VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

04.07. Ir atskriejo „Draugystės“ daina iš ten, kur Venta...

Jonas Laurinavičius

 

...Ir kapelos, ir liaudies teatras, ir dūdų orkestras, ir tautinių šokių kolektyvai garsinte garsino Mažeikių kraštą. Tačiau tarp saviveiklinių meno sambūrių ilgiausią istoriją turi ir respublikinio lygio kūrybiniais laimėjimais pagrįstai gali didžiuotis buvęs Mažeikių kultūros namų, o dabar Mažeikių kultūros centro mišrus choras „Draugystė“. Jam daugiau kaip penkiasdešimt metų! Jame yra dainavę per puse tūkstančio žmonių! Tai unikalu provincijos chorinio dainavimo istorijoje.

Su choristais, choro vadovais Juozu Domarku, Ričardu Grušu man artimai teko bendrauti, kai 1973-1984 m. dirbau Mažeikių „Pergalės vėliavos“ redakcijoje. Rašiau apie juos.

Mažeikių kultūros centro mišrus choras „Draugystė“

Kai atsidengdavo kultūros namų scena arba jau choristai išsirikiavę išeidavo į dainų švenčių estradą, tai žiūrovai nuščiūdavo, kvapą sulaikydami – taip būdavo didinga, gražu, sava. Visi choristai – pažįstami, garbūs miesto žmonės, puošniais tautiniais drabužiais pasirėdę. O kai užtraukia... tai Dieve tu mano – kaip suvirpina širdis. Ypač kraštiečio profesoriaus Konrado Kavecko „Ten, kur Venta...“ ar kokia nors kita daina. Per rajonines dainų šventes pats profesorius atvažiuodavo į Mažeikius ir pakildavo ant dirigento pakylos.

Buvęs Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Elekšis, 1965-1971 m. „Draugystės“ choro choristas, o dabar šimtų dainų tekstų autorius, prisimena:

– Kai kuriais metais mūsų chore dainuodavo po šimtą ar ir daugiau choristų. Dalyvaudavome respublikinėse Dainų šventėse, apžiūrose, konkursuose. Tik Vilniaus ir Kauno chorai įstengdavo lygiuotis su mumis. Vykdavome ir už respublikos ribų (pavyzdžiui, ir Latviją, Estiją), pelnydavome laureatų ar prizininkų diplomus.

Žiūriu į senas choro nuotraukas. Štai 1976 m. nuotrauka, kurią esu įdėjęs į savo knygelę „Mažeikių eskizai“ (2001). Tuo metu „Draugystei“ jau buvo sutektas pavyzdinio choro vardas – vienas aukščiausių tų laikų įvertinimų. Pažįstami veidai. Bronius Bružas (deja, jau miręs). Retas atvejis, kad būdamas aukšto rango partinis darbuotojas (rajono komiteto antrasis sekretorius) po darbo skubėtų į choro repeticijas, stotų šalia avalynės fabriko darbininkų ar buities tarnybos siuvyklos siuvėjų, Monika Kaminskienė, Mažeikių poliklinikos procedūrų kabineto medicinos sesuo, pelniusi besigydančiųjų pagarbą už malonų bendravimą, patarimus saugant sveikatą, Edvardas Dačka, muzikos mokyklos direktorius. Būrelis kompresorių gamyklos administracijos darbuotojų bei cechų darbininkų. Rajkopsąjungos profsąjungos komiteto pirmininkė Janina Alosevičienė (mirusi), buhalterė Stasė Rušinaitė-Arlauskienė, taip pat broliai inžinieriai Anicetas ir Algimantas Lupeikos, sanepidstoties darbuotoja Danutė Želvienė... Kai kurių pavardės jau pasimiršo, tik veidai išliko atmintyje... Laikas, dešimtmečiai daro savo: jie blukina vakar dieną, o istorija irgi daro savo: ji įamžina, kas buvo vertingiausia vakar, kad geri darbai būtų neužmiršti, prisimenami per kartų kartas.

Su „Draugystės“ choru taip ir yra: šiandien jame dainuoja jau trečios ketvirtos kartos jo pirmųjų choristų dainininkai. Choras dainuoja taip pat plačiai, galingai, pakiliai kaip ir prieš dešimtmečius. Tik šiandien jo repertuaras įvairesnis, tautiškesnis, dar labiau žadinantis tauriausius klausytojų jausmus.

Nesitikėjau, kad po trisdešimt penkerių metų, kai jau esu išsikėlęs iš Mažeikių į Vilnių, vėl išgirsiu „Draugystės“ choro koncertą. Ir ne bet kur, o pačioje Vilniaus arkikatedroje! Koncertas buvo skirtas Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800 metų proga ir 2019-iesiems – Žemaitijos metams. Žmonių arkikatedroje buvo daug. Kaip miela buvo išgirsti žodžius su žemaitišku akcentu, ypač Vilniaus mažeikiškiams. Pastariesiems tai buvo be galo maloni muzikinė dovana, prisiminimais sugrąžinanti juos prie Ventos, Varduvos, prie tolimo Latvijos pasienio...

Koncerte kartu su choru ir atskirai giedojo puikus solistas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius baritonas Dainius Puišys, vargonais grojo šios akademijos profesorė Virginija Survilaitė. Choro programoje skambėjo iš Mažeikių krašto kilusių kompozitorių Konrado Kavecko ir Vytauto Klovos, kitų lietuvių ir užsienio kompozitorių sakralinė muzika. Koncertą vedė muzikologas Vaclovas Juodpusis, kilęs iš Viekšnių (Mažeikių r.). Jis koncerto klausytojams perskaitė Mažeikių rajono mero Antano Tenio ir Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininko Alvydo Stričkos sveikinimus. Choro kūrybinę ir koncertinę veiklą mažeikiškiai pristatė intarpais tarp atliekamų kūrinių.

– Mūsų pasirodymą gražiai papuošė fleitininkė Inga Dvaržeckienė, sulaukusi daug gausių aplodismentų, - pasidžiaugė choro vadovas Ričardas Grušas. – Sulaukėme daug Vilniaus žemaičių kultūros draugijos narių sveikinimų, padėkų, malonių šypsenų! O mes koncerto organizatoriams, atlikėjams, rėmėjams atsidėkojome kaimiškais sūriais, medumi ir kiaušinių lauknešėliais... Tai visus nudžiugino.

Maloniai pabendravę, sugiedoję ilgiausių metų Žemaitijai ir sau, pakylėta nuotaika choristai, jų vadovas ir juos lydėję asmenys grįžo į jiems mieliausią Žemaitijos miestą – Mažeikius.

„Draugystės“ choro istorija tęsiasi. Ir vis paženklindama naujais koncertiniais maršrutais, vis įvairesniu repertuaru, vis aukštesniu meniniu atlikimu.

Tai Mažeikių kultūrinės veiklos pasididžiavimas, jos vienas skambiausių akordų.

Tenenutyla „Draugystė“ ten, kur Venta...

Atgal