VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

08.09. Vaclovas Volkus: gyvenimo ir kūrybos spindesys

Birutė Silevičienė, LKRS ir valdybos narė

Pedagogas, poetas, Lietuvos politinis veikėjasVaclovas Volkus gerai žinomas „Lietuvos aido“ skaitytojams iš savo rašinių ir poezijos posmų.  Plati Vaclovo minčių ir temų skalė, jis visada ieškojimuose: kaip įprasminti praeitį ir dabartį, numatyti ateitį. Kai viskas gyvenime gerai, tai ir poezija vilnija kaip skaidrus upelis, raminančiai veikia ir rašantį, ir skaitantį jo kūrybą. Išleidęs nemažą pluoštą poezijos knygų, nors rašyti pradėjo būdamas jau brandaus amžiaus. Poeto mintys - sudėtingo ir prieštaringo gyvenimo pradalgės, išreikštos lyrinėmis ir satyrinėmis tonacijomis, eilėraščiai dvelkia ramybe,  moko jaunimą pagarbos senoliams.

Vaclovas Volkus

Graži gyvenimo aplinka leidžia kūrėjui atskleisti nemažai autobiografinių detalių, atrasti giminės medžio šakas, kurios esti gyvos ir leidžia vis naujus ūglius.

Veiklos žmogus: sovietmečiu dirbo Švietimo skyriaus vedėju, Šėtos kolūkio pirmininku, pedagogu. Turi teisininko, statybininko diplomus. Ilgai dirbo Jaunimo vidurinės mokyklos direktoriumi. Prasidėjus Persitvarkymo Sąjūdžiui, kartu su advokatu Ig.Meškausku, kitais įkūrė Kėdainių Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, buvo jos sekretorius, išsaugojęs to meto posėdžių protokolus.

V.Volkaus knygų viršeliai

Poetas Vaclovas Volkus – bajoriškos kilmės žmogus, turintis didelę gyvenimo patirtį, produktyvus kūrėjas, aktyvus Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Socialdemokratų partijos Kėdainių skyriaus įkūrėjas ir pirmininkas.

Dėkodama už dovanotas knygas, mielai jas pristatau ir “Lietuvos aido“ skaitytojams, o autoriui linkiu sveikatos ir pačių geriausių įspūdžių naujoms knygoms!

Jie žuvo, kad mes liktume

Prieš smurtą, niekšybes, netiesą,

Už garbę, tėvynės namus.

Jie kovės ir žuvo už tiesą,

Jie kentė patyčias, speigus.

 

Didvyrių taurus atminimas

Pralietojo kraujo auka

Mums mena, kai smurtą pamynę,

Jie krito galva pakelta,

 

Kad liktume taurūs, garbingi,

Išsaugoję dvasios turtus,

Aplenkdami purviną vingį,

Statytume savo namus,

 

Palikę su Baltijos jūra,

Birutės, Kęstučio vaikais,

Ką protėviai rankomis kūrė,

Su upėm, kalvom, ežerais.

 

Nors esi laisva

Buvai jauna, buvai graži,

Dvasia ir siekiais pakili,

Tu, amžinoji Lietuva.

Su savo saulėtais namais,

Be priespaudos, savais keliais

Ėjai visu ūgiu laisva.

Bet štai nuožmus rytų šiaurys,

Ištroškęs, kruvinas vagis

Suluošino tave kely.

Tironas vidury dienos,

Išbraukęs vardą Lietuvos,

Toks liko mūsų atminty.

Nors šiandien tu esi laisva,

Bet likusi gili žaizda

Dar mena purvinus metus.

Kuo šiandien, Lietuva, stebies,

Kad purvini iš praeities

Dar plėšia nuosavus namus.

 

Vėlinių dieną

Praėjo metai - užversta knyga.

Geri, blogi jie liko kelyje.

Dar vienas žingsnis praeities.

Vėl kiti metai, vėl šalia lemtis,

O mes vėl džiaugiamės, nors ateitis

Vis artina prie nebūties.

Tokia šventa įstatymo tiesa,

Kūrėjo rankomis visiems duota,

Gyviesiems nepalikt mirties.

Todėl ir baimė liko nuošaly,

Gyvenk ir džiaukis, kol lemtis kely

Ramiai Anapilin pakvies.

 

Norėčiau palikti

Nenoriu išnykti kaip rudenio lapas,

Kaip dūla žolėtas jau pamirštas kapas

Skubančio laiko tėkmėj.

Kaip bundančio ryto rūkų debesėliai,

Saulutei pakilus, jų dingsta šešėliai

Be ženklo beribėj erdvėj.

Norėčiau pavirst į mažytę smiltelę

Ir nešti gentainiams poezijos galią

Jų laimės vainiko rate.

O jeigu palikčiau bevardžiu upeliu,

Šnekėčiau: nelengva gyvent bedaliu,

Kai tilsta giesmė kapuose. 

 

Atgal