Kultūra
12.07. Balio Buračo keliais
Aleksandras Šidlauskas
Pačiu žymiausiu praėjusio amžiaus kraštotyrininku teisėtai buvo pripažintas Radviliškio krašto gentainis Balys Buračas (1897-1972), kilęs iš nuošalaus Sidarių kaimo. Tėvas buvo gabus dailidė, brolis Bronius tapo dievdirbiu, brolis Jonas tapytoju akvarelistu, o Balys, paragavęs mokytojo duonos, susižavėjęs muziejininkyste ir tautinio meno paveldu, ilgainiui pasuko keliaujančio fotografo keliais. Ir kur tiktai jo nebūta, ir ko tiktai neregėta; išvaikščioti visi penki Lietuvos kraštai, aplankyti malūnai ir kalvės, pasėdėta pas audėjas ir kiaušinių margintojas, surinkta šimtai etnografinių eksponatų ir padovanota Šiaulių „Aušros“ muziejui, išleistas tautinių juostų rinkinys, o su savo medžio drožiniais dalyvauta. Pirmosiose dailės parodose Vilniuje (XX a. pradžia).
Ypatingą dėmesį Lietuvos kaimo žinovas paskyrė dvejoms liaudies kultūros paveldo sritims – dievdirbystei ir piliakalniams. Viena – tiktai nufotografuoti atitinkamą objektą, o antra – surinkti apie jį kuo gausesnę medžiagą, aprašyti kryžių, koplytėlių, koplytstulpių kūrėjų gyvenimą ir visa tai paskelbti spaudoje. Per 650 įvairios tematikos straipsnių, aprašų ir reportažų buvo išspausdinta smetoninės Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose. Parašyta itin populiariai ir įtaigiai, prieinamai kiekvienam valstiečiui. Piliakalnius fotografavo ypatingai kruopščiai, ne vieną dieną laukdamas švystelint saulei, apeidamas paminklą iš visų pusių ir surasdamas ryškiausią to kalno apšvietimą ir kompozicinę raišką. Net legendos apie tai imdavo sklisti. Visas fotografijas tvarkydavo su rūpesčiu ir atida. Kas lankėsi jo vienbutelyje Kaune senatvės pabaigoje, pastebėdavo visas sienas nukrautas lagaminais, prikrautais negatyvų ir pozityvų, gintarinių karolių kolekcijos, preparuotų margučių rinkinių, spausdinių su savo straipsniais, knygų, rankraščių. Įdomu tai, kad ant savo laukųjų buvo prisitvirtinęs lentelę su užrašu „KRAŠTOTYRININKAS“. Tad neveltui pirmajame Kraštotyros draugijos suvažiavime 1964 m. jam (ir dar keletui) buvo suteiktas GARBĖS kraštotyrininko vardas. Jei šiandien pavartytume „Lietuvių liaudies meno“ albumus, tai visai nenustebtume, pastebėję, kad daugelio pastatų, sodybų, kaimų, miestelių, ornamentuotų kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių, nuotraukų autorius yra B.Buračas. Daug gerų prisiminimų apie šią asmenybę yra išsaugoję buvę Karmėlavos vidurinės mokyklos mokytojai, su kuriais garsiajam fotografui pirmajame pokario dešimtmetyje teko kartu darbuotis. Prieš keletą metų pasirodė keletas albumų su B.Buračo fotografijomis. Deja, tenka priminti, kad slogiais stalinizmo metais jo vardas ilgokai buvo ištrintas iš Lietuvos kultūros istorijos, svarbiausia, regis, dėl to, kad jis ypatingai domėjosi dievdirbiais ir platino bei populiarino jų kūrybą.
Balio Buračo portretas
Pastaruoju metu baigiu rašyti biografinę eseistinę apysaką „AŠ – BURAČĖLIS“. Pavadinau ją šitaip dėl to, kad nemažai nuotraukų ir straipsnių jis pasirašinėjo šia sumažybinta pavarde. Šiame kūrinyje stengiuosi atskleisti tą aplinką, kuria domėjosi fotografas, tuos kaimo darbštuolius ir šviesuolius, su kuriais teko, bekeliaujant po gimtąjį kraštą, susitikti. Norėjosi papasakoti apie šį unikalų kultūros žmogų, kurio indėlis į tautos fotomeno istoriją, į liaudies meno pažinimą yra nepaprastai didis. Daug metų domėdamasis jo gyvenimui ir darbais, esu sukaupęs nemažai faktografinės medžiagos, kurios tiktai mažą dalelę esu panaudojęs savo 2011 metais išleistoje gyvenimo ir kūrybos apybraižoje „Balys Buračas. Lietuvos kaimo keliais“. Siūlau „Naujosios Romuvos“ žurnalui keletą būsimos knygos skirsnelių.
Gurgžda upelio šaltinėlis
Ir kelionė po Lietuvą, rodosi, kad tai vienintelis tikras žingsnis, nepaisant kojų pirštų nuospaudų, tūnaus pavakarės nuovargio ar užstrigusio fotoaparato užrakto, viskas juk rytoj pasikeis.
O tas dviratis – tai lygu laumžirgis, kuris ir be išankstinio adreso suranda būsimo lankytino kaimo būtį, senolio dievdirbio pasakojimą apie knygnešių gadynę.
Vis gurgžda upelio šaltinėlis, vis ramiai svirbena kupiškėnų žodžių gražmena, o dzūko nuoširdumas vis prasiskleidžia lyg aukštaitiškas raudonojo dobilo žiedas, kuriame bitės ieško ir suranda tai, ko net žmogus neparegi.
Tiktai tas, kas eina, daug ką pastebi.
Ir raudonuojantį spalio šermukšnį, kurio biesas bijosi lyg amžinosios pragaišties, ir melsvuojantį palangės alyvos krūmą, kuriame taip nori ilgai pasiviešpatauti mirgi boružėlė.
Ir apima didi palaima, kai pasibaigus dienos įsauliams, vėl norisi susiskaičiuoti visus dienos žingsnius, kurie ir praturtino, ir gerokai išvargino, nes nešmenė papilnėjo, o tas fotoaparato objektyvas pamato tai, kas jam tiktai vienam skirta išvysti.
Pixbay.com
O aparato užrakto trakštelėjimas net ir sapne pasirodo, kai naktis išpiešia įvairias gamtos girliandas. Eita toli, pastebėta nemažai, susitikta su tais, kurie taryt nelaukė, bet atsisveikindami palinki geros kelioninės kloties, įbrukdami ilgoką dešrigalį, ir dar į tą patį kelionės atverstuką maišelį buvo mestelėtas sūrio gabalaitis ir rausvo rūkyto kumpio atbrizas, kad neprailgtų rytojaus kelionė ir būtų galima pasisotinti ne tiktai užkanda, bet irgi atminimų užrašais, kurie greitai taps straipsniu ar fotoreportažu. Laikas – pats tikriausias pajodžarga, su kuriuo galinėtis yra visiškai beprasmiška, nes jis kūliaversčiais viską nusineša praeitin, į tas dienas, kurios nebesugrąžinamos, bet niekuomet neužmaršinamos, nes palieka fotojuostėlė ir užrašų krebždutė, kuri bet kada atgaivins ir pilnai vėl pasotins, netgi be lauknešėlio priekandos.
Tie lietuviai – tai patys geriausi žemės giminės, tikri broliai ir seserys, su kuriais būti – tai pajausti to krašto pilnatvę ir atviraširdiškai suvokti, kad kiekvienas darbas – tai didelė šventė, o šventadienis – ne tiktai rankų ir širdies atgaiva, bet taip pat ir susitaikymas su savimi ir netgi su kaimynais, kurie tokie geranoriški savo patalkiais ir dienų patarimais.
O keliai vis kryžiuojasi lyg audimo staklių apmatų ir ataudų sambūris, lyg kasdienybės blyksnis iš ryto, kai saulė jau pavilioja bites ir vakarop, kai nuoilsio valandomis norisi ilgiau pasėdėti sodelyje ir prisiminti, kas labai gerai padaryta, o dar geriau reikės patriūsti rytoj.
Toji ėsimo diena – tai kelionių alkis ir ieškojimų prasmė, kai kiekvienas sutiktas žmogus nori papasakoti savo gyvenimą, tokį vienintelį ir didelį, tikrą ir kaimietišką.
Laimė būti žmogumi
Laimė būti žmogumi ir keliauti per Lietuvą, kuri tokia didinga ir švari, rūpestingai dirbanti ir labai gerai savo praeitį prisimenanti. Dažnai užeina žmogui noras išsipasakoti ir išsipažinti visais sielos atsivėrimais.
Kiekvienas sutiktas žmogus – tai atsivėręs pilnut gyvenimas su kasdieniu podarbių nuovargiu ir niekuomet nepasibaigiančiais darbais, kurie pilnai užpildo visas metų dienas, nuramina, paguodžia, pasotina ir pradžiugina. O tos moterys visur ir visuomet pašnekesnės, belieka tiktai iš anksto pajausti, kuriuo šonu prisiglausti ir kuria akimi atidžiau pažvelgti, kad širdies žodžiai vandenais išplauktų paviršiun.
Ir netrukus bus praverta kraičio skrynia su sunkiu antdangčiu, pilna įvairių geradarbysčių ir didelio grožio. O tie vyrai su savo rūpestingai saugomu vidiniu pasauliu, tiktai po kurio laiko nenoromis įsišneka, bet ne viską prisimena, tik pamažūčiais, matydami smagų pačios kalbėjimą, patys ima išsijudinti lyg tie malūno sparnai, pasigavę laisvūniškus vakarius vėjus, pakinkytus į vežėčias.
O keliauti taip gera, kai akys pavaizdžiai blaškosi nuo vieno iškarpyto horizonto iki kito, dailiai išsilyginusio.
Kaip įdomu už jų pabūti ir pasižmonėti, susitikti ir atsisveikinti, praturtėti ir praturtinti.
Maža juk pamatyti, dar reikia ir suprasti tą išmintingą dzūko ar žemaičio kalbą, kurioje visąlaik byra ir byra žodžių karoliukai, kai šaltinio srovele pasileidžia platūs sakiniai su vaizdingais posakiais, pilnaverčiais posakiais ir su giliais atsidūksėjimais, kad po kiek laiko vėl būtų tęsiama pradėtoji šneka, kai šalia yra įdėmus klausytojas ir tų minčių užrašinėtojas.
Kelionėje norisi labai daug ką sužinoti, su daugeliu susipažinti, daug ką užsirašyti, kad vaizdai ir vaizdiniai neišsibėgiotų iš atminčių skrynelių.
Ir kaip nepastebėti išpjaustinėtų rokiškėnų langinių, ir kaip nepasidžiaugti žemaičio sielos ypatumais: aplink aukšti klevai, vingrūs upeliai, saule žaidžiantis tvenkinys, vešlus serbentynas, kiemą apjuosianti žiogrių tvorelė.
Kaip nepajusti dzūkų dvasios netgi mažose kaimo kapinaitėse, netoliese nuo medinės bažnytėlės, tarkime Labanore ir Palūšėje, kaip nepasibūti jaukiuose kaimo susiėjimuose.
Laikas visus skubina gyventi
Žiūrėk, vienas ką tiktai gimė, o senolį jau liūdesio giesmėmis palydi į tąjį aukštąjį vėlių kalnelį.
Pavasariai kaimiečio akį nudžiugina vešlia žaluma ir varnėno pašvilpčiojimu antaninėje obely, vasaros visą giminę sukviečia tai į šienapjūtę, tai į parapijos atlaidus, rudenys atneša svarią derliaus važtą, kad kartu su aitvarais pribogintų pilnutėlius svirno aruodus, o žiemos mėgsta pūgomis pasiautėti, šalčiais paspirginti, kad visiems pasakytų – valgykite daug ir sočiai, renkitės šiltai, avėkite patogiai.
Kaimo vaikams patinka pasičiupti ir pasilaikyti senolių rankos, kad vėliau būtų ramiau kiemuose ir daržuose, soduose ir darželiuose.
Juk jau viską norisi pažinti, nes visi senolių prisiminimai vaizdingi, nauji ir trauklūs.
Pixbay.com
Paskui, jie pasibėgėję nuošalėn, ima glaustytis prie švelniakailio katino ir piktaveidžio šuns, kuris žino, kad mažiams nieko blogo negalima daryti.
Tokia būties tąsa – nuo vaikiščio amžiaus iki senolio amžinasties eina per dienų dienas, per darbų darbus, per išminčių išmintis – su džiaugsmais, rūpesčiais ir liūdesiais. Ką žmogus vienąkart išmoko, to jau niekados nepamirš, ką kartą išgirdo, tai anksčiau ar vėliau vis sugrįš iš atminčių slaptybių tam, kad žodis taptų kūnu, o vaizdus kalbėjimas ir panoraminis pasakojimas skleistųsi laiškuose, nuotraukose, kad visa tai ištirptų daiktuose ir žmonėse, rytmečiuose ir saulėlydose su vieninteliu noru – rytoj vėlei anksti keltis ir gerų darbų stvertis visai ilgai dienai.
Būties ir buities sankryžos
Toji kaimo buities ir būties nepaprasta paprastybe atalma iš pagoniškųjų atminčių, kur vaizduotė vis dar negali atsisveikinti su žalčiais ir kaukais, su laumėmis ir padūkusiais aitvarais.
Juk dar taip garsiai iki šiolei gerais žodžiais prakalba nuošalus sodybos klevas, ir pasigirsta lėtai slenkančių debesų pokalbis, o kiekvienas gryčios patamsio kampelis ar užkampis slepia vakarykščia, kai vaikai susikelia kojas ant suolų ir ramiai tūno baimindamiesi, kad bildukas už kojos nepatemptų.
Darbuose paskęsta kasdienybė, nors mūsų apysakos pagrindinis veikėjas Balys Buračas, apie kurį jau esame prasitarę, ieškojo ir surado gyvus žmonių dvasios atgarsius, kaip buvusių kartų brangiausią atminimą.
Tai raštuota antklodė ir staltiesė, ornamentais išdrožinėta rankšluostinė ir indaujos durelės.
Tai nebe buities prisipažinimas, kūrybinių užpuolių rezultatas ir guvus pasididžiavimas tuomi, kad mokama viską padaryti ir sau, ir kitiems.
O atlaidų ir švenčių atgaiva, kai norima daugiau mintyti savaimiai, intymiau pasipasakoti ir išsipasakoti apie tai, ko širdis šiandien geidauja, o protas dar nesuvokia.
Žiūrėk, ima ir pritrūksta laiko aukščių platybėse ir gilybėse vėl paieškoti ryškiąją Vakarę ar vakaro ramumoje pasiklausyti, ką kalba jurgino žiedai, ką kužda ežys, išbėgęs darželin iš savo jaukios tūnavietės.
Vien kaimo vardo skambesys sukelia širdies virpulį, pagalvojus, kokie didžiuliai kūrybos darbai čia padaryti, kokios gilios senolių atmintys čia išsaugotos.
Per kaimą reikia eiti neskubriai, su visais pasilabinti, prie kryžiaus kepurę nusivožti ir maldelę sukalbėti.
Kaimietis itin jautrus gamtos pokyčiams, saulės šypsenai ir mėnulio liūdesiui, šarkos čarkesiui upės pakrantės ievų gojelyje, kregždės vytvyčiavimui ant svirties.
Vos saulė šypteli iš užmiškio, kaimas jau gyvas: bruzda, skuba, rakanduojasi, bėga šėros, ruošia pusrytį vaikams, tuojau pat bėgantiems į mokyklą, dairosi apsukui, ko kuo greičiau rankosna nusitverti, ir, rasai dar žibuliuojant, kibti už darbų.
Padulka vieškelis ar sugūra gruodas, pasilinguoja važis kelio išgraužų proveržose, tiktai arklys vis padarom, vis su akyla nuožvalga į kaimyno ūkį, į pamiškės kirtavietę, kad nepamirštų tos savo kasdienės vaizdingos.
Kai praeina ne savas pakeleivis, visi stengiasi kuo greičiau su juo pasisveikinti, jei pamato žmogų su fotoaparatu, veik pasiprašo užsukti ir nutraukti visą šeimyniją.
Kai širdys pilnos gerumo, tai ir darbo spėrumas yra šaukesnis, tvirčiau ranka laiko dalgio rankeną, o gerai įšertas bėriukas nesunkiai tempia plūgą.
Sidarių kaimo šviesa
Čia Sidarių kaimas...
Tai pats Vidurio Lietuvos vakarinis pakraštėlis, prisiartinęs prie žemaičių krašto, kuris visai netoliese, ten už spygliuočių miškijos, įžalusios ir tvirtai įaugusios žemėn. Visų gimstama vienodos, tiktai labai nevienodai visų įeinama į gyvenimą.
Nevienodos gyvenimo kelionių pėdsakas paliekamas ir labai skirtingai suvokiama lemties prasmė. Kas nulemia žmogaus talento dydį, kas paskatina pasukti iš kryžkelės tuo keliu, kuris lygu tiesia strėle šauna į kūrybines aukštumas.
Be abejonės, netgi tiesiausias kelias padarys nemažą vingį tam, kad keleiviui nepabostų, tam, kad būtų apeita kalva, pelkynas ar giraitė.
Čia Sidariuose gyventa Buračų...
Nedažna karta, kad visi sūnūs pasuktų ne kasdieninės buities nužymėtais kaimo vieškeliais, bet pasigilintų į svaresnes būties aplinkybes, kuriose turi suvešėti užmojai, rūpestingas pasibuvimas gimtojoje savo krašto padangtėje.
Joje visuomet yra jauku ir gera, nes visa yra savo, įgimta, suprantama, kasdieniai priimta.
Prigimtis noromis nenoromis prasiveržia į erdvesnius akipločius ir kūrybos aukštumas.
Taip nutiko ir Baliui, kurį dabar derėtų vadinti tiktai Baliuku.
Mums jis atrodo judraus žingsnio, akylaus žvilgsnio, nuodarbaus būdo vaikiščias.
Jis viską pastebi, daug kuo vis domisi, jo visi pašaliai pilni, visi tėvo dirbtuvėlės daiktai nučiupinėti, mamos kraičio skrynios turtai nužiūrinėti.
Baliukas dar daug ko nesupranta, nors vis nelabai drįsta tėvą išsiklausinėti, išsiaiškinti nori vienas pats su savimi.
...Autobiografija visuomet yra vienas patikimiausių gyvenimo aprašų, todėl šiame pasakojame laikas nuo laiko teks atsiversti Balio Buračo „Autobiografiją“ ir prisiminti pačius pačiausius ir svarbiausius jo gyvenimo momentus bei asmeninius patikinimus, kuriais iškart galima tikėti ir nesibaiminti, kad galbūt ne visa kas pasakyta ar neteisingai pateigta...
Pirmieji dideli žingsniai
Mano tėvas daugiausia vertėsi dailidės darbu, o nuo jo darbų aš jau nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų neatsitraukdavęs ir daug ko išmokęs“...
Tėvai ir šeimos aplinka, gimtasis kaimas ir sodo pasėnė, erdvus lygumų dangus ir bičių dūzgimas, išpurentos dirvos, kurių pakraščiuose pridaigstyta karklų ir žilvičių, alksnių ir šaltekšnių, nusirauvinusios žemuogių pievelės ir garsus arklių žvingavimas ganykloje.
Tai augte įaugo į mažio sąmonę, ryškiais vaizdiniais susidėliojo atmintyje tarsi kokioje tvarkingoje knygų lentynoje ar pirmojoje savų daiktų kolekcijoje. Tai bus labai reikalinga rytoj ir porytoj, kai pakinkyti „žirgeliai“ ims blaškytis ir nekantriai lauks pirmųjų žygiuočių po gimtąją Lietuvą, po jos patriarchalinius, dar neišdraskytas ir nesubjaurotus kaimus.
Štai gimtasis namas, po kurį siautaliota su broliais ir seserimis, kur mažame mediniame kuparėlyje dėlioti savo daiktai daikteliai, kur ant popieriaus skiaučių piešti paukšteliai ir gyvulėliai, o ramiai atsisėdus užnamių vėsoje drožinėta lazda, margintas riešutų spaustukas, išlenktas medinis šaukštas su išdekoruotu koteliu.
Ir iš kur tos neįprastas noras būti su savimi ir parodyti sau tai, ko niekas kitas padaryti taip negali?
Ir iš kur tas kūrybinės užsimaršties valandėlės, kai pasaulis pasitraukia į pašalį, o palieka tik peiliukas, medžio pliauskelė, lazdyno nuopjova ir pilnu galva vaizduotės paveikslėlių, kurie taip veržiasi laukan, taip nori viešumoje pasirodyti ir pasididžiuoti.
Namas didelis ir erdvus, netgi iškilnus iš tolo žvelgiant, taip būdingas pasiturinčiam ūkininkui gaspadoriui, kuriam reikia daug vietos devynių vaikų šeimynėlei.
Namo langai iškirsti plačiai, ornamentuota gonkų pastogėlė visus glaudė nuo saulės dagos, kvietė svečią užeiti vidun ir sėstis ant ilgų zuslanų.
Dvišlaitis stogas su nusklembtais galais uždengtas skiedromis, kurios ertmiai suglaustos ir dailiai sudėliotos.
Už namo daug medžių, o švariajame kieme auga išlakus klevas, į kurį įsisiausdavo strazdai ir kėkštai, kurių garsai galėjo visą gyvenimą šventąją Balio vaikystės aurą.
Namo šone, kaip ir daugiar rymo svirtis, aukštai iškėlusi savo pėdžią, kurios galas stipriai prikabinamas prie uosinio rentinio.
Neaukšta kiemo tvorelė statmenais žiogreliais saugojo nuo svetimo keturkojo bičiulio įlėkos.
Ji skambėjo tarsi koks ksilofonas, bebėgant smaigu brūkštelėjus per jos mietukus.
Nėra darbų pabaigos
Matau 1924 metais liepos mėnesio 20 dieną darytą nuotrauką ir jaučiau vidurvasario kaitros alsą, kai iki pačių pietų visuose pakraščiuose visų triūsiama, o pavalgius vyresniųjų parkrentama neilgam poguliui, kad po to, iki vakaro sutemų reikės pabaigti triūsliavą visur kur – tvarte, darže, dirvoje, pievoje, užkiemyje, malkinėje.
Kieme rymantis neaukštas koplytstulpis, pastatytas prieš keletą metų, vis primena, kokių darbštuolių čia jau ilgai, ilgai gyvenama.
Kas pjovė medį ir lentas obliavo, kas išraitė ornamentą ir išdrožė gyvą dievuką, tikrą žmogaus gyvastingumo simbolį, praėjusių ir dabar esamų kartą šventą tikėjimo paveikslą.
Kiemas tada atgijo ir atsinaujino, o kaimynų visąlaik stebėtasi, kokių panagių žmonių toje sodyboje gyventa. Tai senųjų ir naujųjų Buračų gyvenimo atspindžiai, kūrybingų dienų vaisius, gyvi atminčių šešėliai ir gamtos pagarbinimo malda.
Vakariai vėjai vislab įlinguoja klevą, bet nė karto žemėn nenubogino strazdo lizdą, kuris tarpušakiuose buvo tvirtai įsodintas.
Ir nuslinkdavo tie vakariai vėjai į kitas kaimietijas, kuriose spėriai sukosi ir sukosi malūno sparnai, lengvai sukdami dvejas girnas, kas vėjadienį maldami rugį ir miežį, pikliavodami žirnį ir kvietį.
O kurgi nudingo mažasis Baliukas, kur jis nusislapstė su visais metais jaunesniu broliu Jonuku, kurio sumanumui ir visokiausiems prasimanymams bei išdaigoms kožną dieną galva buvo prarakta.
Vos tik suglus vienas prie kito, jau ir norima tėvo nuodrožą gavus, tuoj padrožti, išskutinėti, paraižyti ir paraityti ornamentą, juolab staliaus pieštuku gamtos vaizdelį papiešti.
Vis tai savas ir naujas pasaulėlis, atėjęs iš tolių, iš kasdienės vaidinijos ar sapnų karalystės, atgimęs iš nelabai aiškios nemačios.
Štai kitądien abudu nusitveria po dailų lazdyno mietgalį, tas medis lygut lygutėlis, kaip nė vienas kitas iš netolimų medijų, toks didūgis.
Belieka su atida prisiliesti, ir išaštrinti peiliukai jau pamažėle žievėja paviršių, ir, vienas kitą pralenkdami, ornamentuoja, nupjaustinėja nereikalingas įdubas, nubraukdami plonas skiedreles šalin.
Ir nejučiomis atsiranda žiogreliai, trikampėliai, paukštukai, apskritimukai ir kryputės, visa tai keičiasi, jungiasi, persipina, kol apvalainas lazdynėlis po dienos kitos pavirsta lazda.
Belieka pritvirtinti rankkotį, tai padaryti bepigu, nes tėvo meistrarnėje pilna visokiausių išaštrintų įrankių.
Jie kibte kimba į medieną lyg peilis riektų duonos abišalę ar pjaustytų apvalainius dešros griežinėlius.
Ir džiaugiasi vaikiščiai, ir skuba pas tėvą parodyti, kas jau padaryta, kas rytdienai numatyta.
Tėvas šypsosi ir džiaugiasi savo mažiais meistreliais, būsimais šeimos užvadėliais jo dailidystėje, nesgi senatvė netruks įsisukti ir į šį kiemą, ji prisigrauš ir iki besiraukšlėjančių rankų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
