinkinėse vietovėse lietuviai žydus plėšte plėšė iš mirties nasrų, slėpė juos, nebijodami liūdnų pasekmių sau ir savo šeimoms, artimiesiems.

Niekad nebuvau girdėjęs ar skaitęs spaudoje K. Sajos... kalbos kultūros pamokėlių. Čia jis ekspromtu nebekalbėjo, o skaitė ir popierėlio: „atsėdi“, „vienas prie vieno“, „šioje vietoje“ ir t.t., ir t.t. K. Sajai kalbos netaisyklingumams pailiustruoti pavyzdžių netrūko. Taigi televizijos ir radijo laidų vedėjai, būkite budrūs, kalbėkite taisyklingai, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kada su bloknotui atsisės prieš ekraną arba prie radijo imtuvo K. Saja ir užrašinės jūsų kalbos klaidas, netikusius išsireiškimus! (Beje, paties K. Sajos knygos kalba taisyklinga, gyva, sklandi. Gal tik klasikui reikėtų vengti tarpuvarčių ar konteinerių publikos žodyno –„priš...“, „pamyž...“ ir panašiai, kurių vienas kitas pasitaiko ir naujoje K. Sajos knygoje. Kalbos kultūra tokių žodžių nepropaguoja).

Dvi valandos, skirtos knygos sutiktuvėms, lėkte lėkė, nedaug jau ir beliko laiko, o apie knygą dar nieko nepasakyta, beveik nieko. Ne, ne, autorius nepamiršo jos, prisiminė. Išskyrė du faktus: a) kad knygą puikiai iliustravo jaunas dailininkas Rimantas Jauniškis (autorius net pats jam paplojo) ir b) kad knygą išleido „Andrenos“ leidykla...

–Trys leidyklos ją atmetė, nesutiko spausdinti, – apgailestavo autorius. – Jiems turbūt knyga pasirodė nekomercinė, greitai pelno neduosianti...

„Andrenos“ leidyklos direktorė N. Petrošienė nedvejodama priėmė šios knygos tekstą. Knygos anotacijoje rašoma:

„Lietuvių literatūros klasiko Kazio Sajos naujoji  knyga „Dar ne visos paslaptys“ – tai apsakymų rinkinys paaugliams, jaunimui ir ne tik... Apsakymų herojai – vaikai, paaugliai, jauni žmonės. Rašytojas tarsi sugrįžta į savo vaikystę ir jaunystę, persipina praeitis ir nūdiena, atgaivinama istorinė atmintis, susijusi su dvasiniu visuomenės diagnozavimu. Dramatiški personažų likimai, su­dėtingi charakteriai yra įdomūs įvairaus amžiaus skaitytojams.

Kazys Saja – ne tik puikus pasakotojas, bet ir gilus psichologas, atskleidžiantis painius tėvų ir vaikų santykius, paauglių išgyvenimus.

Apsakymai ypač aktualūs šiandien, nes rašytojui, Kovo 11–osios Lietuvos nepriklausomybės at­kūrimo akto signatarui, rūpi Lietuvos ateitis ir jos gerovė, jis neabejingas tautiečiams, praradusiems lietuvišką širdį ir lietuvišką jauseną.“

Knygą mes galime paskaityti ir be jos sutiktuvių, be renginio, o pabendrauti su K. Saja, prisiminti rezistenciją, Sąjūdį, paklausyti, ką rašytojas lig šiol nesakęs, bet norėjęs pasakyti – tai iš tikrųjų norėjome išgirsti. Knyga tam ir suteikė pretekstą. Atrodo, visi  susirinkusieji buvo patenkinti.

Į renginį buvo atvykęs ir prof. V. Landsbergis. Įdėmiai klausėsi. Tačiau nekalbėjo... K. Sajai draugiškai paspaudė ranką, palinkėjo visa ko geriausio.

Kai profesoriaus paprašiau autografo ant K. Sajos knygos, kurią man rašytojas jau buvo užrašęs, garbusis patriarchas tarstelėjo:

–O ką aš rašysiu?! Aš juk ne autorius...

–Bet jūs renginio dalyvis, kuriam čia pokalbis, be abejo, buvo mielas...

Tada šalia K. Sajos autografo profesorius ir parašė: „Dalyvis, kuris pritarė – Vyt. Landsbergis“.

 

Atgal