Kultūra
11.12. LAPKRIČIO 18 GRĄŽINTAS VALSTYBINĖS KALBOS STATUSAS
Kęstutis Trečiakauskas
Archajiškiausia indoeuropiečių kalba, mūsų gimtoji lietuvių kalba, patyrė sunkiausius išmėginimus. Pirmiausia jai nieko nedavė Lietuvos krikštas. Jeigu kitos tautos su krikštu gavo raštą, tai lietuviams jį davė ne krikštytojai, o po ilgų metų gimusi reformacija. 1547 metais Karaliaučiuje išleista Martyno Mažvydo knyga buvo mūsų raštijos pradžia. Tiesa, bandymų suteikti lietuvių kalbai deramą vietą valstybės ir tautos gyvenime būta ir anksčiau. Teigiama, jog apie tai galvojęs Vytautas Didysis. Pirmas lietuviškas rankraštinis tekstas knygoje "Tractatus sacerdotalis..." patvirtina, jog ir kunigų luomo asmenys suprato lietuvių kalbos reikšmę . Deja, visas istorijos kelias liudija, jog lietuvių kalba kentėjo nuo polonizacijos, kuri itin aršiai buvo vykdoma per dvarus ir bažnyčias, o žlugus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir patekus jai į Rusijos imperijos sudėtį, prasidėjo tikra lietuvių tautos golgota. Juodžiausias kalbos istorijos puslapis yra 40 metų trukęs lietuviško rašto draudimas. Tačiau tuo metu lietuvių savimonei kelti jau būta šviesuolių, besivadovaujančių pirmosios lietuviškos knygos, išleistos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje autoriaus Mikalojaus Daukšos "Postilėje"paskelbto gimtosios kalbos manifesto nuostatomis.Beje, šis didis lietuvių tautos sūnus pirmasis ėmė vartoti ir žodį tauta.Lituanistinis sąjūdis , žadinęs tautą, gelbėjąs lietuvių kalbą nuo pražūties, suvaidino lemiamą vaidmenį. 1918 metais vasario 16 dieną atkurta Lietuvos valstybė pirmą kartą tautos istorijoje suteikė Lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą. Tai įtvirtino 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tautos ir valstybės kryžiaus keliai nesibaigė. Bolševikinės Rusijos ir fašistinės Vokietijos suokalbis nutraukė Valstybės gyvavimą, sunaikino didžiąją dalį tautos elito, o sovietinė okupacija pratęsė rusiškojo imperializmo tradicijas. Dvikalbystė, atvirai perauganti į okupanto kalbą, darė didžiulę žalą gimtajai kalbai, tiesiog katastrofiškai ėmė mažėti lietuvių kalbos vartojimo Kalbininkė Asta Ryklienė rašė: "Tautinės kultūros ir lietuvių kalbos ugdymą 1940 m. nutraukė okupacija. Prasidėjo beveik 50 metų trukęs lietuvių tautos ir kalbos naikinimo laikotarpis. Jėga priversta tapti Tarybų Sąjungos respublika, Lietuva buvo fiziškai ir morališkai žlugdoma, o lietuvių kalba vejama iš daugelio gyvenimo sričių, visaip niokojama". Prieš pat žlungant Sovietų Sąjungai brutaliai imta reikalauti vartoti tėvavardžius pagal rusišką manierą - Jonovič, Antanovič, Mindaugovič... Šių eilučių autorius,pasipiktinęs tokiu neraliuotu įžūlumu, parašė repliką ir nusiuntė ją į "Literatūrą ir meną".Aukštos moralinės ir tautinės kultūros leidinys ją išspausdino. Ačiū šiam doram leidiniui. Ir labai gaila, kad šiandien jis vos vegetuoja, nes naujieji valdžiažmogiai į kalbą ir kultūrą žvelgia pernelyg atsainiai. Taigi kaip ir XIX amžiuje, baigiantis dvidešimtajam, lietuviai vėl turėjo kilti į kovą dėl savo gimtosios kalbos teisių. Platus lituanistinis sąjūdis ir tautinio atgimimo banga privertė dar anuometinę valdžią 1988 m. lapkričio 18 dieną grąžinti lietuvių kalbai valstybinį statusą. Įdomu pažymėti, kad kai kurių sovietinių respublikų konstitucijose šis straipsnis buvo visą laiką. Taigi Lietuva čia nebuvo nei naujokė, nei kuo nors išskirtinė. Savo išskirtinumą ji parodė 1990 m. kovo 11 dieną atkurdama Lietuvos nepriklausomybę. Valstybinės kalbos statuso grąžinimas lietuvių kalbai buvo vienas svarbiausių ženklų išsivaduojant iš sovietinės vergijos. Ar šiandien mes gerai suvokiame, kokia svarbi mums lietuvių kalba, ar mokame ją saugoti ir branginti, ar viską padarėme, kad okupacijos rudimentai nenuodytų mūsų sąmonės, kad mūsų kaimų ir miestelių vardai skambėtų lietuviškai, o ne grobikų perkrikštytais vardais ? Tautinio atgimimo sąjūdis dar negali užmigti ant laurų. Iššūkiai dar labai dideli ir mirtinai pavojingi. Susitelkime ir "vardan tos Lietuvos vienybė težydi".
Atgal
.jpg)
(1).png)
