Kultūra
10.20. Iš atsiminimų apie profesorių Norbertą Vėlių
dr. Regina Norkevičienė
2018 m. spalio 11 d. Vilniaus mokytojų namų salėje iškilmingai paminėtos Norberto Vėliaus – tautosakininko, mitologo, kraštotyrininko, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus aštuoniasdešimtosios gimimo metinės. Deja, jų sulaukti mokslininkui nebuvo lemta – jis Anapilin išėjo vos penkiasdešimt aštuonerių. Neįtikėtinai jaunas atrodė atsisveikinant Jonų bažnyčioje – toks jaunatviškas buvo per visą neilgą, bet nepaprastai darbingą savo gyvenimą. Gražiai, išradingai organizuotame minėjime aptarti jo darbai, pasakota apie neeilinę asmenybę, kalbas palydint dainomis, pasakomis, sekamomis ir žilų barzdotų vyrų, ir vos kelerių metų mergyčių ar berniukų.
Sėdėjau salėje, klausiau, gėrėjausi ir liūdėjau kartu su visais. Ir į atmintį vis grįžo šeštasis XX a. dešimtmetis, gal 1956 ar 1957 metai, kai lieknas mėlynakis vaikinas iš Laukuvos atvyko į Rietavą. Mūsų miestelio (sakau „mūsų“, nes tada dirbau Rietave lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja) jaunieji literatai pasikvietė kaimyninių mokyklų (Varnių, Laukuvos) moksleivius į literatūrinį vakarą.
Norbertas Vėlius
Atvažiavo Vėlius, baigiamųjų klasių mokinukas, lydimas savo mokytojos lituanistės Marijos Trukanienės. Atsivežė Norbertas kelis storokus sąsiuvinius prirašytus pasakojamosios tautosakos – daugiausia savo apylinkių padavimų, legendų. Vartėme, skaitinėjome, džiaugėmės. Mokytoja M. Trukanienė aiškiai didžiavosi savo mokiniu, buvo jį tiesiog įsimylėjusi. Beliko jai pavydėti, kartu džiaugtis ir skatinti perrašytus tekstus, kiek įmanoma patikslinus metriką, siųsti į Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos skyrių, užmegzti su šia įstaiga ryšius.
Su didele pagarba kalbant apie neeilinę asmenybę, daugybę atliktų darbų, norisi prisiminti ir tą kuklią provincijos mokytoją, kuri su didele meile ir įžvalgumu skatino savo mokinuką pasirinktam darbo barui, palydėjo į platų mokslininko kelią.
Su Norbertu Vėliumi, jau garsiu mokslininku tekdavo susitikti ir XX a. aštuntuoju–devintuoju dešimtmečiais. Švietimo ministerija (inspektorius Vytautas Jakelaitis), bendradarbiaudama su „Moksleivio“ redakcija (redaktorius Algimantas Zurba) skirtinguose miestuose organizuodavo jaunųjų literatų sąskrydžius. Dieną komisijos nariai – pakviesti poetai, prozininkai, mokslininkai – pasiskirstę sekcijomis dirbdavo su jaunaisiais literatais. Tautosakininkų sekcijai vadovaudavo Norbertas Vėlius. Ši sekcija būdavo gausi, dirbdavo bene ilgiau už kitas. Na, o vakare prasidėdavo linksmybės: moksleiviams šokiai, komisijai – banketas. Įsilinksmindavo vyrai. Ministerijos inspektoriui, šio renginio organizatoriui Vytautui Jakelaičiui tekdavo gaudyti pačius linksmiausius, išeinančius padainuoti į gatves, raminti, migdyti. Tose linksmybėse niekad nebūdavo tik komisijos nario Norberto Vėliaus. Po darbo su mokiniais greitai pavakarieniavęs mokslininkas užsidarydavo bendrabučio kambarėlyje kol nutildavo visos linksmybės ir buvo galima išsimiegoti. Deja, iš tų sąskrydžių gal tik apie Norbertą Vėlių negaliu papasakoti nieko įdomaus ir nieko pikantiško. Dirbo vienas užsidaręs kambaryje – ir viskas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
