Kultūra
10.07.Tautotyros savanorių atlikti darbai
Birutė Silevičienė
LKRS ir valdybos narė
Lietuvių tauta ir svetimšaliai, kurie myli Lietuvą, gražiai pasitiko ir švenčia mūsų Nepriklausomybės šimtmetį, prisimena partizano vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metines, jo prasmingą ir pilną kančių gyvenimą. O savaitgalį vykusios jo laidotuvės yra pergalės ženklas vykdant istorinį teisingumą.
Tėviškės pažinimo paramos fondas šių didžių sukakčių išvakarėse išleido lankstinuką Tautos paveldo puoselėtojai ir pakvietė tautotyros žinių rinkėjus dalyvauti tikslinėje akcijoje Šimtmečio atminties reliktai (2017-2018), savo naujais atradimais ir sklaidos darbais papildyti tautos savasties lobyną.
Jubiliejiniai vaisiai matomi: TPPF leidykla „Gimtinė“ išleido šalies šimtmečiui skirtą dr. K.Račkausko 480 psl. knygą „Nepriklausomos Lietuvos mokytojai: 1918-1940 metų biografijos“ (2018), vilniečių žurnalistės Irenos Šuminienės eseistinę knygą „Antanas nuo Baluošo“ (2018) ir edukologo dr. J.Dautaro – „Bijotai: istorija, žmonės, darbai“ (2018). Tautotyros deimančiukų puoselėtoja plungietė A.Girdžiūnienė išleido 2-jų dalių knygą „Pasižvalgius po Žemaitiją“ (2017-2018), marijampolietis J.Šalčiūnas – poezijos knygelę „Rudaminos trauka“ (2018), skirtą kunigui J.Zdebskiui atminti.
Tikrieji TPD nariai ne žodžiais, o kilniais darbais liudija meilę Lietuvai, rūpinasi parama tautotyrai. Reikėtų Fondo ambasadorių, kurie ieškotų rėmėjų. Nemažai padeda Fondo patarėjų grupė.
Kitąmet sukaks 100 metų, kai T.Daugirdas, V.Nagevičius ir kiti šviesuoliai ėmėsi telkti visuomenę paveldui puoselėti, pradėjo kurti Tėvynės pažinimo draugiją (TPD).
1989-aisiais naujos kartos šviesuoliai susirinko į suvažiavimą Panevėžyje ir nusprendė gaivinti pirmtakų kūriniją.
Pamažu atgaivino TPD, subūrė šimtus savanorių, tautotyros dirvonuose išvarė gilias vagas. Retai kuri kita nevyriausybinė organizacija prilygtų šios atradimų aruodams. 1989-2009 m. leido Gimtinės laikraštį, nuo 2010 m. – Tautotyros metraštį, įgyvendino daugybę pažintinių ir edukacinių projektų, išleido dešimtis monografijų, dokumentinių knygų.
Miestuose, rajonuose įsteigta dešimt TPD atstovybių, mokyklose – bendrijų, klubų, būrelių.
Sušaukti 8 suvažiavimai, sistemingai rengtos konferencijos, minėjimai, parodos, etnokultūros žinovų varžytinės. Įsteigta T.Daugirdo ir dr. N.Kairiūkštytės premijos, buvo renkami Metų tautotyrininkai, brandžiausių darbų laureatai.
Didžiulį darbą atliko dr. K.Račkauskas – TPD pirmininkas, kuris it bitutė rinko Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio pedagogų biografijų žinias, skirtas tėvynainiams, kurie domisi mūsų tautos istorija ir kultūros paveldu. Autorius nori, kad knyga pasidomėtų ir vaikai, anūkai: kaip ir kur mokėsi jų tėvai, seneliai, proseneliai. Kas ir kokie buvo jų mokytojai.
Kultūros istorikas, žurnalistas šiuolaikinio tautotyros savanorių sąjūdžio pradininkas dr. Kazys Račkauskas sumanė ir nuo 1998 m. vadovauja nacionalinio lygmens projektui Lietuvos pedagogų kultūros paveldas. Jis sukaupė unikalių faktų ir šioje knygoje pateikia 505 pirmosios Lietuvos Respublikos pagrindinių švietimo židinių – šalies mokyklų mokytojų glaustas biografijas su nuotraukomis. Tarp jų yra ir Adolfo Ramanausko-Vanago, Elenos Marijos Smetonienės-Raštikienės, Konstantino Bajarčiaus-Garibaldžio ir kitų švietimo bendruomenės atstovų biografijos.
Galbūt atsiras žmonių, galinčių pateikti autoriui žinių apie tolimesnį šių pedagogų gyvenimą.
Džiugu, jog ir aš šioje knygoje suradau savo mamos mokytoją, mokiusį ją Traupio mokykloje (Anykščių r.). Tai Antanas Gruzdys, Traupio pradžios mokyklos vedėjas. Jis buvo labai rūpestingas, nuoširdus, puikus mokytojas, mėgo saviveiklą.
„Eidama į pirmąją klasę, nusinešiau lėlytę. Ją pasisodinau ant kelių ir rašiau į sąsiuvinį užduotį. Išsigandau, kai priėjęs mokytojas apkabino mano petukus ir pasakė: „Aš dabar paimsiu tavo lėlytę, ji ramiai pasėdės ant lentos, ir tau ji netrukdys... po pamokos ją sugrąžinsiu“, - yra pasakojusi prisiminimą mano mama apie savo mokytoją. Ir daugiau lėlytės mokyklon nebesinešė...
Gaila, kad mama taip ir nesužinojo savo mokytojo tolimesnio likimo.
Šios knygos sutiktuvių J. ir M. Šlapelių namuose metu Lietuvos operos ir baleto teatro altininkas Andrius Pleškūnas taip pat džiaugėsi knygoje radęs savo motinos, pedagogės, nuotrauką ir jos biografiją. Manau, kad ne vienas knygos puslapiuose atpažins savo artimųjų mokytojus, galbūt prisimins jų tolimesnius gyvenimus.
Tad tautotyros savanorių darbas turi išliekamąją vertę, yra ir visuomet bus prasmingas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
