Kultūra
03.23. BIČIULIAI Apsakymas
Vl. Kursevičienė
Pilnas saviveiklininkų autobusas pagaliau pajudėjo miesto link. Moterys stengėsi patogiau atsisėsti, nes nenorėjo suglamžyti sijonų. Kaip gi atrodysi, kai reikės dainuoti prieš kelis tūkstančius žiūrovų? O dar ir televizija visuomet būna, filmuoja, po to per žinias parodo. Kaimynės pamato ir komentuoja: „Onos prijuostė ne pilvą, bet šoną dengė. Marytė stovėjo susikūprinusi, o Veronikos skara vos laikėsi ant pakaušio - merga, mat, atsirado". Pabaigoje pridurdavo, kad jos dainavo labai gražiai ir buvo malonu klausytis, bet po pirmųjų komentarų saviveiklininkų nuotaika jau būdavo sugadinta. Todėl jos ir norėjo atrodyti kuo puikiausiai - taisė šukuosenas, dažėsi lūpas, lygino savo sijonų klostes.
O vyrams moteriški rūpesčiai nė motais. Jų kapela gėdos nepadarys. Ne veltui šitiek repetavo. Kad ir vakar, visą pusdienį nesiskyrė su savo instrumentais. Dabar jie sėdėjo orūs, pasitempę ir šnekučiavosi apie orą, apie artėjantį darbymetį, apie jų laukiantį festivalį.
- Kad tik šiandien būtų geras oras, nebūtų tokio vėjo, kaip vakar... Turėjau kupetą šieno sudėjęs, tai po visą pievą išnešiojo, - skundėsi Petras.
- Šienas šienu, bet jeigu vėl pakils toks vėjas, tai neįmanoma bus groti. Stryko nepakelsi, o ką jau kalbėti apie saksofoną, - prabilo Mykolas.
- Prieš vėją tikrai nepapūsi, - linksmai nusikvatojo Jurgis.
Tik saksofonininkas Jonas sėdėjo liūdnas ir susimąstęs, tarsi jo mintys klaidžiotų kažkur toli toli. Vyrai stengėsi jį įtraukti į pokalbį, bet veltui.
- Atstokite...- ir vėl įsispoksojo į langą.
Mūsų dainininkai ir muzikantai atvyko pačiu laiku. Saviveiklininkai jau rikiavosi paupy, ir netrukus graži eisena patraukė miesto centro link prie pušyne įrengtos estrados. Prasidėjo šventė. Jungtinis choras sutartinai dainavo, šokėjai šoko, publika plojo.
Atėjo laikas atskirų grupių pasirodymams. Kiekviena stengėsi parodyti, ką turi gražiausią. Pagaliau į aikštę įžengė ir mūsiškiai. Moterys, pasipuošusios naujais rūbais ir įtraukusios pilvus, išdidžiai stovėjo priekyje. Už jų sustojo kapelos vyrai. Vos tik nuskambėjo pirmas kapelos akordas, dainininkės uždainavo dainą - valsą apie mylimą upę Musę. Melodija bangavo, vilnijo tarsi Musė, plukdanti savo vandenį į Nerį. Daina baigėsi, nutilo muzikos instrumentai, tiktai... Saksofonas toliau grojo vienas, rodos, verkė kartu su muzikantu, norėdamas susilieti su Nerimi.
- Kas tam Jonui šiandien yra? - pradėjo kuždėtis moterys.
Muzikantas, pagaliau supratęs, kad jis groja solo, staiga nutraukė melodiją ir sunkiai nuėjo nuo aikštės.
Kelias namo neprailgo. Dainos, klegesys, dalijimasis įspūdžiais. Grįžę namo, visi nutarė pratęsti šventę prie bendro stalo. Moterys išsitraukė savo lauknešėlius, vyrai atkimšo butelį. Visi kalbėjo be pertraukos, tik Jonas vis tylėjo.
- Jonai, kas tau yra? Ko tu šiandien toks liūdnas ir nusiminęs? Išgerk stikliuką, ir nuotaika pagerės, - prabilo grupės vadovė.
- Jis nusiminęs todėl, kad Mykolą šiandien pagerbė - viešai pasveikino su gimtadieniu ir dar dovaną įteikė, o jo nepasveikino, tad jam ir pavydu, - kumštelėjo draugą Petras.
- Ne, jis sielvartauja, kad visos gražios panelės žiūrėjo ne į jį, bet į šokėjus, - pašmaikštavo Jurgis.
O aš kaip tik vis į Joną spoksojau, - šelmiškai sužaibavusi akimis, nusijuokė Regina.
Jonas pakėlė stikliuką ir vienu mauku jį išgėrė.
- Kaip aš nebūsiu liūdnas? Aš šito niekam nesakiau, bet jums pasakysiu... Aš žudikas! Štai kas aš!.. - rėkte išrėkė.
- Ką tu čia šneki? Ką tu nužudei?
- Aš vakar nužudžiau savo bites! Aš jas gyvas sudeginau!
- Kaip? Kodėl? Negali būti?!
- Negali būti... Vakar, kai grįžau namo iš repeticijų, pamačiau, kad mano bitės spiečia. Aš pernai nupirkau spiečių iš Mykolo, taip mes ir tapome bičiuliais. Tai štai, spiečia mano bitės. Turėjau paruošęs tuščią avilį. Greitai apipurškiau bites vandeniu, ir jos nutūpė aukštai ant obels. Spiečius didžiulis, gal kokių keturių kilogramų Aš juk gyvenu vienas savo vienkiemyje, kaimynų arti nėra. Viską padariau pats vienas. Paėmiau dūminę, padūmijau palypėjęs ant kopėčių, ir visą spiečių sėkmingai sudėjau į spietinę, o po to suleidau j tuščią avilį. Dar įdėjau seną vatinę antklodę, uždariau avilį ir nuėjau namo. Džiaugiausi - turėsiu dvi bičių šeimas. Pradėjau ruoštis rytdienos išvykai. Išsilyginau marškinius, išsivaliau pusbačius. Norėjau nusiprausti, tad išėjau laukan, pasisėmiau iš šulinio vandens ir tada pamačiau dūmus. Viešpatie, mano avilys dega! Puoliau prie avilio, užpyliau jį vandeniu, numečiau dangtį ir išmečiau degančią antklodę.
- Tai kaip gi galėjo užsidegti tas avilys? - nekantravo moterys.
- Manau, kad žiežirba iš mano dūminės nukrito ant antklodės. Prisimenate, koks vakar buvo vėjas? O aš, kvailys, tą antklodę buvau padėjęs pavėjui... Matyt, ji pradėjo smilkti nuo tos žiežirbos, o aš beskubėdamas ir nepastebėjau...
- Jonai, nesielvartauk taip, juk nėra čia tavo kaltės, - ramino jį vadovė.
- Kaip nėra? Aš toks žioplys... Jūs nežinote, kaip bitutėms buvo baisu. Jų namas dega, o jos viena per kitą lenda iš lakos, nori išsigelbėti ir krenta su nudegusiais sparnais po aviliu. Bitutės, mano bitutės... Nėra man atleidimo...
- O gal ne visos žuvo? - paklausė Petras. - Jeigu motinėlė liko gyva ir liko dalis bičių gyvų, tai jos vėl susirinks į šeimą.
- Nežinau, nežiūrėjau... Neturėjau jėgų šiandien patikrinti. Bitės, bitutės!.. Mano širdis visą dieną verkia. Man atrodė, kad šiandien gedulingą maršą groju per geriausio draugo laidotuves... Aš dabar negaliu pažiūrėti į akis savo bičiuliui Mykolui.
- Mes vis tiek esame ir būsime bičiuliai, - atsiliepė Mykolas. - Nėra čia tavo kaltės. Svarbu, kad pats esi gyvas ir sveikas.
Saviveiklininkai guodė Joną, kaip mokėjo. Juk jie visi viena šeima. Kartu koncertuoja, iškylauja, švenčia bendras šventas. Turės Jonas antrą bičių šeimą - nutarė visi.
Praėjus dviems savaitėms, Joninių išvakarėse, į Jono kiemą įvažiavo automobilis, iš kurio išlipo kapelos nariai. Prie automobilio buvo prikabinta nedidelė priekaba, o joje stovėjo geltonai nudažytas avilys. Jonas priėjo prie avilio, pasiklausė -jame išgirdo bičių dūzgenimą. Vyro akys sudrėko:
- Ačiū jums, mano bičiuliai...
Atgal
.jpg)
(1).png)
