Kultūra
09.01. Nuoširdus sielos kalbėjimas
Albina Tumaitė – Povilavičienė,
Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos pirmininkė
Norėčiau tikėti, kad poezija Jums – ne momento kaprizas, kad jau visas gyvenimas praeis po jos kryžium, kur jūsų dvasia ir dainuos, ir verks, žiūrėdama į gležną, nesuprantamą, saldžią žolelę – gyvenimą.
Justinas Marcinkevičius
Er Minija (Erminija Rumševičiūtė – Deviatnikovienė) gali didžiuotis, nes ji turi net du poeto ranka rašytus laiškus. Kaip šventą relikviją saugo juos ir savo motinos rašytus eilėraščius. Er Minija ne tik poetė, bet ir ne vieno skaitovų konkurso laureatė. Jos poezija spausdinama respublikinėje spaudoje, poezijos pavasarių rinkiniuose, almanachuose.
Prigimtinė poetinė nuojauta ir lituanistės profesija subtiliai persmelkia visą Er Minijos poezijos rinkinį „Šiaurės moterys“. Nedidelė knygutė. Kas joje? Ji susideda iš penkių dalių.
I d. Žinau dabar. Tie broliai gyvi mano atmintim.
Pirmasis rinkinio eilėraštis – tarsi autorės monologas. Ji išreiškia save. Gilios senojo – pagoniškojo lietuvių tikėjimo šaknys.
Aš vis dar kalbuosi su saule
Ir balsą girdžiu iš gelmės
Pagoniškam mano pasauly
Krikščioniška liūdi vėlė.
Lietuva, žodi – paukšti,
Virpėk gyva kalba,
Spindėk artumo šviesa.
Tai tarsi himnas Lietuvai, gimtajai kalbai. Kalba yra didžiausia žmogaus pasaulio vertybė. Koks subtilus gimtosios kalbos kreipinys – palyginimas su čiulbančio paukščio nepakartojama giesme! Senovės lietuvių tikėjime paukščiai turėjo magiškos galios.
Er Minijaskaito eiles
Eilėraštis „Mes baltai“. Baltus atpažįstame iš Baltijos jūros mėlio, iš neramaus žuvėdrų klyksmo, iš smėlio, kuris saugo apneštus kaimus.
Išnyko, pražuvo baltų gentis – jotvingiai. Poetė prašo: „Pabūk dar, jotvingių sesuo“.
Autorė kreipiasi į jotvingių seserį, dėkoja jai už lininę žolę – atminimą – tartum perduotą relikviją – šventą ženklą. Tai lininė skara, kuri veda į šviesą. Eilėraštis „Pabūk dar“.
Knygos „Šiaurės moterys“ viršelis
Iš senųjų baltų pasaulėjautos klodų, dengiami metų, į lietuvių šeimas dabar sugrįžta senieji prūsų vardai: „Prūsės, mano sesės, lyg kietą grumstą sviedžia savo vaiko vardą.“ Eilėraštis „Prūse, mano sese...“
Skaudi Lietuvos istorija primena poetei tai, ko pati nėra patyrusi.
Vilniaus gatvėse jai tebesklando kunigaikščių vėlės ir angelai laimina miesto dulkėtą veidą. Ir Rasų kapinėse tebevaikšto senas varpininkas – tarsi balto miesto sargas. Poetė apmąsto žmogaus gyvenimo prasmę. Tie broliai ir seserys gyvi jos atmintimi. Viskas yra čia, šiame žemės kampelyje, kuriame esi. Čia surandi „žvaigždės mirgėjimą juodžiausioj naktyje, gėlės žydėjimą“.
Gilus optimizmas trykšta iš eilėraščio „Tu netikėk“.
Tu netikėk tuo,
Ką kalba kalba pranašo balsu nepranašai.
Mokytojos daliai skirtas eilėraštis „Išauga suolus ir knygas vaikai“.
Kaip prakeiksmas karūna kančių –
Laukti rugsėjai vainikuoja galvą.
Kartais švysteli ir nusivylimo gaidelės, kad žmogus yra bejėgis prieš likimo smūgius, slegia jo širdį nežinia. Žmogaus gyvenimas lyginamas su medžiu.
Gili prasmė glūdi eilėraščiuose „Akimirksnis ant amžinybės delno...“, „Yra pasauliai“.
Yra pasauliai.
Tu jų nepažįsti.
Jie pasirodo paskutinį mirksnį.
Tik tuomet žmogus įmena didžiąją paslaptį.
II d. Save atėmus nieko nebelieka
Šioje dalyje poetė kalba apie žmogaus gyvenimo trapumą:
Žilų plaukų plona siūlė
Nuvainikavo mano galvą.
Viskas greitai praeina. Žmogus yra pasaulyje, bet ir kiekviename žmoguje slypi nepakartojamas pasaulis.
Yra žvaigždė...
Viena ji
klausosi ir girdi,
kaip kenčia siela
manyje(Eil. „Tikiu“)
Čia ir meilė, ir ilgesys. „Meilė auga iš skausmo. Gėlė – iš mano širdies,“ – teigia autorė.
O kai nueisiu,
Vyšnia užaugsiu,
Baltai žydėsiu. –
- - - - - tada... (Eil. „Už devynių jūrų“)
III d. Laukini lietau, nuprausk mano sielą...
Pirmiausia – akrostichas sau.
Eilėraštis „Išauginau tau medį, mano paukšti“. Poetė tarsi susitapatina su medžiu. Čia atsispindi moters – motinos dalia.
Ateina nuotakos
baltais vestuvių rūbais
Jos šypsosi –
laimingos žemės nuotakos.
Tik nieks nemato,
niekas ir negirdi,
Kaip tyliai verkia
jų pražilę motinos.
Eilėraštis „Ateina nuotakos“
Eilėraštis „Veidrodis“
Veidrodis gali atspindėti, išlaikyti, išsaugoti. Jame poetė regi savo motiną. Ir veidrodį ji liečia, glosto lyg baltą šilko skarą.
Nuvalau dulkėtą
seno laikrodžio ovalą,
kuriame dabar tikrai jau
savo motiną matau.
Veidrodį liečiu
lyg baltą šilko skarą.
Šitiek metų
su manim ir su manim.
Žinau, kad tu,
kada dienos bus trumpa
arba veidrodžio baltumas
bus labai arti,
kaip ir aš, valysi
veidrodžio ovale
mano
liūdesiu nušvitusias akis.
Paskutiniame posme ji tarsi estafetę perduoda savo dukrai. Atminimai saugo namus.
IV d. Į vakarą atsiveria dangus
Tai – kūrybos tema.
Į vakarą atsiveria dangus
Oras ir kraujas
aistroje sukyla.
Aš neprisimenu,
kokius kalbi žodžius,
tiktai einu
į švytinčiąją tylą.
Aiškumas toks,
kad pievos prasišviečia.
Žaibais sublyksi
stebuklingos žolės.
Dangus
nesidrovėdamas paliečia
gėlių suknia
užslėptas žemės kojas.
V d. Virš mano galvos nepažįstamų moterų meilė.
Ta meilė saugo, gina. Moterys yra namų židinio ugnelės saugotojos.
Šiaurės moterys – baltosios seserys.
Jūs iš ten,
kur susninga susninga kalnai.
Ir atvėrusios širdį,
liekat ramios ir svetimos.
Tik ugnis ir namai.
Eilėraštis „Šiaurietiškai lėtos mūsų baltosios seserys“
Ženklai akmenyje, žiedai danguje – visa tai jos nuoširdus sielos kalbėjimas. Jos poezijos gamtos ženklas yra alyvų medis: „Liūdnas alyvų medi, graudumas tavo manyje“.
Čia poetė susitaiko su lemtimi, su naujuoju krikščioniškuoju Dievu.
Esu tik kelio dulkė, nuo Viešpaties sandalo nukrėsta.
Man virš galvos Jo dieviška šviesa.
Knygelėje gausu poetinių meninių priemonių: metaforų, palyginimų, deminutyvų, vaizdingųjų veiksmažodžių ir kt. Jai liūdi lietūs, debesys broliai geri, bėgliai ašarėlę raselę nubraukia, ašara ant kelio parkritęs akmuo, lietus užmigdo žvilgsnį, prie jos kojų priglunda žydinti medžio šaknis.
Poezija iš tikrųjų yra ryšių ieškojimas ir ryšių matymas ar jautimas. Er Minijos poezija labai subtili, savita. Tiek grožio ir gėrio joje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
