Kultūra
10.20. Už kalno kalnas
Alfredas Guščius
Gražus „Žemaičių kūrybos almanacho“ „Už kalno kalnas“ , 2018 m., pavadinimas. Šis leidinys atsirado kaip 1938 m. pasirodžiusios Lietuvos antologijos „Žemaičiai“ tęsinys. Kaip jo įžangoje rašo profesorė Viktorija Daujotytė, tai lingvistinis poeto ir vieno almanacho sudarytojo, Vytauto Stulpino, žemaičių žemės „mokslinis“ vardas ... Būta dar ir antro poeto, dailininko, Gvido Latako, tvirtos nuomonės, kuriai nepasipriešins nė vienas žemaitis, nes knygą išspausdino Punsko Aušros leidyklos spaustuvė 800 egz. , o išleido leidykla „Naujoji Romuva“. Gvidui Latakui pasirodė, kad Žemaitijoj žolė žalesnė, - šis pavadinimas galėtų būti tikti ir almanachui, tiktai šiam poetui reiktų parašyti apie tai žodžių dermę „eilėdramą“, nurungiančią Antano Baranausko aprašytąją eilėraštį apie kalvotąją Žemaitiją. Bet Antano Baranausko Rinktinėje esantis kūrinys „Dainų dainelę“ turi net 93 eilutes. Dabar sutrumpintas variantas plačiai dainuojamas, nuo pat Vytauto Kernagio estrados. Gvidas Latakas dar jaunas, gimęs tiktai 1972 m., tad laiko dar turi... Įžangoje prof. V.Daujotytė rašo: „Kur dar Lietuva kalnuota – tik Žemaičiuose. Ir Antanas Barnauskas buvo jų prisižiūrėjęs – taip ir liko jo akyse. Taip ir liko poezijoje – amžiams; „tie smėliakalniai“, „tie piliakalniai“ ir tie dievaičiai, kokiuos žemaičiai, kokiuos lietuviai turėjo“. Ir lyg paliepimas mums – laikytis to, ką davė Daukantas ir Baranauskas, Žemaitė ir Granauskas, išlaikyti, kas mūsų. Išlaikyti, kad išliktume, išsilaikytume. Vis kokią smiltelę pridėdami tiems smėliakalniams...“
Įžangos autorė pati kartais paima į ranką ir poezijos plunksną, išleidusi knygas žemaičių „liežuviu“, kuris skiriasi reikšmingai nuo lietuvių... kalbamojo ar rašomojo. (Knygos vadinasi „Gyvenu vina“/“Gyvenu viena“; „Tata pariejau“/ „Tai parėjau“.) Galėjo ji pati įdėti į knygą kelis eilėraščius; tuo būtų visi apsidžiaugę...
Profesorė apibendrina: „Almanachas suglaudžia gyvus, rašančius, rašysiančius, ir jau mirusius, mus palikusius, bet savo žodžiais ir nepalikusius, tebebendraujančius. Sudėti visi paprastai – pagal demokratišką abėcėlės principą. Kai kuriuos eilėraščius įsidėmėjau labiau, kiti tyliai praslinko pro akis. Neradau tokio, kuris almanache negalėtų būti“.
Už to principo ir aš užsikabinu – galvoju, kodėl gi nerandu poečių, kurių vardas ir pavardė Stasė Lygutaitė - Bucevičienė bei Paulina Žemgulytė, su kuria aš beveik prieš 20 metų buvau Klaipėdos rajone, jai įteikiant Ievos Simonaitytės premiją. Nemažiau kūrybiška ir poetė Stasė Lygutaitė, pelniusi 1986 m. Salomėjos Nėries ir 2011 m. Jono Aisčio premijas... Knygos turinį šios poetės praturtintų vis kokio nors smėliakalnio grūdeliu. O prozos kūrinių tėra vienas, - vargu ar Danielius Mušinskas su savo nuoširdžia novele „Saulėtekyj liepsnojantis pasaulis“ (lyrinio herojaus medžio drožėjo Simono kaimo bakūžė sudega, ne be jo paties pastangų), gali atspindėti šiuolaikinio kaimo problematiką, kaip bendražmogišką ir egzistencinę, nes juk įžangoje šalia klasikės Žemaitės pavardės esantis Romualdas Granauskas galėjo pasiūlyti savąją kūrybą, - arba sudarytojai galėjo pasiimti iš šio prozininko „auksinio aruodo“... Nes be medžio drožėjo Simono (žemaitiškai būtų „meddirbio“) vis kas nors apsakyme turėjo likti. Rašytojas Danielius Mušinskas leidžia dvasiniai „atsidūksėti“ savo personažui.
„Žemaičių kūrybos almanacho“ viršelis
Visas Poezijos pluoštas (7 eilėraščiai) įsodrintas Algimanto Mikutos ironijos, humoro ir pasakiško patoso („Kalatukas obely“, „Šiaudų batai“, „Žabangai“, „Iš to gyvenimo“, „Paleisk pasiganyt“, „Degimai“). Šis poetas turi daug ką bendra su Marcelijumi Martinaičiu ir kitais lietuvių autoriais. Iš M. Martinaičio šio almanacho poetai galėtų daug ko pasimokyti. Profesorė Vanda Zaborskaitė knygoje „Eilėraščio Menas“ , 2002 m., analizėje dėl šio M. Martinaičio poeto eilėraščio „Kreipimasis į Archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje“ (iš rinkinio „Atrakinta“, 1996), rašo: „Ką reiškia tas mįslingas pavadinimas? Kas yra užrakinta? Nerasime vienaprasmio atsakymo, tik apytikrį, neapibrėžtą. Pamatysime, kad rinkinio pasaulis primena gal Franco Kafkos prozą, gal Šarūno Saukos paveikslus. Atrakinta, pravertas čia pasąmonės pasaulis – atsiminimai apie tėviškę – kartais lakūs ir šviesūs. („Nesudainuota vestuvių daina“), bet dažniausiai vaizdai, reiškiantys suirimą, sutręšimą, dūlėjimą („Prisiminimas (Medinių kaimiečių dievai“), kartais valiūkiški, nuodėmingi, baisūs („Petrinės Krinčine“). ...Iš pasąmonės patamsių iškyla, kas ilgai buvo pamiršta, užgniaužta, „užrakinta“.
Profesorė akcentuoja šio poeto eilėraštyje ironiją, mistiką. O jei prie valiūkiškų eilių pridėtume pagal šį poetą žodžius sukurtą estradinę dainą „Tu numegzk man, mama, kelią“ , sukurtą pagal Alvydo Jegelavičiaus muziką ir ilgai dainuojamą Vlado Bagdono?
Seniausias Žemaičių kūrybos almanache yra Algimantas Mikuta, gimęs 1943. Paskui eina Stasys Jonauskas, gimęs 1948 m. miręs šiemet... O Marytė Kontrimaitė gimusi 1947 m., mirė pora metų anksčiau. Daugiausia almanache jauni autoriai. Jie lyg ir turėtų lietuviško regiono atsikartojimą žemaičių tarmėje „įsispaudę“ ne vieną žodį iš savo prigimtos kalbos, ir bent vieną vietos vardą, o štai Vytautas Stulpinas net Žemaitiją pakrikštyja lotyniškai „Samogitia“.
Bet ir tarmiškas žodis, ir žemaičių būdas, ir spalvos, ir garsai, ir gamtovaizdžiai turi būti „sumišę“ poetiniame vaizde. Žodžių žaismas, jų vieta, jų atspindys kituose žodžiuose sudaro eilėraščio grožį. Gali būti nedaug tų žodžių, bet pasakančių daug.
Kiek tų žodžių yra poetės Dalios Tamošauskaitės ar Nijolės Daujotytės eilėse? Nedaug, o jų eilėraščiai gražūs. Kartais ir vieno to paties autoriaus trumpųjų ir ilgųjų eilių santykis nusveria trumpųjų naudai (taip atsitiko ir Onos Jautakės eilėraštyje „Veronikos“, Vytauto Stulpino eilėraštyje „Samogitia“, Birutės Mikalauskienės, Sepono Dačkevičiaus keliuose trumpose eilėse). Sąlygiškai tarus, „jaunimo“ eilėraščiuose išsiskiria trumpi poezijos eilėraščiai. Kur ilgesnis, ten - nepatvaresnis.
Dabar postmodernizmo era ir šitoj knygoj tai atsispindi: jie rašo „verlibru“, nelabai žino, kam rašo, tą būtų galima pasakyti apie poetę Nijolę Kliukatę. Jos eilėraštis „Karusės“ yra iš vaikų literatūros. (Minties pakely užgimė mintis/svajonė - būtų labai puiku, kad žemaičių krašto eilėraščiai išeitų tik žemaitiškai, tada nebūtų „papildomų klausimų“.
Profesorė Vanda Zaborskaitė knygoje „Eilėraščio Menas“ 2002, teigia: „Literatūros mokslas ne tik skverbiasi į labai specialius ir komplikuotus žmogaus prigimties, bendravimo, visuomenės veikimo funkcionavimo dalykus, bet ir atskleidžia platiems visuomenės sluoksniams svarbų ir įdomų literatūros pasaulį“. Bet dabar grįžta profesorė prie eilėraščių interpretacijos... Ji rašo: „Tai, žinoma, nėra koks tai naujas žodis, bet plačiai į literatūros apyvartą jį įtraukė šveicarų literatūrologas Emilis Staigeris ir jo knyga „Interpretacijos menas“ (1955). Jo pasiūlytas literatūros tyrinėjimas remiasi keletu principų. Jis siūlo susitelkti prie vieno prie vieno pavienio teksto ar prozos pastraipos, - nesiejant jo nei su epochos, nei su rašytojo biografijos kontekstu, nebent tik su literatūrine tradicija“. Vandos Zaborskaitės pateiktas šveicarų literatūrologas Emilis Staigeris pakankamai senas autorius, bet jos pačios Eilėraščių interpretacijos – pakankamai naujos ir galinčios pasitarnauti net ir šiuo „žemaitišku atveju“...
Atgal
.jpg)
(1).png)
