VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

08 02. Dėl „Menų tarybos įstatymo“ projekto

Lietuvos kultūros kongreso tarybos nuomonė

Krescencijus Stoškus

Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas

Turėdami galvoje, kaip sunkiai Lietuvoje progresyvios idėjos pralaužia įpročių rutiną, reiškiame pasitenkinimą, kad pačioje Kultūros ministerijoje atsirado ne tik ketinimas „reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją“, bet ir mėginimas „atskirti politikos formavimo ir jos įgyvendinimo, finansavimo mechanizmus“. Tokį mėginimą šiandien rodo ministerijos parengtas „Lietuvos menų tarybos įstatymo projektas 2011-06-29“, kuriuo bandoma įdiegti politikoje vadinamąjį „rankos atstumo“ (arm‘s lenght) principą, be kita ko, rekomenduotą jau 2009 m. Kultūros ministerijoje atlikto valstybinio audito ir pasirašytą valstybės kontrolierės R. Budbergytės.

Kad nebūtų dviprasmybių, vykdydamas savo profesinį uždavinį, valstybinis auditas pamėgino Norvegijos, Švedijos, Danijos, Nyderlandų ir Anglijos pavyzdžiu paaiškinti, kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti tas „rankos atstumo“ principo veikimas. Remdamasis Lietuvoje pateiktais svarstymais, jis teigė, kad tai turėtų būti taryba, į kurią 1) ministerija „deleguoja tik keletą narių ir finansavimą“, 2) kuri visiškai atribojama nuo Kultūros ministerijos ir dėlto pastaroji „neturi teisės kištis ir nėra atsakinga nei už projektus, nei už jų finansavimą“, 3) kuri „atlieka ir patariamąją, informatyviąją funkciją“, gali imtis tyrimų, kelti atskirus „kultūros politikos klausimus“, 4) yra atsakinga „Parlamentui, Vyriausybei ir visuomenei“.

Kaip šių reikalavimų fone atrodo Menų tarybos įstatymo projektas?

Pirma, auditas yra atkreipęs dėmesį, kad jau 2006-2008 m. Vyriausybės programos priemonių plane buvo numatyta įgyvendinti „rankos atstumo“ principą įsteigiant Nacionalinę kultūros tarybą, kurios „pagrindinė funkcija būtų skirstyti biudžeto lėšas ir vertinti šių lėšų panaudojimo veiksmingumą“. Auditas taip pat pritarė tokios tarybos kūrimui. Kodėl projekto autoriai vietoj Kultūros tarybos siūlo Menų tarybą? Tokia taryba esmingai susiaurina ministerijos organizuojamą ekspertavimo horizontą. Jeigu čia mechaniškai sekama anglų tarybos pavyzdžiu, išleidžiama iš akių, kad lietuvių kalbos menai neperteikia to turinio, kurį turi angliškasis arts (menai, amatai, humanitariniai mokslai, gebėjimai, gudrybės ir pan.). O jeigu Kultūros ministerija ketina pritraukti tik meno ekspertus (taip manyti verčia ir Meno kūrėjų asociacijos įtraukimas į tarybos formavimą), kas gi atliks kitų kultūros sričių ekspertines funkcijas? 4 straipsnis juk aiškiai sako, kad Menų taryba administruos ir „kultūros sektoriui skirtas paramos lėšas“, ir stipendijas „kultūros kūrėjams“, ir inicijuos „kultūros tyrimus“, ir teiks ekspertines nuomones „kultūros politikos įgyvendinimo klausimais“, ir net konsultuos „kultūros projektų vykdytojus“. Negi tose kultūros srityse kompetencija nereikalinga? O jeigu reikalinga, kodėl galvojama viena, o rašoma kita. Kodėl nė žodžio nepasakoma apie kitų organizacijų (kultūros istorikų, lituanistų, archeologų, etnologų, restauratorių, paminklosaugininkų, landšafto ir statybos architektų) pritraukimą ir jų ekspertinę pagalbą? Ir apskritai kokiais tikslais čia apversta elementari sąvokų subordinacija? Kas galėtų paaiškinti, kodėl Menų tarybos padaliniu padaryta Kultūros ir meno taryba, o ne atvirkščiai? Kyla pagrįstas įtarimas, kad norima pridengti kultūros politikos redukavimą į meno politiką? Šitas nuogąstavimas nėra be pagrindo. Matyt, ketinama dirbti jau dabar veikiančios Kultūros ir meno tarybos kompetencijos ribose.

Minėtas auditas yra prikišamai parodęs, kad iki šiol ministerijoje veikianti taryba yra „pagrindinė patariamoji KM institucija visais kultūros ir meno strateginiais plėtros, finansavimo ir kitais klausimais, tačiau 2007-2008 m. (žinoma, tą patį jis būtų nustatęs ir ankstesniais metais – autr.) ji nevykdė daugelio priskirtų funkcijų: nenagrinėjo kultūros ir meno plėtros strateginių planų, neteikė dėl jų išvadų Kultūros ministerijai, nesiūlė KM prioritetinių kultūros finansavimo krypčių, o daugiausiai dėmesio skyrė stipendijų ir premijų skyrimo kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims klausimams nagrinėti, tvirtino ir keitė įvairių komisijų sudėtis.“

Auditas gerai suprato, kad dėl šios priežasties ministerijoje nebuvo vykdomos 2001 m. Vyriausybės patvirtintos kultūros politikos nuostatos, kad per dešimt metų ministerijai nepavyko parengti nei kultūros politikos strategijos, nei patvirtinti kultūros plėtros programos. Naujasis projektas visas šias įžvalgas tiesiog nubloškia į šalį ir daro labai abejotiną reformą, kuri dar labiau, tik dabar jau įstatymo suteikta galia, įtvirtins ydingą status quo. Panašu, kad atsisakydama kultūros politikos programų, ministerija ne šiaip sau žaidžia pavadinimais, bet įteisina gana seną praktiką, dėl kurios kadaise buvo atmestas Didžiojo lietuvių kalbos žodyno pristatymas nacionalinei premijai. Už pirmąjį pilną lietuvių žodyninių ir semantinių išteklių suregistravimą, sistematizavimą ir išaiškinimą paveldėtuose istoriniuose ir socialiniuose kontekstuose jo kūrėjams turėjo būti pastatytas paminklas, bet prieš 80 metų žymiausių Lietuvos lingvistų (K. Būgos, J. Jablonskio, J. Balčikonio ir kt.) pradėto unikalaus (pirmojo ir vienintelio pasaulyje) ir galų gale Lietuvių kalbos instituto užbaigto didžiulio ir nepakartojamo darbo Kultūros ministerija nepripažino Lietuvos kultūros įvykiu.

Projekto 3 ir 6 str. kalbama apie nacionalinę kultūros politiką, jos įgyvendinimą, kultūros plėtrą, programas, prioritetus, bet kaip bus įmanoma tą politiką įgyvendinti, jeigu niekas nežinos jos turinio, jei nebus gerai apgalvoto ir subalansuoto dokumento, jei nebus surašyti jos numatomi darbai, uždaviniai, tikslai, priemonės, metodai, prioritetai, t.y. jei nebus valstybinių programų, veiklos planų, strategijų ir pan. Tikriausiai jos bus, nes valstybė negalės finansuoti vien tik geros valios. Bet kas jas parengs? Vėl jos bus surašomos iš lubų? Ar bus padiktuotos kelių ministerijos pareigūnų? Iš kur tada rasis kompetencijos?

Antra, Lietuvos menų tarybos koncepcija kalba apie „siekį reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją“. Būtų nuostabu. Bet Koncepcija tuos pasikeitimus sieja su perskyra tarp kultūros (čia: meno) politikos formavimo ir jos įgyvendinimo. Bet negi dėl to, kad kultūros ministras dalį atliekamų funkcijų perduoda kokiam nors savo sukurtam padaliniui, atsiranda daugiau demokratijos ir savivaldos? Juk pagal tą principą dirba ir visas ministrų kabinetas, bet apie rankos atstumo principą niekas nekalba. Tai tik paprastas biurokratinių funkcijų perskirstymas valdžios viduje. Demokratijos galėtų atsirasti vien tik tuo atveju, jeigu dalis valdymo būtų paverčiama savivalda, t.y. pati visuomenė įsiterptų į valdymo procesą. Ar čia to esama? Ne.

Iš tikrųjų įstatymo projekto str. 6.4 nurodo demokratinę galimybę kiekvienam juridiniam ir fiziniam asmeniui laisvai kelti kandidatus į tarybos narius. Bet čia pat atimama galimybė ir teisė būti laisvai išrinktam. Aiškiau sakant, gana naivia rinkimų imitacija mėginamas pridengti laisvas ministro pasirinkimas. Kultūros ministerija, surinkusi savo ministro ir Meno kūrėjų asociacijos pateiktus kandidatus, pateikia juos vėl kultūros ministrui ir Asociacijai, kurie kartu sudaro atrankos grupę. O ši grupė darsyk atrenka 20 asmenų, iš kurių trečiąsyk kultūros ministras atsirenka savo numatytus kandidatus. Pagaliau Vyriausybė ministro rankomis skiria ir direktorių, „kuris yra ir tarybos pirmininkas“, „pavaldus kultūros ministrui“. Visuomeniniam meno kūrėjų įsiterpimui į tarybą paliktos viso labo tik trys vietos, į visas kitas atrenkami pareigūnai. Kokį nešališką žmogų būtų galima įtikinti, kad ši tvarka yra demokratiškesnė už atranką į dabartinę 15 narių Kultūros ir meno tarybą, kai 5 narius skiria ministras, 6 – Meno kūrėjų asociacija, po vieną – Kultūros savivaldos kolegija, Muziejų asociacija, Bibliotekininkų draugija, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Esama tvarka yra nepalyginamai sąžiningesnė ir suteikia daugiau laisvės rinktis – net 9 žmones deleguoja visuomeninės organizacijos. Jeigu siūlomoji organizacija bus žymiai daugiau centralizuota ir kontroliuojama ministro negu esama, iš kur tada rasis savivalda ir demokratizacija? Jau dabar galima garantuoti, kad tai bus dar vienas įrodymas, jog geriausi Vakarų šalių steiginiai, perkelti į Lietuvą, neveikia.

Apibendrinant išdėstytas pastabas dėl svarstomo projekto, galima teigti, kad: 1) ir toliau Kultūros ministerijoje nebus kultūros politikos tęstinumo; 2) pats ministras liks be kvalifikuotos viešosios patariamosios institucijos, kuri generuotų idėjas, padėtų numatyti ir subalansuoti prioritetus, laisvai apgalvotų ir numatytų visos kultūros politikos perspektyvas bei jų įgyvendinimo strategiją; 3) „rankos atstumo“ projektas negalės užtikrinti nei demokratinių rinkimų, nei tarybos savivaldos, bet dar labiau sustiprins iš viršaus kietai valdomą biurokratinę sistemą; 4) didžioji kultūrai skiriamų biudžeto lėšų dalis – valstybinių kultūros institucijų (teatrų, koncertinių organizacijų, muziejų etc.) bazinis finansavimas – ir toliau liks tik ministro rankose.

Kad būtų galima užtikrinti platų Lietuvos kultūros politikos akiratį, būtiną jos tęstinumą ir atverti realias demokratizavimo bei kultūros kūrėjų savivaldos galimybes, Lietuvos kultūros kongreso taryba ragina skubiai sutelkti pajėgas, jog būtų parengtas bendrasis („skėtinis“) Kultūros įstatymas, kuris padėtų pamatus ne tik šiam, bet ir visiems kitiems „šakiniams“ kultūros (tame tarpe ir meno) įstatymams. Rengiant šį fundamentalų dokumentą, Kultūros kongreso taryba siūlo ir savo paslaugas.

 

P.S. Šį dokumentą Lietuvos kultūros kongreso taryba 2011 m. liepos 27 d. pasiuntė Lietuvos kultūros ministrui Arūnui Gelūnui. Apie tai, kaip Kultūros ministerija reaguos į Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto kritiką ir siūlymą pirmiau parengti bendrąjį Kultūros įstatymą, skaitytojus informuosime.

LA informacija

Atgal