Kultūra
07.10. Geriausių knygų šimtukas
Aleksandras Šidlauskas
Geros iniciatyvos organizatoriai kreipėsi į knygų skaitytojus ir į literatūros žinovus, kurių prašyta pateikti geriausių šimtmečio lietuvių rašytojų knygų sąrašą. Klausta, kurios knygos, jų nuomone, buvo svarbiausios, reikšmingiausios ir geriausios. Apklausoje dalyvavo keletas tūkstančių skaitytojų ir 17 aktyviausių gimtosios literatūros žinovų – kritikų, literatūrologų, knygų apžvalgininkų. Tarp jų garsūs lietuvių literatūros tyrinėtojai: Jūratė Sprindytė, Virginijus Gasiliūnas, Solveiga Daugirdaitė, Dalia Satkauskytė, Rimantas Kmita, vertėjas Laimantas Jonišys ir kt.
Nepaprastai įvairūs knygų likimai. Per pastarąjį šimtmetį jų išspausdinta keliasdešimt tūkstančių. Vienos jų seniai užmaršty ir niekur neminimos, kitos gi turtino lietuvių kalbą ir formavo skaitytojų meninį skonį, o trečiosios tapo literatūros klasika, gausių studijų objektu, mokyklinių programų sąrašais, studentų lituanistų studijų objektais, mokslininkų tyrinėjimais. Tai tikrasis grožinės kalbos aukso fondas, tikrasis amžiaus literatūros kanonas. Šias knygas pamėgo skaitytojai, o vyresniosios kartos mokytojai lituanistai kasmet vėlei sugrįžta prie talentingų rašytojų kūrybos, pateikdami mokiniams gimnazistams savo sampratas ir menines interpretacijas. Nemaža dalis šio šimtuko knygų kaip reprezentacinės yra išverstos į daugelį Europos kalbų. Pasitelkus elementarią statistinę taisyklę knygos buvo sudėliotos pagal skaitytojų ir literatūros žinovų balsus. Tebūna šitoks pavyzdys. Pirmoji skaitytojų išrinkta knyga tapo Balio Sruogos romanas „Dievų miškas“, surinkęs 3601 balsą, o šimtąja skaitytojai išrinko Jono Mikelinsko romaną „Už horizonto laisvė“, gavusi 285 balsus. Panašiu principu knygas suskirstė literatūros žinovų septynioliktukas. Jų sąraše pirmąją knyga tapo Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“, kuriam buvo paskirta 17 balsų, o šimtuoju išrinktas Albino Žukausko eilėraščių rinkinys „Poringės“, gavęs keturis balsus.
Pamažu įprantame prie tokio knygų „reitingavimo“. Tai ne pirmas šitoks bandymas. Jau buvo rinktas 20-ojo amžiaus rašytojų dešimtukas, populiariausių romanų dvidešimtukas. Ne vienas rašytojas buvo patekęs į iškiliausių praėjusio amžiaus žmonių šimtuką. Tokias, ypač senas, tradicijas turi latviai ir estai, danai, čekai ir vengrai. Suprantama, tai nėra nepakeičiami šimtukai ar dešimtukai. Siekti absoliutaus tikslumo šiuo atveju nėra prasmės. Apklausoje dalyvauja skaitytojai, įvairiaamžiai ir įvairiaskoniai. Netgi ir literatūros žinovų nuomonės taip pat labai skiriasi. Šitokio reiškinio priežastys yra pakankamai įvairios – tiktai apsiskaitymas, estetinė nuovoka, pastovus domėjimasis gali vesti link objektyvumo. Nepamirština, kad tai tam tikra prasme tėra įdomi literatūrinė žaismė, kultūringas laisvalaikio įprasminimas, bandymas sužinoti skaitytojų nuomonę. Gerai žinoma, kiek daug iečių sulaužoma, kol sutariama, kokių rašytojų kūrybą įtraukti nagrinėti gimnazijų literatūros pamokose. Regis, kuo toliau, tuo bus sunkiau, nes kiekvienas dešimtmetis į aukštumas iškelia vis naujus menininkus. Laikas literatūros programas vis pakoreguoja. Ar neįtrauktini į nagrinėtinų rašytojų programą A.Jonynas ir A.Marčėnas, K.Sabaliauskaitė ir J.Ivanauskaitė, M.Ivaškevičius ir V.Braziūnas? Praeis vėl dešimtmetis, galbūt moksleivis bus priverstas skaityti ir nagrinėti V.Baką ir I.Butkutę, A.Veiknį ir I.Valentinaitę? Be abejo, tai asmeninė nuospėja, tikiu, kad kiti skaitytojai papildytų mano sąrašėlį.
Dėl dviejų šimtmečio knygų šimtuko „reitingavimo“ dažnas kitas skaitytojas ir kitas literatūros žinovas (lituanistas, redaktorius, vertėjas) galėtų ginčytis ir nesutikti su pateiktaisiais duomenimis. Vietomis keistųsi knygos šiame sąraše, rastųsi naujų knygų, būtų ne viena knyga ištraukta iš šių dviejų šimtukų.
Kaip ten bebūtų, bet tenka pripažinti, kad šio „žaidimo“ organizatoriai atliko rimtą darbą, eksperimentu pavadintą. Pagaliau dažniau praktikuotinas tokio pobūdžio apklausos, kurios rodo žmonių intelektą, apsiskaitymą, meninį skonį, savos nuomonės paraišką. Galima pasidžiaugti ir padaryti išvadą: lietuvių tauta buvo ir yra rašanti, skaitanti ir vertinanti. Pateiksiu keletą statistinių minėtos apklausos duomenų. Kas galėtų tiksliau atsakyti, kodėl skaitytojai pasirinko po keturias Sigito Gedos ir Romuado Granausko knygas: tai „Strazdas“, „26 rudens ir vasaros giesmės“, „Žalio gintaro vėriniai“, „Babilono atstatymas“ (S.Geda) ir „Gyvenimas po klevu“, „Duonos valgytojai“, „Šventųjų gyvenimai“, „Jaučio aukojimas“ (R.Granauskas), ir kodėl literatūros žinovai į sąrašus įtraukė tiktai „Strazdą“ ir „Babilono atstatymą“ bei „Jaučio aukojimą“ ir „Šventųjų gyvenimus“? Atsakymai būtų nepaprastai įvairūs, objektyvūs, subjektyvūs ir subjektyviai objektyvūs. Gali kilti it kitas klausimas, kodėl šimtuke skaitytojai pateikė 26 poezijos knygas, o literatūros žinovai – 40 poetinių rinkinių. Peršasi išvada, kad tarp žinovų, matyt, yra daugiau poezijos mylėtojų. Galbūt vienu požiūriu abiejų vertintojų grupių nuomonės kone sutapo. Šimtuke – skaitytojai pažymėjo 17 moterų knygų, o žinovai – 20 knygų. Skaitytojai buvo dosnūs: sąraše net 22 rašytojų knygos buvo pažymėtos po du kartus. Tai literatūros klasikai I.Simonaitytė, Putinas, V. Krėvė, S.Neris, Vaižgantas, I.Šeinius, V.Grušas, H. Radauskas bei naujesnių laikų rašytojai M.Martinaitis, V.Papievis, S.T. Kondrotas, G.Kanovičius, M.Ivaškevičius.
Faktai liudija, kad net 66 rašytojų kūryba (proza, drama, poezija) pasikartoja abiejose vertintojų pusėse. Skaitytojai pamini P.Cvirką, J.Strielkūną, J.Avyžių, P.Širvį, K.Sają, A. Miškinį, J.Mikelinską, tuo tarpu žinovai savo saraše šių kūrinių nepaminėjo. Keistokas vertinimas! Žinovai pamini menkesnės „prabos“ rašytojus – B.Pukelevičiūtę, A.Andriuškevičių, G.Grajauską, G.Kazlauskaitę, D.Čepauskaitę, G.Patacką, K.Ostrauską, R.Šerelytę, H.Kunčių.
Tiek skaitytojai, tiek literatūros žinovai populiariausiais kūriniais laiko romanus. Tai suprantama. Ir bibliotekininkai vienu balsu teigia, kad romanai visą laiką buvo ir yra skaitomiausios knygos. Šimtuko sąrašuose rasime penkių dramaturgų pavardes (J.Grušas, J.Marcinkevičius, K.Saja, M.Ivaškevičius ir K.Ostrauskas). Geriausiais eseistais ir vieni ir kiti pripažino tuos pačius tris autorius. Tai G.Radvilavičiūtė, G.Beresnevičius ir R.Rastauskas. Tarp humoristų vienintelis „karaliauja“ Juozas Erlickas, o atsiminimų žanrą atstovauja knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė Dalia Gimkevičiūtė. Ir Žemaitė yra paminėta vienintelė, kultivavusi autobiografijos žanrą. Gal dėsningai, o gal atsitiktinai į abu sąrašus pateko antologija „Žemė“. Tai naujosios lietuvių poezijos knyga išleista Los Andžele 1951 m. Joje penki autoriai – K.Bradūnas, H.Nagys, A.Nyka-Niliūnas, J.Kėkštas ir V.Mačernis. Apsakymo žanrą atstovauja šeši prozininkai – J.Savickis, J.Melnikas, P.Cvirka, B.Vilimaitė, S.Šaltenis ir J.Ivanauskaitė, o novelistikoje tiktai du rašytojai vienodai mėgiami ir literatūros žinovų, ir skaitytojų. Tai Juozas Aputis ir Danutė Kalinauskaitė. Dešimtis apysakininkų – nuo Šatrijos Raganos ir V.Krėvės iki S.Šaltenio ir V.Juknaitės.
„Silva rerum“, „Vilko dantų karoliai“ ir „Karalystė. Žemės keleivių epas“ – tai trys epopėjiniai K.Sabaliauskaitės, L.Gutausko ir P.Dirgėlos romanai, vienodai pamėgti abiejų vertintojų grupių. Šio tipo romanų Lietuvoje parašyta itin mažoka, bet šių trijų romanistų knygų branda yra paties aukščiausio lygio. Į knygų vertintojų akiratį pateko ir retesnio žanro knygos. Tai Vytauto Kubiliaus ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai, kurių ir istorinė ir meninė vertė abejoti jokiu būdu netenka. Tegul tai bus mano subjektyvi nuomonė, bet į geriausių knygų šimtuką nebūčiau įtraukęs (jeigu būčiau dalyvavęs kaip skaitytojas) E.Cinzo, D.Staponkutės, R.Kmito, J.Melniko, G.Grajausko, H.Kunčiaus, A.Andriuškevičiaus, G.Patacko, B.Pukelevičiūtės, R.Rastausko kūrinių. Taip mąstant, galima būtų paklausti, kodėl nėra tarp šimto geriausiųjų nei Vienuolio („Kaukazo legendos“) ir Jono Juškaičio („Mėlyna žibutė apšvietė likimą“), nei vieno kito nacionalinės premijos laureato knygos.
Galima kelti ir daugiau klausimų bei pasvarstyti dėl vienokių ar kitokių skaitytojų ir literatūros žinovų vertinimų. Tiesa, skaitytojų nuomonė yra savaip objektyvesnė, nes jų sprendinių buvo itin daug. Tuo tarpu žinovų būta tiktai septyniolika, vadinasi, kliautasi tik subjektyviais parametrais. Štai keletas pavyzdžių. Skaitytojų pirmasis trejetukas toks: Balio Sruogos romanas „Dievų miškas“ (3001 balsai), Vinco Mykolaičio Putino romanas „Altorių šešėly“ (2961 balsai) ir Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“ (2461 balsas). Tuo tarpu literatūros žinovai „galvoja“ kitaip. Pirmasis – Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ (17 balsų), antrasis kūrinys – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (16 balsų), o trečiasis – Jurgio Kunčino „Tula“ (16 balsų). Skaitytojų žvilgsnis krypo į klasikinę literatūrą – be trijų paminėtųjų rikiuojasi S. Nėris, J.Marcinkevičius, I. Simonaitytė, R. Granauskas. Įdomu, kokiose pozicijose šie autoriai ir jų kūriniai atsidūrė pagal žinovų nuomonę: „Dievų miškas“ – 5 vieta, „Altorių šešėly“ – 14 vieta, „Silva rerum“ – „nustumtas“ į 39 poziciją. Netgi J.Marcinkevičiaus trilogija nusigrūdo į 71 vietą. Žvilgterkime į žinovų proteguojamuosius, skaitytojams „Balta drobulė“ – šešioliktoji, „Vilniaus pokeris“ – dvidešimt antras, o „Tula“ – trisdešimt trečias. Ar galima pagal tokius skirtingus vertinimo kriterijus ir savas individualias nuomones sakyti, kad N kūrinys vertesnis už M kūrinį. Abejotina. Skaitytojai labiau domisi tais kūriniais, su kuriais plačiau susipažino mokykloje, o žinovai (pagrindinai viduriniosios kartos literatūros tyrinėtojai) žymiai dėmesingesni postmoderniajai, pastarojo laikotarpio (1990-2017) knygoms. Tarsi „Trys sekundės dangaus“ ar „Žuvys ir drakonai“ yra aukštesnės meninės vertės romanai (10 ir 20 pozicija) už Tumo-Vaižganto „Pragiedrulius“ (74 pozicija) ar Antano Ramono novelės „Lapkričio saulė“. Nelengva būtų padaryti kategorišką išvadą. Nuomonių skirtumas rodo nemažą dėmesingumą lietuvių rašytojams – tiek vyresniesiems, į Amžinybę išėjusiems, tiek jaunesniesiems, parašiusiems po vieną kitą knygą. Tegu kinta kriterijai, tegul gausėja nuomonių svarbiausia, kad knygomis pastoviai būtų domimasi.
Nėra būtino reikalo ilgai ginčytis su literatūros žinovais ar skaitytojas dėl jų pasirinktų knygų. Tiesą sakant, ne tiek svarbu, kurion vieton pateko knyga pagal statistinę „apskaitą“ – keturiasdešimta ar šešiasdešimta, svarbu, kad ji pastebėta ir sąraše užfiksuota. Juk ne visi vertintojai vienodai gerai pažįsta lietuvių literatūrą ar yra pakankamai apsiskaitę, kad daugmaž objektyviai „patupdytų“ paukštelį-knygą į tam tikrą lizdelį. Su kai kuo vis dėlto nenorėdamas sutikti, džiaugiuosi tomis organizatorių pastangomis, sukėlusiomis nemažą atgarsį ir reiškiu padėkavonę už dėmesingumą lietuvių grožinei kūrybai. Po dešimties ar dvidešimties metų į šimtuką pateks vienas kitas naujas kūrinys, viena kita šiandien netyčiomis pražiūrėta knyga, kuri po kiek laiko gali netikėtai būti literatūros tyrinėtojų aktualizuota. Taip visuomet nutinka.
Atgal
.jpg)
