Kultūra
04.18. Partizanų dainos nemiršta
Vaclovas Volkus
...Ar besupras tautos didybę
Nežinantys tautos šaknų?
Tokie apkurtę ir apžlibę.
Jų siekis – kapšas pinigų.
V.Volkus
Laiku prabilusios eilės ir dainos
Vaclovas Slivinskas savo sudarytoje knygoje „Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos“ rašo: „Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų“. Ji buvo jo palydovė darbe, pasilinksminimuose, 1918-20 metų nepriklausomybės kovose, tarpukario Lietuvos metais. Dainos paveldo tradicijas pasėjo ne tik tautinė mokykla. Jaunimas buvo ugdomas visos valstybės sistemos patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.
Lietuvai netekus laisvės ir nepriklausomo gyvenimo, daina prabilo nauja – partizaninės kovos su okupantais paveldo tematika, kuri įsiliejo į tautos paveldo aruodą kaip stipri nepalaužiamo lietuvio dvasios jėga, su ginklu rankose apginti laisvę, skatinant viltį išsivaduoti iš okupantų vergijos.
Knygos „Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos“ viršelis
Tokia yra 248 puslapių knyga „Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos“. Per 400 eilių ir dainų surinktos, užrašytos K.Lunio ir V.Ilekio, K.Kisielienės ir kitų tautos dvasinio paveldo puoselėtojų. Renkant dainas ir eilėraščius leidinio sudarytojui Vaclovui Slivinskui talkino V.Banys, V.Vaitelytė, Vl.Kazlauskas, Kėdainių ir Ukmergės krašto muziejų darbuotojai.
Ateities kartos liks dėkingos, kad šio leidinio, kuriame atskleistas partizaninės kovos heroizmas tragiškos Lietuvos nelaimės metais, leidybą finansavo Jonavos rajono savivaldybė, meras M.Sinkevičius. AB „Achema“ generalinis direktorius, Jonavos rajono Pasraučiųų, Mimainių ir Gaižiūnų kaimų bendruomenė (pirmininkas A.Vyšniauskas).
Kolaborantus atrėmė eilėmis
Knyga prasideda152 nežinomų partizanų eilėmis. Dainų tematika įvairi iki paskutinio šovinio ginti ir apginti Lietuvos garbę ir orumą. Vienoje iš tų plataus diapazono dainų nežinomas poetas pastebi:
„...Tu už kojines šilkines
Ir kelias vyno taureles
Pardavei garbę Lietuvos
Ir net nerausti iš gėdos...“.
Tai priekaištas buvusiems kolaborantams – salomėjoms, cvirkams, paleckiams ir kitiems, kurie be sąžinės graužaties už Judo grašį ir šiltą kėdę išdavė Lietuvą, jos laisvę, garbę ir orumą. Tai priekaištas ir kai kuriems dabarties veikėjams, vis dar sergantiems bolševizmo sindromu – šmeižiantiems lietuvių partizanus, juodinančius juos piktais paskviliais, daužantiems kūjais jų atmintinas lentas, bijantiems jų paminklų.
Užrašė, ką matė ir kas širdį slėgė
Kitame knygos skyriuje - dainos, užrašytos K.Kisielienės iš Vadoklių, buvusio Ramygalos valsčiaus. Ji gimusi to paties valsčiaus Giedraitynės kaime tėvo Imbraso septynių vaikų šeimoje.
Tėvai rėmė partizanus, namuose rengdavo gegužines ir birželines pamaldas. Šeima mėgo dainas. K.Imbrasaitė-Kisielienė, būdama garbaus amžiaus, užrašė 98 partizanų dainas, kurių 36 pateko į šio leidinio minimą skyrių. Jos užrašytos dainos žavi skaitytoją partizanų patriotizmu kovoti su okupantais iki paskutinio šovinio, garbingai žūti už laisvą Lietuvą, su giliu įsitikinimu, kad ištremti artimieji kada nors sugrįš į Tėvynę.
„...Jie žuvo už laisvą Tėvynę,
Laisvę brangios Lietuvos,
Šeimą, mažyčius našlaičius,
Kurių nematys niekados...“.
Skyriuje „Lietuvos partizanų dainos (1946-1954)” surinktos ir užrašytos 65 Kosto Lunio dainos, charakteringos ilgais partizanų kovų įvykių aprašymais apie susirėmimus su daugybe priešų, stribų. Eiliuota proza aprašoma vietinių žmonių KGB užverbuotų klasta, išdavystės, išaiškinant partizanų ryšininkus, priedangas, slėptuves. Po kai kurių aprašomojo pobūdžio dainų minimi žuvusiųjų partizanų vardai, slapyvardžiai, žuvimo vietos ir laikas.
„...Ištroškęs kraujo išdavikas
Atvedė driskių čia pulkus.
Iš čia lietuvis kraugeringas
Pražudė didvyrius penkius...“.
Vyt.Ilesio iš Ramygalos užrašytoms dainoms būdingi lyrine proza aprašomi įvykiai: atsisveikinimas su namiškiais, mylimąja, draugais. Tėviškės būties ilgesys, susipynęs su sunkia partizano dalia. Pilietinė pareiga įpareigoja nugalėti sunkumus vardan Lietuvos laisvės.
Man Vyt.Ilesio surinktos dainos primena 1944 metų rudenį. Būdamas 17-metis Jonavos gimnazijos gimnazistas turėjau su tėvais išlydėti į kariuomenę D. Monkevičiaus sūnų Kazimierą. Susirinko ir daugiau kaimynų. Prie kuklaus išleistuvių stalo artimųjų ašaros. Kaimynai guodžia: „Sugrįš, karas greit baigsis“. Su maisto maišeliu ant peties sūnus atsisveikina su tėvais. Motina įspraudžia į sūnaus delną kryželį, linki Dievo palaimos, Išeinant iš kiemo pro vartelius tėvas sūnų garsiai peržegnoja.
„...Oi pasimelsk, miela mama,
Už mano laimę ir mane,
Sunki dalia sūnaus benamio,
Oi vargstu, vargstu aš miške...“.
Dešimt dainų atspausdintos 1947 metais pogrindiniame laikraštyje „Lietuva brangi“. Eilių tematika panaši. Vytauto Ilesio dainų turinys – tai partizanų tėviškės ilgesys, artimųjų viltis, priesaika ir pirmosios kovos draugų žūtys už Tėvynės laisvę.
„...Mačiau, papilko tavo veidas,
Mačiau nuskintas priešo...“.
Po skarotom eglių šakom – gilus ilgesys
Rinkiny atspausdinta dešimt partizano Albino Bilinkevičiaus-Balčio dainų. Šalia kitos dainų tematikos jis aprašo įspūdžius švenčiant Šv.Kalėdas ir kitas šventes partizanų stovyklose. Ošiančios skarotos eglės, pro jų šakų properšas besižvalgantis mėnulis... Arba vasaros aušros spinduliai raudoniu nudažo kamienus, prabyla pirmieji paukščiai.
„...Pro miegūstas pušų ir eglių šakas
Pietuose spindi mėnulio pilnatis,
Iš dangaus ateina vėjo nešama
Rami ir tyli Šventoji Kūčių naktis...“.
Nebaigtas dienoraštis
Kai kurie Balčio eilėraščiai datuoti 1945,1946, 1947 metais. Šis partizanas įdomus tuo, kad savo partizanavimą įamžino dienoraštyje, kurį geri žmonės išsaugojo. Šis dokumentas šiandien išleistas atskira knyga. Dienoraštis nutrūko Balčiui žuvus. Bet jis liko, skelbiantis viltį, kad Lietuva bus laisva, matoma pasaulio tautų žemėlapyje.
Dievas neapleidžia
Leidinyje „Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos“ atspausdinta keturiolika dainų, kuriose skamba Tėvynės liūdesio motyvai, tikėjimas išgyventi, grįžti į Tėvynę. Nors Sibiro platybėse daug gamtos grožio, bet...
„...Žalias krantas Beriusos
Tyvuliuoja vis
Graži, bet ne miela
Svetima šalis...“.
Arba“
„...Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
Ir benamio paukščio, ištikto audros...“.
Knygos „Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos“ sudarytojas Vaclovas Slivinskas baigia Pagirių mokytojo Ant.Ungurio sukurta poema „Ungurio poema“, kurioje aprašytos lietuvių karių kovos ir baigiama Pagirių partizanų laisvės kovomis.
Atgal
.jpg)
