VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

08.06. Džiugina pokyčiai, tvarka, gėlės

Julius Norkevičius

Sutikti bičiuliai kažkodėl tuoj pat teiraujasi, kaip mano Telšiai. Ir, nelaukdami atsakymo, skuba paaiškinti, kaip jie išgražėjo. Kartu duoda suprasti, kad geri įspūdžiai susidarė pavaikščiojus Masčio ežero pakrantėmis. Gal net ne dienos metu, o vėlyvą pavakarę.

Bičiulių nuomonei neprieštarauju. Tik gerai žinau: ne metų ir ne dviejų prireikė kol, Europos Sąjungos pinigėlių pamaloninta, ežero pakrantė įgavo šiandienos vaizdą. Arčiau senamiesčio Masčio krantą juosia platokas plytelėmis išklotas takas. Bent kelios prieplaukos su gražiai įrengtomis apžvalgos aikštelėmis. Vienas galinis ežero kraštas, kur dar stūkso buvusio dvaro sodyba, išvalytas nuo krūmokšnių. Dabar iš čia atsiveria nuostabi Žemaitijos sostinės vakaro panorama, kai Masčio mėlis priglaudžia gausius miesto žiburių atspindžius. Kai į aukštį šoka spalvotos dainuojančio fontano čiurkšlės. Šiuo vaizdu dažniausiai grožisi vietiniai, nes turistai, pravažiuojantys svečiai retai vėlyvo vakaro sulaukia.

Dažnam smagus pasivaikščiojimas ežero pakrante nepalieka laiko įdėmiam žvilgsniui ir po gražiai sutvarkytą, atnaujintą Telšių senamiestį. Čia netrūksta prasmingų pokyčių. Pastabesnieji atkreipia dėmesį į dailės mokyklos absolventų baigiamuosius darbus, įamžinusius ne vieną Žemaitijos sostinės istorijos faktą. Ne iš pirmo žvilgsnio pastebimi vos ne miniatiūriniai darbeliai, pagal legendą turintys stebuklingų, laimę dalijančių galių. Arkikatedros durys reikalauja ilgesnio, atidaus nagrinėjimo. Dėmesio verta erdvi, sakyčiau net didinga vasaros amfiteatro estrada, kuri tapo beveik miesto centrinės gatvės dalis. Ir ne per seniausiai rekonstruotas, aukščiausius tarptautinius reikalavimus atitinkantis miesto stadionas. Begriūvantys, apleisti buvusios degtinės gamyklos, vėliau konservų fabriko pastatai tapo patraukliu prekybos centru.

Masčio ežero pakrantė

Anksčiau savų dailininkų sukurti ir nuo mažosios bažnytėlės kalvos, iš naujos aikštės į universalų senamiestį žvelgiantys laisvės kovotojams skirti paminklai. Neseniai greta jų išdygo aukšta stota Durbės mūšio pergalei, prie kurios gana svariai prisidėjo žemaičiai, paminėti. Šie iš anksčiau net iš pirmo žvilgsnio džiuginantys Žemaitijos sostinės pokyčiai tapo patrauklūs savos ir užsienio šalių keliautojams. Daugelis apsilankiusiųjų Telšius pavadina netikėtai atrastu turizmo perlu.

Apie gilesnius, ne iš karto pastebimus miesto, kaip ir Roma išaugusio ant septynių kalvų, saugomų architektūros paveldo, kur kas išsamiau papasakotų užkalbintas tikras žemaitis nuo kūdikystės Saulius Urbonas, Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius, ne vienerius metus sėkmingai nešantis šią nelengvą naštą. Neatitraukiau užimto rimtais darbais žmogaus pašnekesiui, kai iš kitų šaltinių žinau, jog savivaldybė pagal išgales nuolat plečia teikiamų paslaugų spektrą, įsisavina naujoves, ieško papildomų finansavimo šaltinių, remia smulkų ir vidutinį verslą bei ūkininkus, organizacijoms suteikia galimybę rašyti projektus ir gauti pinigėlių. Socialinė parama gyventojams taip pat išplėtota. Kasdien savivaldybės durys atsiveria pagausėjusiems lankytojams, kurie išgirsta atsakymą, patarimą rūpimu klausimu, ištikus bėdai, prireikus ir pagalbos. Ar tiesiog esant būtinybei būti išklausytiems. Ir išeina nuraminti, paguosti.

Ne viena rajono įmonė, gamybinis kolektyvas savo produkciją eksportuoja į užsienį. Ir įneša nemažą dalį į visos mūsų šalies eksportą. Čia bene didžiausias indėlis AB „Žemaitijos pienas“, apie ką ne kartą pasakojo ir rajono laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“.

Skulptūra „Žemaitijos gaublys“. Nuotr. A.Žebrausko

Daug rūpesčių, išradingumo iš rajono vadovų pareikalavo palankioje vietoje esanti buvusio karinio miestelio šešiolikos hektarų teritorijos rekonstrukcija. Gavus finansavimą čia įrengtos gatvės, lietaus nuotekų tinklai, sutvarkytas apšvietimas, nugriauti seni nereikalingi pastatai, įrengtos erdvios transporto stovėjimo aikštelės bei atlikti kiti reikalingi darbai. Pamažu steigiasi pramonės parkas. Suformuoti sklypai nuomojami verslininkams. Čia prasidėjusi pramonės, verslo plėtra, be abejo, ateityje darys ženklius pokyčius mano gimtinės, Telšių rajono ekonomikai, atsilieps žmonių gerbūviui.

Pavasaris, karšta vasara buvo dosni, sudariusi galimybes šiek tiek pasižvalgyti ir po Kėdainių kraštą. Daug kur ir anksčiau ne kartą lankiausi. Ilgesni ar trumpesni stabtelėjimai leido pastebėti pokyčius, padovanojo malonius įspūdžius. Kėdainių geležinkelio stoties speciali lentynėlė atvykusiam svečiui siūlo miesto, rajono planą ir žemėlapį. Čia nemažai turistinės literatūros, turistinių, ekskursinių maršrutų schemos, smulkus kelionės aprašymai, išsamiai supažindinama su lankytinais objektais. Kitur tokios paslaugos nesu pastebėjęs.

Šalia kryžkelės, ant puošniai sutvarkyto kalnelio didžiulė pelėda su miela šypsena kvietė į jos vardo gyvenvietę Pelėdnagius. Čia, kaip ir anksčiau nemažai medžių, daug žalumos ir gėlių. Beskaičiuodamas pasimečiau skaičiuose, kiek mažesnių bei didesnių pelėdų, pelėdžiukių kvietė, rodė kelią į parduotuvę, kitus ne tik keleiviui, bet savam gyventojui reikalingus objektus.

Pravažiuojančius sveikina Lipliūnų kaimo senųjų namų šviesios langų akys ir naujos keturbučių statybos. Pastaraisiais metais čia jų ypač pagausėjo. Į akis krinta daugybė nedidelių šiltnamių, kuriuose aukštyn stiebiasi agurkai, noksta pomidorai. Ir išpuoselėti daržai. Visa tai be ilgų išvedžiojimų paneigia girdėtus pasakojimus, kad Lipliūnai senų žmonių kaimas. Bet senukai juk nebesistato namų!Tai jaunimo rūpestis. Išvada viena: Lipliūnai – perspektyvus kaimas, jei kuriasi jaunimas, jaunos šeimos. Tai lemia ir geografinė padėtis: Kėdainiai, kaip sakoma, vos ne ranka pasiekiami. Visuomeninis transportas į rajono centrą nuveža per dešimt–penkiolika minučių. Tai ypač patogu dirbantiems Kėdainiuose.

Prieš keliolika metų pirmą kartą lankiausi Josvainiuose. Į atmintį įstrigo tvarkingos. medžiais, gėlėmis turtingos gyvenvietės vaizdas. Po dešimtmečio žvalgantis po Josvainius ir ankstesnė nuomonė nepasikeitė. Priešingai, gyvenvietės centras man pasirodė dar labiau išgražėjęs. Nuoširdžiai Josvainiai saugo savo istoriją, subtiliai ją primena svečiams. Užtenka stabtelėti prie buvusios miestelio pradinės mokyklos ir ilgai aiškinti nereikės. Mokyklos pirmojo aukšto sienos papuoštos skoningais stendais, kurie primena josvainiškių savanorius, apdovanotus Vyčio ordinu, žuvusius pokario pasipriešinimo okupantams kovoje. Greta stovi įspūdingas paminklas, įamžinantis pokario kovų aukas.

Maloniai širdį paglosto miestelio vidurinės mokyklos kieme ant aukšto stiebo plazdanti trispalvė. Toks pat simbolis puošia beveik pašonėje esančią buvusio ilgamečio šios mokyklos vadovo Vytauto Rakicko sodybą. Čia irgi aukštai net nuo silpno vėjelio lengvai siūbuojanti šalies vėliava primena, kad tvarkingos, gėlėmis, medžiais papuoštos sodybos šeimininkas, kuris daugiau kaip keturiasdešimt metų atidavė švietimui, į gyvenimą išlydėjo ne vieną jaunųjų josvainiečių abiturientų laidą, poilsiauja savo namuose. Jam ir žmonai Jūratei niekada nestinga darbo sodybai, jos aplinkai tvarkyti, puoselėti. Jiems lieka laiko ir pasėdėti su knyga rankose, pažvejoti. Šis pomėgis iš vaikystės. Šeimininką Vytautą ypač vilioja lydekaitės. Be kurių jis niekada iš žvejybos į namus negrįžta.

 

 

Atgal