Kultūra
11.09. Plunksnos džentelmeno Dainiaus Ručinsko atsiminimai ir straipsniai sugulė į knygą
Dalia Žvirinskienė
Žurnalistikos veteraną, medalio „Už nuopelnus žurnalistikai“ kavalierių, www.lzs.lt svetainėje publikuojamų žurnalistų rašytų knygų recenzijų autorių, charizmatiškąjį ilgametį ELTOS žurnalistą Dainių Ručinską pirmąkart išvydau prieš ketvirtį amžiaus, kuomet darbavausi „Ūkininko patarėjo“ leidinio „Šeimininkė“ korespondente.
Pirmoji pažintis
Buvau dvidešimtmetė lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentė, žavėjausi legendinio Rusijos žurnalisto Melor Storua kūryba. Kadangi gyvenau Kaune, o neakivaizdžiai studijavau Vilniuje, sesijų metu „Šeimininkės“ redaktorė atostogų mokslams neišleisdavo – tekdavo dirbti Vilniuje. „Šeimininkės“ redakcijos Vilniaus skyrius buvo įsikūręs A. Vienuolio gatvėje – nuomojosi patalpas ELTOJE. Vakarais, po paskaitų, darydavau interviu, rinkdavau medžiagą, o vėliau eidavau į redakciją kompiuteriu rinkti tekstų ir perduoti juos į Kauną. „Ūkininko patarėjo“ redakcijos reklamos vadove dirbo (ir lig šiol tebedirba!) nuostabi, darbšti ir pareiginga darbuotoja, aukščiausių dvasinių vertybių inteligentiška moteris Irena Ručinskienė. Pamenu, vieną rudens vakarą „Šeimininkės“ Vilniaus skyriaus kolektyvas ilgiau užtruko redakcijoje – matyt, vyko numerio atidavimas į spaustuvę. Kolegos klegėjo, dirbo savo darbus, barškino kompiuterių klaviatūromis, aš šifravausi pokalbio įrašą ir rinkau tekstą kompiuteryje. Surinkusi tekstą, bandžiau jį išsiųsti teletaipu į Kauną, tačiau niekaip nesugebėjau pati to padaryti. Nusileidau laiptais žemyn į ELTĄ prašyti kolegų pagalbos – jie dirbo visą parą. Kaktomuša susidūriau su galingo stoto vyriškiu, kuris globėjiškai paklausė, kuo galįs mergaitei padėti? Išsakiau savo problemą, straipsnį išsiuntėme per kelias minutes, tačiau ekrane perskaitęs straipsnio įžangą, kolega pasakė: „Vaikeli, rašai per ilgais sakiniais, pasistenk mintį perteikti trumpesniais“. Vėliau sužinojau, kad tai man pasakė jau tuomet legendinis ELTOS žurnalistas Dainius Ručinskas, minėtosios kolegės Irenos Ručinskienės sutuoktinis.
Rytinių pasimatymų epopėja
Bėgo laikas, o vertingą patarimą davusį Dainių Ručinską sutikdavau vis dažniau: jis užsukdavo į „Šeimininkės“ redakciją, susitikdavome renginiuose, vėliau, man persikėlus gyventi į Vilnių, likimas lėmė, kad apsigyvenau jo kaimynystėje tame pačiame rajone. Vis susitikdavome troleibusų stotelėje ar parduotuvėje, maloniai pasikalbėdavome apie orą, aktualijas ir bendrus pažįstamus, neaplenkdami ir politikos temų. Kolegos Dainiaus vis prašydavau perduoti linkėjimus žmonai Irenai, nes apsigyvenusi Vilniuje, palikau „Šeimininkės“ redakciją. Tačiau prieš penketą metų, paskutinįkart švenčiant geros bičiulės ir buvusios kolegės „Lietuvos žiniose“ Aldonos Svirbutavičiūtės gimtadienį (po jo praėjus dviem savaitėms, Aldona netikėtai iškeliavo Amžinybėn), vėl susitikau su seniai matyta Irena Ručinskiene, kuri vis dar dirbo „Ūkininko patarėjo“ bendrovėje, o Aldona ten darbavosi korespondente. Dvi stiprios, ryškios asmenybės buvo susibičiuliavusios, tad nudžiugau Aldonos svečių rate sutikusi jau anksčiau pažįstamą Ireną su dukra Daine. Išsikalbėjome – sužinojau, kad Irenos vyras Dainius iš namų jau išeina retai – neleidžia sveikata. Paklausiau, ar galiu jį aplankyti – taip po kurio laiko prasidėjo mūsų su Dainiumi rytinių pasimatymų epopėja: kiekvieną savaitę užsuku pas jį valandžiukei prieš darbą išgerti kavos. Abu esame vyturiai, tad rytais pasilabiname elektroniniais laiškais, persimetame keliais žodeliais. Dainius atsiunčia įdomių nuorodų, savo rašytų knygų recenzijų, kurios publikuojamos Lietuvos žurnalistų sąjungos interneto svetainėje www.lzs.lt. Žurnalistikos veteranas rašo šmaikščiai, šviesiai ir dažniausiai - trumpais sakiniais, kaip mane mokė:
„Labas rytas suraitytas ant tvorelės pakabytas. Gerb. recenzento recenzente, Tavo pasiūlymas dėl audiencijos pirmadienį įprastu laiku diplomatiniais kanalais suderintas ir genialus visų laikų knygų kalbintojas Jus teiksis priimti“.
Akmenį prajuokintų
Susitikę kalbamės apie praeitį, dabartį ir ateitį. Dainius nuoširdžiai domisi, kuo gyvenu, perskaito viską, ką rašau, duoda pastabų, teiraujasi, kuo gyvena mano šeimyna ir bendri pažįstami. Pats pasakoja apie savo gyvenimo kelyje sutiktus žmones, skaitomas knygas, pasidalija žemiškomis ir sunkiai įgyvendinamomis svajonėmis. Kartais paprašo suorganizuoti kokį menkniekį – nunešti kokį daiktą į taisyklą, ką nors perduoti į Žurnalistų sąjungą ar pan. Kai prašymą įvykdau – džiaugiasi kaip vaikas ir vadina mane „prabivnaja“. Negaliu atsistebėti jo darbštumu, stipria dvasia ir neapsimestiniu nuoširdumu, tyra kaip vaiko siela. Jis sugeba džiaugtis, gėrėtis taip nuoširdžiai, kaip moka tik vaikai. O jau jo humoro jausmas! Akmenį, ir tą, turbūt prajuokintų, jei panorėtų.
Nedalyvauja tuštybės mugėje
Tebesižaviu Dainiaus talentu taupiai naudoti žodį, perteikti esmę, nepilstant iš tuščio į kiaurą. Rašydamas knygų recenzijas, jis knygas aprašo su tokia pagarba autoriams ir spausdintam žodžiui, tarsi jos visos būtų vertos Gonkūrų ar Pulitzerio premijų: rašo elegantiškai, jautriai, įžvelgdamas geriausius dalykus, nekritikuodamas. Skaitydama jo recenzijas, prisimenu kažkada nugirsta mintį: „Žmogus, kuris sugeba pamatyti nepaprastą daiktą paprastume, yra talentingas, o žmogus, kuris nepaprastame daikte mato paprastą – skurdžios dvasios“. Dainius Ručinskas – neabejotinai talentingas žurnalistas, ne veltui įvertintas daugybe premijų, apdovanojimų, tačiau jei reikėtų įvardinti jo gyvenimą ir kūrybą lydintį leitmotyvą, tai būtų harmonija. Pavadinčiau Dainių vienu iš labai nedaugelio sutiktų harmoningų žmonių, šalia kurio gera būti, iš jo mokytis. Jis niekada savęs neaukština, nesididžiuoja pažintimis ir bičiuliškais santykiais su gerai visuomenėje žinomais žmonėmis, ką snobiškai mėgsta žurnalistai. Dainius nedalyvauja toje tuštybės mugėje, sąmoningai nesinaudoja facebook‘u, nesigiria, kas varsto jo namų duris ir trokšta su juo pabendrauti, kiek leidžia jo sveikata ir griežtai suplanuota dienotvarkė. Plunksnos džentelmenas – jau ketvirtį amžiaus mintyse taip jį vadinu. Savo esybe, savo kūryba jis tarsi gyvena per Stelmužės ąžuolo (į kurį panašus ir savo stotu) aukštį aukščiau.
Lietuviškasis Melor Storua
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Dainius, pats intensyviai recenzuodamas knygas, pagaliau išleido ir savąją, kurią pavadino paprastai: „Gyvenimo takais – su žurnalistika“. Žurnalistika jam – tarsi prigimtinė profesija. Neįsivaizduoju jo, dirbančio kitokį darbą, nors jaunystėje trumpai dirbo ir Vietinės pramonės ministerijos leidybos biure vyr. redaktoriumi, kūrė reklaminę medžiagą. 34 metus jis dirbo ELTOJE, rašė žemės ūkio, gamtosaugos, susisiekimo ir teisėsaugos temomis, nors labiausiai traukė kultūros temos. Tačiau „kultūrininkų“ ELTAI jo priėmimo į darbą momentu netrūko, trūko žurnalisto, rašančio žemės ūkio temomis – taip tapo ne tik žemės ūkio, bet ir plataus profilio žurnalistu. Jis myli žmones ir žmonės jam atsilygina tuo pačiu. Iki šiol jis gauna daug laiškų iš įvairių kaimų, kur jam teko lankytis, rengiant straipsnius, bendraujant su paprastais žemdirbiais. „Mane visuomet žavėjo paprasto kaimo žmogaus optimistinis požiūris į gyvenimą, neapsimestinė pagarba žmogui“, - kukliai sako Dainius. Rašydamas informacijas, jis rašė taupiai, glaustai, elegantiškai ir harmoningai dėliodamas mintis – tarsi lietuviškasis Melor Storua, kurio rašinius prisimena vyresnioji žurnalistų karta. Taip jis rašo ir dabar knygų recenzijas Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainei www.lzs.lt. Į knygą „Gyvenimo takais – su žurnalistika“ sugulė 18 žurnalistų arba apie žurnalistus parašytų knygų recenzijų: nuo Romo Sadausko knygelės vaikams „Katino dienos. Gyvenimas. Žygiai. Darbai“ iki režisieriaus ir rašytojo, Lietuvos žurnalisto sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos pirmininkės pavaduotojo Raimondo Polio knygos apie savo mamą, šviesios atminties lietuvių kalbos mokytoją Eleonorą Danutę Polianinienę „Magister magistrorum“.
Reveransas artimiesiems
Knygoje – ne tik knygų recenzijos, tačiau spausdinami ir pastarojo meto Dainiaus Ručinsko rašiniai periodikoje, dažniausiai publikuojami „Lietuvos aido“ laikraštyje. Dainius šmaikščiai vertina šiandienines gyvenimo aktualijas, su susirūpinimu aprašo problemas, siūlo jų sprendimo būdų, tarsi polemizuoja su skaitytoju.
Knygoje - ir kolegos Vytauto Žeimanto straipsnis apie Dainių Ručinską, kuris buvo publikuotas jo 80-ojo gimtadienio proga www.lzs.lrt svetainėje. Taip pat - niekur ligi šiol neskelbta Dainiaus autobiografija, kurioje jis apžvelgia savo gyvenimo kelią, jautriai pasakoja apie savo tėvelius, vaikystę, šeimą, beveik 50 metų trunkančią santuoką su žmona Irena, ir, aišku, profesinį kelią, kuriuo plunksnos džentelmenas eina iki šiol. Knyga – Dainiaus dovana jo artimiausiems žmonėms, elegantiškas reveransas visiems, kurie jį pažįsta, myli, gerbia, didžiuojasi, žavisi ir mokosi.
Atgal
.jpg)
(1).png)
