VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

10.29. Knyga apie Lietuvos Respublikos šimtmečio (1918–2018) didžiąsias politines asmenybes

Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis

 Neseniai pasirodė prof. habil. dr. Onos Voverienės knyga ,,Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji (1918–2018). Politinės asmenybės“ (Vilnius: Trys žvaigždutės, 2018. 324 p.).

Jau vidiniame viršelyje po antrašte pacituotas  garsus austrų rašytojas Stefanas Cveigas (Zveig, 1889–1942): „Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o  jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai ir savo valstybei“ (Rec.kn., p. 3) nusako, pagal kokius kriterijus autorė iš didelio politinių asmenybių sąrašo atrinko ir aptarė, jos nuomone, didžiausias šimtmečio politines asmenybes. Nes jau įvade ji tvirtina, kad jai pačiai: „didžiausia vertybe visą gyvenimą buvo, tebėra ir išliks iki saulėlydžio lietuvybė, tautiškumas ir žmonės, kuriems ta vertybė irgi yra svarbi“ (Rec. kn., p. 15).

  Įvade, pavadintame „Asmenybė ir Tauta“ labiausiai akcentuojamos vieno žymiausių mūsų profesionaliosios filosofijos kūrėjų Antano Maceinos (1908–1987) mintys, išdėstytos jo darbuose apie asmenybės ir tautos santykį. Šiomis mintimis remdamasi autorė ir atrinko pačias ryškiausias ir tautai bei valstybei nusipelniusias Lietuvos asmenybes.

                      Pirmasis knygos skyrius „Lietuvos Respublikos valstybės atkūrimo apyaušris“ pradedamas skyreliu apie dr. Joną Basanavičių (1851–1927), kurį autorė vadina Lietuvos valstybingumo ir tautinės minties patriarchu. Manyčiau, kad taikliau jį pavadinti tiesiog neįmanoma. Antrajame skyriuje rašoma apie dr. Vincą Kudirką (1858–1899), kurį autorė taikliai pavadina tautos žadintoju ir, plačiai aptarusi jo darbus, reziumuoja: „Vinco Kudirkos mintis, tarsi M. K. Čiurlionio paveiksle, perskrodusi visą ateities šimtmetį, išvydo mūsų dienų Tautos dvasią ir toliau rodo mums tikrus kelius, kaip pasiekti mūsų Tautos ir valstybės geresnę ateitį – tai visiškas atsiribojimas nuo svetimųjų agresyvių kaimynų įtakos, jaunimo tautinis ir religinis ugdymas, atsakomybės jausmo už savo tautą ir savo valstybę diegimas, teisingumo, demokratijos ir žmoniškumo siekiai“ (Rec. kn., p. 43). Trečiuoju šio  periodo didžiuoju, kaip tautinės savimonės ugdytoją, autorė pristato poetą Joną Mačiulį-Maironį (1862–1932). Jam mirus „baigėsi tautinio idealizmo arba patriotinio romantizmo epocha. Maironis savo lyrika buvo tos epochos viena iš svarbiausių atramų. Tos epochos kūrėjų drąsios viltys ir jų pasiaukojimas jų pačių sukurtam  Tautos idealui neapvylė. Žingsnis  po žingsnio Tautos sąmonė budo, viena po kitos buvo laimėtos kovos“ (Rec. kn., p. 50):  pasiektas spaudos draudimo panaikinimas, atkurta ir apginta valstybės nepriklausomybė. Paskutinis I-jo knygos skyriaus skyrelis pavadintas „Aušrininkai ir varpininkai“, jame įvertinama „Aušros“ ir „Varpo“ žurnalų, jų leidėjų ir bendradarbių veiklos reikšmė Lietuvai: „Aušra“ ženkliai prisidėjo prie lietuvių nacionalinio išsivadavimo kovos, daug nusipelnė ugdydama bendrinę lietuvių kalbą, skelbdama grožinės literatūros <...> kūrinius, <...>  idealizuodama viduramžiškąją Lietuvos istoriją, kuria kvietė lietuvius didžiuotis“ (Rec. kn., p. 51). Nustojus eiti „Aušrai“, ją pakeitė „Varpas“ ir „1902 metais vykusiame varpininkų suvažiavime buvo nutarta siekti ne tik kultūros plėtros, bet ir politinių tikslų, ir varpininkų draugiją buvo nutarta transformuoti į politinę Lietuvių demokratų partiją“ (Rec. kn., p. 53). Praėjo dar keliolika metų ir buvo paskelbta pirmoji Lietuvos Respublika.

                      Tad natūraliai antras knygos skyrius ir vadinamas „Pirmosios Lietuvos Respublikos didieji (1918–1940)“. Pirmasis jo skyrelis pašvęstas pirmajam ir paskutiniam Respublikos prezidentui Antanui Smetonai (1874–1944), aušrininkų ir varpininkų tradicijos nuosekliam tęsėjui, propagavusiam lietuvybės idėjas jo redaguotuose „Vilties“ laikraštyje (1907–1913) ir „Vairo“ žurnale (1914–1915). Kartu su J. Basanavičiumi įkurtą „Lietuvos aidą“ jis „padarė  tautinio išsivadavimo iš rusų ir vokiečių okupacijų tribūna“ (Rec. kn., p. 56). Kitas skyrelis pavadintas „Antrasis Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis“. Trečiame skyrelyje pristatomas Nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatų kūrėjas Stasys Šilingas (1885–1962). Ketvirtajame skyrelyje analizuojama pirmojo Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko prof. Augustino Voldemaro (1883–1942) veikla. Penktajame skyrelyje apžvelgiami Lietuvos tautinės valstybės ideologijos pamatų kūrėjo, Šaulių sąjungos  vieno iš įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio (1873–1929) darbai. Šeštajame skyrelyje pristatomas prof. Pranas Dovydaitis (1886–1942) – politikas ir lietuvių tautinės mokyklos pamatų kūrėjas. Septintajame skyrelyje Juozas Tūbelis (1882–1939) įvardijamas kaip talentingiausias visų laikų Lietuvos finansų ir ūkio tvarkytojas. Aštuntajame skyrelyje aptariama kun. Mykolo Krupavičiaus (1885–1970) veikla, ypač pabrėžiant, kad „jo žemės ūkio reforma buvo pripažinta geriausia visoje Europoje“ (Rec. kn., p. 101). Devintasis skyrelis vadinasi „Lietuvos patriotas prof. Mykolas Pijus Romeris“. M. Romeris (1880–1945) buvo teisininkas, tarptautinio mąsto konstitucinės teisės specialistas, aktyvus  aukštojo mokslo sistemos Lietuvos kūrėjas, kelias kadencijas buvęs Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto rektoriumi. Skyrius baigiamas skyreliu, pašvęstu negailestingam bolševikų priešininkui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę generolui Povilui Plechavičiui (1890–1973).

                      Trečiasis knygos skyrius pavadintas „Pavergti, bet nepasidavę (1940–1990)“. Jo pirmajame poskyryje „Lietuvos okupacija ir tautų genocidas: „Žiaurioji Azijos klasta Europos civilizacijos dirvoje“ aptariama baisioji statistika – bolševikų ir nacių vykdytos žudynės, trėmimai, pateikiami kraupūs aukų skaičiai. Kitas poskyris skirtas jau daliai žymiausių genocido aukų ir pavadintas „Komunistų ir nacių sušaudytieji ministrai“. Jame pateiktos trumpos jų biografijos ir sušaudymo aplinkybės. Poskyrio skyrelių pavadinimai labai aiškiai nusako jų kraupų turinį (ypač antroji data skliausteliuose): „Vidaus reikalų ministras Kazys Skučas (1894–1941) ir VSD direktorius Augustinas Povilaitis (1900–1941)“, „Jis buvo pirmasis. Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis (1894–1940)“, „LR vidaus reikalų ministras pulkininkas Steponas Rusteika (1887–1942)“, „LR vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis (1895–1942)“, „Lietuvos Respublikos ministras žydų reikalams Jakuvas Vygodskis (1857–1941)“, „Krašto apsaugos ministras Balys Giedraitis (1890–1941)“, „Švietimo ministras Kazys Bizauskas (1892–1941)“, „Finansų, prekybos ir pramonės ministras, ministras pirmininkas Vytautas Petrulis (1890–1941)“, „Vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas (1888–1941)“, „Švietimo ministras Kazys Jokantas (1880–1942)“, „Vidaus reikalų ministras Petras Aravičius (1887–1942)“, „Vidaus reikalų ministras Zigmas Starkus (1892–1942)“, „Susisiekimo ministras Zigmas  Starkus (1892–1942)“, „Susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942)“, „Krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys (1890–1942)“, „Finansų ministras Jonas Sutkus (1893–1942)“, „Susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas (1899–1942)“. J. Vygotskis buvo sušaudytas nacių, „kaltė“ – jis buvo žydas. Likusieji įvairių Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų ministrai, pakliuvę į nagus bolševikams, jų nuomone, buvo „kalti“ tuo, kad buvo „kontrevoliucinių“ Lietuvos vyriausybių ministrai. Bolševikai laikė, kad „teisėta“ Lietuvos vyriausybė 1918–1940 m. buvo tik viena – bolševiko Vinco Mickevičiaus-Kapsuko (1880–1935)“, kuri gyvavo tik nedidelėje Lietuvos dalyje tik apie ketvertą mėnesių, atnešta ir palaikoma ginkluotų bolševikų gaujų. Beje, panašios mąstysenos atgimimą Rytuose stebime ir dabar: šiomis dienomis keliamos bylos Lietuvos teisininkams, kurie išdrįso teisti „teisėto“ 1990 m. sausio perversmo organizatorius. Pagal marksizmo dogmas „istorija sukasi ratu“...

                      Skyrius „Žymiausieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai“ pradedamas skyreliu „Visos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadas Jonas Žemaitis-Vytautas“. Kaip  žinome, tokiu jį pripažino ir net kvietė bendradarbiauti net vyriausias stalinistinis budelis, SSRS vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija (1899–1953). Kiti skyreliai – taip pat kraupiai iškalbingi, kaip ir aukščiau minėti apie ministrus: „Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957)“, „Antanas Bakšys-Klajūnas, Germantas (1923–1953)“, „Petras Bartkus-Žadgaila, Alkupėnas (1921–1949)“, „Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901–1946)“, „Vaclovas Voveris-Žaibas (1922–1949)“, „Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903–1947)“, „Juozas Lukša-Skirmantas, Skrajūnas, Daumantas (1921–1951)“, „Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1925–1950)“, „Justinas Lelešius-Krivaitis, Grafas (1917–1947)“, „Bronius Krivickas-Vilnius (1919–1952)“, „Diana Glemžaitė-Bulovienė (1923–1949)“, „Zigmas Drunga-Mykolas, Jonas (1904–1946)“, „Juozas Kasperavičius-Visvydas, Angis (1912–1947)“, „Krikščiūnas Jurgis-Rimvydas (1919–1949)“, „Jonas Misiūnas-Žalias Velnias (1910–1947)“, „Kazimieras Pyplys-Mažytis (1923–1949)“, „Slučka Antanas-Šarūnas (1917–1949)“, „Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas (1905–1953)“.  Trumpi intervalai tarp skaičių skliaustuose kraupiai  liudija, kad Lietuvos Respublikos Šimtmečio Didžiaisiais tapta paaukojant jaunus gyvenimus ant Tėvynės laisvės aukuro, žinant, kad artimoje ateityje tos laisvės ir nebus, ir kad visų kovotojų už ją laukia mirtis, bet ji bus nepaprasta, o garbinga. Autorė cituoja (Rec. kn., p. 165) tą aiškiai žinojusią D. Glemžaitę:

                        Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,

                       Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.

                       Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –

                        Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.

Paskutinis poskyris „Pasipriešinimas dvasiniam genocidui“ irgi pasižymi iškalbingais skyrelių pavadinimais ir jų turiniu: „Kun. Sigitas Tamkevičius – Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjas“, „Kun. mons. Alfonsas  Svarinskas – „nepataisomas“ kovotojas prieš okupacinį režimą“, „Felicija Nijolė Sadūnaitė – LKBK maketuotoja ir platintoja“, „Disidentas Sergejus Kovaliovas – LKBK tiltas iš Lietuvos per Atlantą“, „Ekonomistas Antanas Terleckas – LLL vadovas, Atgimimo pradininkas Lietuvoje“, „Dalia Grinkevičiūtė – žmogus, į kurio širdį beldėsi nukankintieji“.

Priešpaskutinis skyrius „Kovo 11-sios Lietuvos didieji (1990–2018)“ irgi labai iškalbingas ir informatyvus jau poskyrių pavadinimais: „Pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis“, „Ginant laisvę, kovojama ir mirštama už savo Tautą ir Valstybę. Sausio 13-osios Didvyriai“ (pateikusi jų sąrašą, autorė dar atskirai  prideda skyrelį „Loreta Asanavičiūtė. Išlikusi amžinai jauna“), „Dalia Grybauskaitė – Tautos  Prezidentė. Lietuvos Prezidentė – žodis ir veiksmas“ (priminsime, kad O. Voverienė 2016 m. du kartus išleido knygą „Dalia Grybauskaitė – Tautos  Prezidentė“, kurios pristatymai jau įvyko beveik visų Lietuvos apskričių ir savivaldybių bibliotekose), „Ambasadorius Stasys Lozoraitis – Vilties Prezidentas“, „Prezidentas Valdas Adamkus, vedęs Lietuvą demokratijos keliu“, „Lietuvos ambasadorė Gintė Bernadeta Damušytė“, „Generolas Jonas Kronkaitis“, „Sąjūdžio idealų nostalgija. Seimo narys Audronius Ažubalis“, „Tautos gyvybė – šeimoje. Seimo narys ir ilgametis Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas“, „Prakalbinta Tautos kančių istorija. Istorikas Arvydas Anušauskas“, „Rima Baškienė – tautinės kultūros puoselėtoja“, „Laurynas Kasčiūnas – politikas, Lietuvos ateitį matantis tik atgaivintoje tautinėje valstybėje“, „Tikroji meilė reiškiasi darbais. Jaunosios kartos politikas Andrius Kupčinskas“, „Publicistas Vladas Terleckas. Mąstytojas, prabilęs Tautos  balsu“.

Paskutinis skyrius pavadintas „Žvilgsnis į Lietuvos ateitį“. Jo poskyriai irgi iškalbingi taip pat vien savaisiais pavadinimais: „Ir vis dėlto... Lietuva jau kitokia“, „Vilius Bražėnas apie Europos sąjungą ir Lietuvą“, „Romualdas Ozolas. Nacionalizmas – prieš globalizmą ir liberalizmą“.

Taigi prof. habil. dr. O. Voverienė, viena žymiausių Europos bibliografių, aktyvi Lietuvos visuomenės veikėja, taip  įsivaizduoja LR šimtmečio didžiuosius. Jau įvade ji pažymėjo, kad kol kas „kiekvienas istorikas ir amžininkas savaip vertina didžiųjų tautos asmenybių indėlį į Tautos ir valstybingumo raidą ir istoriją“ (Rec. kn., p. 24). Tačiau ir dabar jau matome, kad kai kurios asmenybės jau pakliūva į skirtingų vertintojų sąrašus. Galutinį vertinimą po dar vieno šimtmečio atliks Istorija.

Prof. habil. dr. O. Voverienė ypač intensyviai dirba pastaraisiais metais. Per tris metus ji išleido tris stambias knygas: recenzuojamąją, apie Prezidentę D. Grybauskaitę ir apie „Lietuvos aido“ šimtmetį. Atšventė ir savąjį aštuoniasdešimtmetį. Minėtų knygų pristatymai skaitytojams (ypač antrosios) irgi atima daugybę laiko. Tad nenuostabu, jog dėl tokio įtempto darbo kiek nukentėjo recenzuojamoji knyga: joje radau keletą korektūros klaidų, kai kurių kitų netikslumų, pvz., p. 55 klaidingai nurodoma, kad A. Smetona baigė Ukmergės gimnaziją (iš tiesų jis baigė Palangos progimnaziją ir toliau mokėsi Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje, iš jos buvo pašalintas už atsisakymą katalikų maldą prieš pamokas kalbėti rusiškai, bet su Rusijos imperijos švietimo ministro leidimu išlaikė brandos atestato egzaminus vienoje iš Peterburgo gimnazijų). Taip pat p. 58 teigiama, kad jis 1923–1926 m. dėstė Kauno universitete. Taip Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitetą „pakrikštijo“ sovietiniai Lietuvos enciklopedistai. Pirmojoje Lietuvos respublikoje pavadinimas „Kauno universitetas“ vartojamas nebuvo. Tačiau šie nedideli netikslumai darbščiajai prof. habil. dr. O. Voverienei atleistini. Čia jai turėjo ateiti į pagalbą redaktoriai.

Pabrėžtina, kad daugelis knygoje paskelbtų tekstų kaip atskiri straipsniai buvo paskelbti Valstybės laikraštyje „Lietuvos aidas“.

                                                                   

  

Atgal