VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

08 12. Du Prezidentūros atsakymai. Kuriuo tikėti?

Viešas klausimas, gavus Prezidentūros atsakymą į kreipimąsi „Dėl visiems priimtino sprendimo tikrinių svetimybių vartosenos klausimu“

Visuomeninis sambūris „Patirtis“ du kartus (2010 04 28 ir 2011 05 05) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę vienu ir tuo pačiu visuomenei labai aktualiu tikrinių svetimybių vartosenos viešuose lietuviškuose tekstuose klausimu.

Į pirmąjį kreipimąsi 2010 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (1D-1969)-2D-3724 atsakė Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja, Švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupės vadovė Virginija Būdienė:

Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susipažino su Jūsų 2010 metų balandžio 28 dienos kreipimusi, kuriame išsakote savo poziciją dėl lietuvių kalbos gynimo ir išsaugojimo bei nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymo lietuviškuose tekstuose.

Lietuvos Respublikos Prezidentės nuomone, turi būti dedamos visos pastangos pasiekti bendrą, visiems priimtiną šio klausimo sprendimą.

Nuoširdžiai dėkojame už aktyvią pilietinę poziciją ir linkime kuo geriausios kloties“.

Į antrąjį, viešą, „Lietuvos Aide“ (2011 05 07) paskelbtą, kreipimąsi, kurį pasirašė net 12 visuomeninių organizacijų atstovai ir kuriame teikiamas kompromisinio sprendimo variantas, 2011 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (1D-2256,2349)-2D-3577 atsakė Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja Rūta Kačkutė:

„Informuojame, kad su Jūsų kreipimusi į Lietuvos Respublikos Prezidentę dėl visiems priimtino sprendimo tikrinių svetimybių vartosenos klausimu susipažinta.

Jau ne pirmus metus vyksta diskusijos dėl lietuvių kalbos išsaugojimo ir plėtojimo, taip pat dėl svetimvardžių rašymo. Lietuvos Respublikos Prezidentė laikosi pozicijos, kad kalboje taikomos taisyklės yra lietuvių kalbos specialistų reikalas, kurie, įvertinę visus mokslinius aspektus ir visuomenės nuomonę, turi priimti sprendimus.

Šalies vadovė nepritaria kalbos klausimų politizavimui ir mano, kad už šių klausimų sprendimą, atsižvelgus ir į visuomenės nuomonę, yra atsakingi specialistai.

Dėkojame už išsakytą poziciją.“

Štai tokie du atsakymai.

Iš pirmojo atsakymo aišku, kad Prezidentė susipažino su kreipimusi ir yra už tai, kad būtų pasiektas bendras, visiems priimtinas šio klausimo sprendimas.

 Patikėję šiuo viltį teikiančiu atsakymu ir šių metų vasario mėnesį poeto, Lietuvos mokslų akademijos nario Justino Marcinkevičiaus mirties dieną Prezidentės pasakytų žodžių nuoširdumu, vėl kreipėmės į Prezidentę.

Antrasis kreipimasis buvo pagrįstas Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta 2007 m. lapkričio 5 d. Rašytojų klube Vilniuje vykusioje diskusijoje „Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius – europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė?“. Justinas Marcinkevičius, pripažinęs liūdną faktą, kad „lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve“, ragino grįžti prie didžiojo varpininko Vinco Kudirkos kadaise rekomenduoto principo: kitų tautų vardažodžius rašyti lietuviškai, taip, kaip tariame, o skliausteliuose, t. y. kaip papildomą informaciją, įrašyti jų originalią formą atitinkamos kalbos rašmenimis. Tai ir yra tas galimas bendras, visiems priimtinas sprendimas, kuris sustabdytų lietuvių rašto sistemos griovimą, pašalintų dirbtines kliūtis skaitytojams, nes būtų tinkamai suderintos lietuviškai adaptuotos ir autentiškos svetimvardžių formos. Kreipimesi buvo tiesiai klausiama Prezidentės, ar jai asmeniškai toks sprendimas būtų priimtinas.

Šį kartą Prezidentūros atsakymas nuvylė.

Jau pirmasis sakinys „Informuojame, kad su Jūsų kreipimusi į Lietuvos Respublikos Prezidentę dėl visiems priimtino sprendimo tikrinių svetimybių vartosenos klausimu susipažinta“, pasėjo abejonę, ar Prezidentė apskritai yra mačiusi kreipimąsi? Ko gero, su juo susipažino tik patarėjai, kurie nematė reikalo išsamesne informacija trukdyti Prezidentę?

Taip manyti kirba ir dėl to, kad atsakyme negirdomis praleisti kreipimesi pateikti nesudėtingi, bet visuomenei nepaprastai svarbūs prašymai. Tiesiog neįsivaizduojame, kad taip galėtų pasielgti principingu tiesumu garsėjanti Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pernai sakiusi, kad turi būti dedamos visos pastangos pasiekti bendrą, visiems priimtiną sprendimą aptariamu klausimu. Ir štai dabar, kai toks sprendimas siūlomas, iš Prezidentūros gauname tik aptakų atsakymą, kad „kalboje taikomos taisyklės yra lietuvių kalbos specialistų reikalas“, todėl „šalies vadovė nepritaria kalbos klausimų politizavimui ir mano, kad už šių klausimų sprendimą, atsižvelgus ir į visuomenės nuomonę, yra atsakingi specialistai“.

Sutinkame, kad lietuvių kalbos ypatumus turi aiškintis ir aiškinasi specialistai, kalbininkai. Jie parengia ir rašybos taisykles, kurias savo nutarimais tvirtina Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Tačiau ką reikia daryti, jeigu aktualiu visuomenei klausimu didžiulius įgaliojimus turinti Valstybinė lietuvių kalbos komisija priima tendencingą, ydingą, daugumos kalbos vartotojų interesus pažeidžiantį, tiesiog antikonstitucinį nutarimą? Būtent toks yra VLKK 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 penktasis punktas „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“.

Taigi vieni specialistai šį nutarimą priėmė, o kiti, ne menkesnės kvalifikacijos specialistai, tarp jų lietuvių literatūros klasikas LMA narys Justinas Marcinkevičius (1930-2011), kalbininkas prof. habil. dr. Vincas Urbutis, informatikas LMA narys prof. habil. dr. Adolfas Laimutis Telksnys, teisininkas dr. Algimantas Dziegoraitis (1939-2007), svariais argumentais įrodė šio nutarimo antikonstitucinį pobūdį, kurį patvirtina gyvenimo praktika – žmonės negali perskaityti ir parašyti nelietuviškai rašomų vardažodžių.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija, jeigu ji būtų savikritiška ir objektyvi, seniai būtų ištaisiusi padarytą klaidą. Tačiau elgiamasi priešingai. Stokodama argumentų savo pozicijai apginti, VLKK paprasčiausiai vengia garbingos diskusijos, kartoja paneigtus teiginius, atsikalbinėja demagoginiais išvedžiojimais. Atvirumo akimirką Kalbos komisijos pirmininkė dr. Irena Smetonienė pripažįsta, kad geriausias sprendimas yra svetimvardžius adaptuoti, o skliausteliuose pateikti originalų variantą (žr. Vakarų ekspresas, 2011 07 02), tačiau esą visuomenei suteikta laisvo pasirinkimo galimybė vartoti arba originalias, arba adaptuotas formas, arba abi išsyk. Todėl VLKK nepritarianti siūlymams paskelbti privalomą vieną iš jų.

Deja, vadinamoji „laisvo pasirinkimo galimybė“ faktiškai tėra laisvė darkyti lietuvių kalbą. Skaitytojas jokios pasirinkimo laisvės neturi. Todėl jam neišvengiamai tenka naudotis sudarkytos kalbos leidiniais, pavyzdžiui, „Visuotine lietuvių enciklopedija“.

Tad ką daryti, kai Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvos Respublikos Seimas, kuriam ši komisija yra atskaitinga, nepaiso tvirtais kalbos, informatikos mokslų ir teisės argumentais, taip pat lietuvių kalbos vartotojų interesais grindžiamų daugkartinių visuomenės prašymų pataisyti minėtą antikonstitucinį, lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną ribojantį 1997 m. 60-ojo nutarimo penktąjį punktą? Kaip apginti viešąjį interesą, jeigu taip elgiasi didelę galią turinčios valstybinės institucijos?

Būtų labai pragaištinga lietuvių kalbai ir mūsų visuomenei, jeigu Prezidentūra vengtų atvirai ir tiesiai pareikšti savo nuomonę dėl tokios padėties.

Panaši būklė lietuvių kalbos praktikoje buvo susidariusi 1929-1935 m., kai tada jauni kalbininkai Pranas Skardžius, Antanas Salys pasišovė iš esmės reformuoti lietuvių rašybą – įvesti brūkšniuotąsias raides ir kitas naujoves. Dėl šios reformos kilo įnirtinga diskusija. Lietuvos valdžios žmonės į ją ilgai nesikišo. Tačiau įsitikinus, jog kalbininkai ir kalbos praktikai, laikraštininkai su pedagogais, nesusitars, buvo ryžtasi aukščiausiajai valdžiai pačiai baigti nevaisingą svarstymą. Respublikos Prezidento iniciatyva buvo pakviestas būrelis rašybos būkle suinteresuotų asmenų į Prezidentūrą. Pats Prezidentas tame pasitarime nedalyvavo. Jam atstovavo švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas. Išklausęs dalyvių nuomonių, jis, kaip tuo metu turįs įgaliojimus priimti nutarimus rašybos dalykais, nesidangstydamas, jog jis ne kalbininkas, o agronomas pievininkas, priėmė sprendimą – palikti galioti tuos lietuvių rašybos principus ir raidyną, kurie išdėstyti Jono Jablonskio (Rygiškių Jono) „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (1922). Tokio ryžtingo apsisprendimo, kurių specialistų išvadas rinktis, laukiame ir iš šių dienų Prezidentūros.

Todėl 12 visuomeninių organizacijų atstovai ir kreipėsi tuo reikalu į visuomenės pasitikėjimo dar nepraradusią Lietuvos Respublikos Prezidentę, tikėdamiesi paramos. Prezidentės prašėme trijų palyginti nesunkiai įvykdomų dalykų: pirma, atvirai pasakyti savo asmeninę nuomonę dėl siūlomo sprendimo; antra, pavesti oficialiems teisės ekspertams įvertinti nepriklausomų teisininkų išvadą „Svetimvardžių „autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“; trečia, priminti Seimui jo pareigą ryžtingai vykdyti parlamentinę kontrolę.

Vilties suteikusį pirmąjį Prezidentūros atsakymą priimame kaip autentišką Prezidentės nuomonę.

Apie antrąjį atsakymą šito pasakyti negalime. Tad prašymą pakartojame, vis dar tikėdamiesi sulaukti iš Prezidentūros dalykiško, tiesaus atsakymo į tris minėtus visuomenei aktualius klausimus.

 Su pagarba ir neišblėsusia viltimi –

 Kreipimąsi pasirašiusių visuomeninių organizacijų vardu

Visuomeninio sambūrio „Patirtis“ pirmininkas LMA narys prof. habil. dr. Jonas Kubilius, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas dr. Krescencijus Stoškus, Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos ekspertų tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkasDainius Radzevičius

 P.S. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai įteikta 2011 m. rugpjūčio 9 d.

 LA informacija

Atgal