Kultūra
09.01.Skaudūs skambučio aidai
Mokytoja Janina Mikutaitienė
Mokytojas miršta kiekvieną pamoką. O gal tik išskrenda žuvėdra? Nesakykit, kad jis paseno ar pavargo – taip nebūna. Kiekvieną pamoką, kiekvieną mielą pamoką jis išgyvena tiek, kiek duota kartais visiems metams. Ir niekada po pamokos jo nebesutiksi tokio pat, koks buvo iki jos. (Mokytoja Irena Arlauskienė)
Niekas nepajėgia ištrinti rugsėjo dvasios, to nebylaus šauksmo, kuris ragina pasitempti ir, įėjus į klasę, pamiršti save ir savo gyvenimą. Jau švinta vilties veidai: būsi reikalingas. Mokytojau... Be Tavęs... Kas pavedės prie knygos, kas suteiks atradimo džiaugsmą, kas sustiprins ieškojimų viltį.
Dosni Rugsėjo 1-oji vėl tiesia glėbį žiedų... Ar Tu, Mokytojau, jau pasirengei apkabinti šį svaiginantį žiedų pasaulį, kuriame - trapiausias vaikas, laukiantis Tavo begalinės kantrybės, šilumos ir išminties?
Manau, kad vaikus turėtų mokyti laimingi žmonės, jaučiantys savo vertę ir mokantys džiaugtis.
Taip, sugrįžtame į savo rugsėjį su didžiule nuoskauda ir skriauda. Rudenio šalčiu užlieja širdį – etatas, kuriam mokyklos dar nepasiruošę. Etatus skirsto direktoriai. Jie elgiasi kaip tikri monarchai. Kodėl tokia teisė jiems duota? Kai kurie iš jų skiria etatus ne pagal darbą, o pagal simpatijas ir antipatijas: su kuo draugaujama, su kuo geriama arbata, tiems skiriamas etatas ar net daugiau. O kitiems – kas lieka. Ir pabandyk, žmogau, išgyventi, kai popieriuje – tik minimumas. Duota pasirašyti sutartis. O jei nesutinki, grasina atleisti iš darbo. Ir tai vyksta mūsų sostinėje.
Man labai liūdna ir skaudu, kai darbštus, kūrybingas mokytojas yra nuvertinamas ir ignoruojamas. Mokytojo rytdiena alsuoja nežinia. Nerimo juodas šešėlis temdo motinos, mokytojos, vienintelės šeimos maitintojos, širdį. Ji dirbs nepilnu etatu. Kaip išmaitinti šeimą, Gerbiami Seimūnai? Šeimoje auga vaikai, geri vaikai – Lietuvos ateitis.
Esu mokytoja. Teko dirbti ir pavaduotoja, ir direktore, ir švietimo skyriuje metodininke. Negaliu nerašyti apie tai, kas skaudina, žeidžia. Remiuosi faktais. Rašau tiesą. Juk tik tiesa išlaisvina.
Skaudžiai aidi Lietuvos šimtmečio Rugsėjo skambučio aidai.
Žengiame į naujus mokslo metus. Kas su mumis šioje kelionėje? Pyktis? Skausmas? Baimė?
Palikim tai. Teišblėsta viskas, kas skaudina, žeidžia. Keiskime save. Juk mumyse gyvena Drąsa. Gerumas. Meilė. Ir Viltis. Visa tai su mumis. Laukia į mus įsmeigtos smalsios akys, maži rašaluoti delnukai, ant suolo padėti. Mokslo metai bus tokie, kokie būsime mes.
Dalinkimės Rugsėjo ir visų mokslo metų stebuklu, Mieli kolegos!
Atgal
.jpg)
(1).png)
