Kultūra
08.09. Vaclovas Volkus: gyvenimo ir kūrybos spindesys
Birutė Silevičienė, LKRS ir valdybos narė
Pedagogas, poetas, Lietuvos politinis veikėjasVaclovas Volkus gerai žinomas „Lietuvos aido“ skaitytojams iš savo rašinių ir poezijos posmų. Plati Vaclovo minčių ir temų skalė, jis visada ieškojimuose: kaip įprasminti praeitį ir dabartį, numatyti ateitį. Kai viskas gyvenime gerai, tai ir poezija vilnija kaip skaidrus upelis, raminančiai veikia ir rašantį, ir skaitantį jo kūrybą. Išleidęs nemažą pluoštą poezijos knygų, nors rašyti pradėjo būdamas jau brandaus amžiaus. Poeto mintys - sudėtingo ir prieštaringo gyvenimo pradalgės, išreikštos lyrinėmis ir satyrinėmis tonacijomis, eilėraščiai dvelkia ramybe, moko jaunimą pagarbos senoliams.
Vaclovas Volkus
Graži gyvenimo aplinka leidžia kūrėjui atskleisti nemažai autobiografinių detalių, atrasti giminės medžio šakas, kurios esti gyvos ir leidžia vis naujus ūglius.
Veiklos žmogus: sovietmečiu dirbo Švietimo skyriaus vedėju, Šėtos kolūkio pirmininku, pedagogu. Turi teisininko, statybininko diplomus. Ilgai dirbo Jaunimo vidurinės mokyklos direktoriumi. Prasidėjus Persitvarkymo Sąjūdžiui, kartu su advokatu Ig.Meškausku, kitais įkūrė Kėdainių Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, buvo jos sekretorius, išsaugojęs to meto posėdžių protokolus.
V.Volkaus knygų viršeliai
Poetas Vaclovas Volkus – bajoriškos kilmės žmogus, turintis didelę gyvenimo patirtį, produktyvus kūrėjas, aktyvus Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Socialdemokratų partijos Kėdainių skyriaus įkūrėjas ir pirmininkas.
Dėkodama už dovanotas knygas, mielai jas pristatau ir “Lietuvos aido“ skaitytojams, o autoriui linkiu sveikatos ir pačių geriausių įspūdžių naujoms knygoms!
Jie žuvo, kad mes liktume
Prieš smurtą, niekšybes, netiesą,
Už garbę, tėvynės namus.
Jie kovės ir žuvo už tiesą,
Jie kentė patyčias, speigus.
Didvyrių taurus atminimas
Pralietojo kraujo auka
Mums mena, kai smurtą pamynę,
Jie krito galva pakelta,
Kad liktume taurūs, garbingi,
Išsaugoję dvasios turtus,
Aplenkdami purviną vingį,
Statytume savo namus,
Palikę su Baltijos jūra,
Birutės, Kęstučio vaikais,
Ką protėviai rankomis kūrė,
Su upėm, kalvom, ežerais.
Nors esi laisva
Buvai jauna, buvai graži,
Dvasia ir siekiais pakili,
Tu, amžinoji Lietuva.
Su savo saulėtais namais,
Be priespaudos, savais keliais
Ėjai visu ūgiu laisva.
Bet štai nuožmus rytų šiaurys,
Ištroškęs, kruvinas vagis
Suluošino tave kely.
Tironas vidury dienos,
Išbraukęs vardą Lietuvos,
Toks liko mūsų atminty.
Nors šiandien tu esi laisva,
Bet likusi gili žaizda
Dar mena purvinus metus.
Kuo šiandien, Lietuva, stebies,
Kad purvini iš praeities
Dar plėšia nuosavus namus.
Vėlinių dieną
Praėjo metai - užversta knyga.
Geri, blogi jie liko kelyje.
Dar vienas žingsnis praeities.
Vėl kiti metai, vėl šalia lemtis,
O mes vėl džiaugiamės, nors ateitis
Vis artina prie nebūties.
Tokia šventa įstatymo tiesa,
Kūrėjo rankomis visiems duota,
Gyviesiems nepalikt mirties.
Todėl ir baimė liko nuošaly,
Gyvenk ir džiaukis, kol lemtis kely
Ramiai Anapilin pakvies.
Norėčiau palikti
Nenoriu išnykti kaip rudenio lapas,
Kaip dūla žolėtas jau pamirštas kapas
Skubančio laiko tėkmėj.
Kaip bundančio ryto rūkų debesėliai,
Saulutei pakilus, jų dingsta šešėliai
Be ženklo beribėj erdvėj.
Norėčiau pavirst į mažytę smiltelę
Ir nešti gentainiams poezijos galią
Jų laimės vainiko rate.
O jeigu palikčiau bevardžiu upeliu,
Šnekėčiau: nelengva gyvent bedaliu,
Kai tilsta giesmė kapuose.
Atgal