Kultūra
02.08. Tautinės kultūros asmenybės. Dailininkė Teresė Bajorūnaitė-Lekienė
Prof. Ona Voverienė
Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius. Jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kur turi savyj yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas.
M.K. Čiurlionis
Įdomiai, ir kartais visai neįtikėtina kryptimi pasisuka žmonių likimai. Taip ir mane 2006 metais į Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ eilinę metinę ataskaitinę parodą pakvietė dailininkas iš Marijampolės Vaclovas Vekeriotas. Supažindino su klubo prezidente p. Giedre Bulotaite-Jurkūniene, dailininku Kęstučiu Ramonu, kurio „Vertikalė“ tada ypač „krito į akį“. Susidraugavome. Pradėjo kviesti mane į savo ataskaitines metines parodas. Parašiau ne vieną straipsnį apie jas tiek ir taip, kaip meninę kūrybą supranta mokslininkas sausuolis. Jie buvo paskelbti „Mokslo Lietuvoje“, „Lietuvos aide“, „Tėviškės žiburiuose“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių internetiniame portale.
2008 m. balandžio mėnesį gavau pakvietimą į vienos iš to klubo narių dailininkės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės personalinę parodą lietuviškosios mitologijos siužetais. Ji buvo organizuota LR Seimo parodų galerijoje. Jau iš pirmo žvilgsnio į bendrą parodos vaizdą supratau, kad ji – tai, ko man ir reikia. Tai buvo paveikslų ciklas „Iš nuskendusių varpų legendų“, skirtas Lietuvos ežerų – Alvito, Alaušo, Skapiškio - ir įdomiausių vietovių - Tverų, Neringos - mitologijai. Prie manęs prisijungė ir tądien Seime besilankiusi Latvijos šviesuolių grupė. Ir man, kaip lietuvei, reikėjo svečius supažindinti su kiekvieno paveikslo siužetu. Tai, ką žinojau, papasakojau, o ko nežinojau – prisipažinau, kad nesu menotyrininkė, o tik mokslininkė. Išsiskyrėme su svečiais pakylėtai, sužavėti dailininkės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės personalinės parodos tema ir jos realizavimo meninės išraiškos forma. Prisimenu, kaip tada prieš svečius didžiavausi, kad esu lietuvė ir kad mes turime tokių dailininkų, kuriems dar rūpi Lietuva. Tada apie šią parodą rašiau: „Dailininkės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės paveikslai itin artimi lietuvio sielai, juose įtvirtinta lietuviška pasaulėjauta, siekianti mūsų etninės kultūros ir mūsų istorijos šaknis, pagonybės ir krikščionybės sankirtas, jų susiliejimą, vertinant gamtos reiškinius, jų sudvasinimą“ (Ona Voverienė. Prigludusi prie tautos mitologijos ir istorijos šaknų // Lietuvos aidas. – 2008, bal. 18, p. 5).
Vėliau po vieną, kartais du dailininkės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės naujus paveikslus pamatydavau Vilniaus menininkų klubo „ Plekšnė“ kasmetinėse to klubo dailininkų ataskaitinėse parodose, organizuojamose Vilniaus Karininkų ramovėje. Parašydavau atsiliepimus (Ona Voverienė. Svajonių žydrųjų padangėje // Mokslo Lietuva. -2012, vas. 23, p. 10, 12; Ona Voverienė. Grįžimas prie tautinio meno šaknų // Mokslo Lietuva. – 2013, gruod.5; Ona Voverienė. Prieškalėdinis „Plekšnės“ „nerštas“ // Tėviškės žiburiai (Kanada) – 2015, vas. 10, p. 9; Mokslo Lietuva. – 2015, bal. 1; Ona Voverienė. Naujametinis „Plekšnės „ „nerštas“ // Lietuvos aidas. – 2018, saus. 16, p. 2 ir t.t.)
Dailininkės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės darbai
Šiais metais buvau pakviesta aplankyti net dvi dailininkės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės parodas. Viena jų buvo organizuota Dailininkų sąjungos rūmuose, o kita – kamerinė, dailininkės gražioje išpuoselėtoje sodyboje. Dailininkų sąjungoje organizuotoje parodoje dalis paveikslų jau buvo matyta kasmetinėse ataskaitinėse „Plekšnės“ parodose; dalis jų buvo – iš jau mano matytos ir sužavėjusios mitologinės parodos, o dalis visiškai naujų paveikslų, sukurtų Lietuvos Respublikos šimtmečio garbei 2017 ir 2018 metais. Tai jos paveikslai „Autoportretinis šaržas“ (2017); „Tautinis apdaras“ (2017); „Kopūstas virš galvos“ (2017); „Invazija“ (2017): „Pakelta ranka“ (2017); „Tolumoje eglių fone berželis – rudens spalvos“ (2017); „Žliaugiantis lietus“ (2017); „Jau saulelė...“ (2018); „Raitas“ (2018); „Delčia“ (2018), „ Kalnas“(2018) ir kt. Peržvelgus parodą, kilo įspūdis, kad tai buvo dailininkės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės viso gyvenimo kūrybos paroda, pateikus naujausius paveikslus ir atrinkus po vieną-du iš jos sukurtų paveikslų ciklų. Toje parodoje man nelabai pavyko susikaupti ir koncentruoti dėmesį į paveikslus, apie kuriuos dar nebuvau rašiusi: parodos metu vyko didžiulio būrio studentų kažkoks užsiėmimas ar pratybos, o kai atėjau kitą kartą – paroda jau buvo nuimta.
Kaip kompensacija už nusiminimą buvo kita dailininkės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės paroda jos sodyboje. Ją pamačiusi, supratau, kad dailininkės kūrybos stipriausioji kryptis – jos paveikslų ciklai. Šį kartą – senoviškų lietuviškų kryžių, į juos pažvelgus mūsų amžiaus talentingo menininko akimis.
Kryžius lietuviams – tai aukščiausių sakralinių vertybių simbolis, tapęs seniausiu ir labiausiai paplitusiu Lietuvoje religiniu ir magišku simboliniu ženklu. Kadangi sudarytas iš vertikaliosios ir horizontaliosios dalies, jis simbolizuoja priešingybių – dangaus ir žemės, bei laiko ir erdvės – tarpusavio ryšius, yra centro (vidurio), aktyvumo ir pasyvumo pusiausvyros, žmogaus būties tobulybės, dvasingumo ir dvasios veržimosi aukštyn, Dievo, amžinybės siekimo simbolis... Taip pat tai ryškiausias krikščionybės simbolis, primenantis, kad, nors, Jėzus mirė ant kryžiaus, vis tiek jis nugalėjo mirtį ir prisikėlė. Buitiniame lygmenyje kryžius suprantamas, kaip sunkaus gyvenimo, nelaimės, vargo ir kančios simbolis... (Simbolinių reikšmių žodynas / Sud.Lionė Lapinskienė. – Panevėžys, 2002. – P.76).
Savo laiku menotyrininkas Paulius Galaunė rašė, kad „Nė viena mūsų liaudies meno šaka nėra taip paplitusi po visą Lietuvą, kaip mediniai kryžiai... Mūsų medinių kryžių gausingumą pastebėjo ir svetimšaliai: Lietuvą jie šiuo atveju pavadino „ypatinga kryžių šalimi“... Mūsų mediniai kryžiai yra turtingi be galo savotiška menine gražbylyste, vaizdžiai kalbančia apie lietuvių tautos gilią praeitį, tos praeities kultą ir su juo susijusį vidujinį pasipasakojimą. Tas pasipasakojimas yra toks slėpiningas ir didelis, kaip buvusios Lietuvos girios, išugdžiusios lietuvio sielą. Reikia tik arčiau pažinti juos, ištirti jų formas ir simboliką – tuoj mūsų galvoj gimsta mistiški vaizdai, iš kurių, kaip iš didžiulės atskleistos knygos, galime išskaityti lietuvio sielos gyvenimą su visomis jos kančiomis, troškimais ir idealais“ (Paulius Galaunė. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. – K., 1930. – P.101).
Deja, mūsų senieji kryžiai dėl jų amžiaus, karų, okupacijų ir gamtos negandų sunyko. Liko tik jų eksponatai muziejuose. Dailininkė, siekdama šį brangiausią Lietuvos kultūrinį paveldą išsaugoti, ryžosi jį atgaivinti savo paveiksluose, suteikdama jiems labai šviesias mūsų tautiniam menui būdingas spalvas – gelsvą, žalsvą, oranžinę, kartkartėmis pereinančią į baltą, tarsi norėdama parodyti mums ir pasauliui kokia šviesi, dvasinga ir ... mistiška dar tebeliko daugelio lietuvių siela. Šis jos paveikslų ciklas harmoningai susišaukia su jos ankstesniu mitologiniu ciklu, apie kurį rašiau straipsnio pradžioje. Tik jau parodydamas krikščionybės pergalę ir šviesą, siekiant tobulinti ir taurinti lietuvio sielą.
Teresė Bajorūnaitė gimė 1938 m. Radviliškio raj. Navapolio kaime. 1966 metais baigė Valstybinį dailės institutą Grafikos fakulteto plakato specialybę. Dirbo plakato, knygų iliustracijos, firminių ženklų ir kitose grafinio dizaino srityse, iliustravo vaikiškas knygeles dalyvavo parodose: Dailės muziejaus „Lango galerijoje (1988); teatro sąjungos draugijos salėje (1998), Klaipėdos dailės parodų rūmuose (1998), Sakralinio meno parodoje Paberžėje (1999), tais pačiais metais Medalių galerijoje, firminio ženklo parodoje Kaune (1981), Sovietų Sąjungos plakato tarptautinėje parodoje Paryžiuje (1970); Pasaulio plakato bienalėje Varšuvoje (1970), sąjunginėje plakato parodoje Maskvoje(1972), daugelio Lietuvos miestų ir miestelių bibliotekų meno galerijose ir skaityklose; ypač aktyviai dalyvauja įvairiose parodose šiais metais; jos pastelės darbų parodos buvo organizuotos be jau minėtų Vilniuje ir jos sodyboje, Anykščiuose, Svėdasuose. Ji, kaip viena ryškiausių tautinės kultūros menininkių minima prof. Onos Voverienės monografijoje „Tautotyros etiudai“ (V., 2011). Teresė Bajorūnaitė-Lekienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Sveikiname dailininkę Teresę Bajorūnaitę-Lekienę jos jubiliejinio gimtadienio proga, džiaugiamės ir didžiuojamės jos kūrybos laimėjimais ir linkime jai ir toliau glaustis prie Tautos kultūros šaknų – jos istorijos ir mitologijos, savo kūryba žadinti apsnūdusią lietuvių dvasią, gaivinti jos tautinę savigarbą ir pasididžiavimą, kad lietuviais esame mes gimę.
Atgal
.jpg)
(1).png)
