VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

07.09. Dailininko Kazio Kęstučio Šiaulyčio pasivaikščiojimai po Vilnių. Dainų šventės savaitė

Vilniui įprasta kasdien priimti tūkstančius su reikalais – darbais, ar šiaip, pasižmonėti, užklydusius pribuvėlius iš visos Lietuvos.

Nuo visų šalies pakraščių atkakę svetauni automobiliai, be jokios įtampos čiuožia – nardo miesto gatvėmis, rungiasi su vietiniu transportu sankryžose, o prekybos centruose neatskirsi, kuris prie vitrinų smalsaujantis – čiabuvis, kuris – atvykėlis...

Dailininkas K.K.Šiaulytis

 Dainų diena Vingio parke

Folkloro diena Bernardinų sode

Bet į Dainų šventę suplaukę dalyviai kitaip prisistatė sostinei – su savimi atsivežė namuose puoselėjamą pasaulį: autentiškomis spalvomis, ornamentais mirga etnografiniai rūbai, drąsiai skamba savita šnekta, dainos, plevėsuoja vėliavos su miestų herbais, virš susispietusių saviškių būrelių linguoja nešami vimpelai,  išsiuvinėti ansamblių, kapelų, orkestrų pavadinimais, emblemomis. Vaikštai po Folkloro giraite pavirtusį Bernardinų sodą, girdi kupiškėnų, mažeikiškių poringes, atskiri Dainavos muzikantus nuo Sūduvos griežėjų. Čia pat išsiskleidusioje tautodailės mugėje nugirsi Kauno kalvių humoro žybsnius, Utenos puodžių paslaptis.

Palangiškiai skaito Igno Končiaus prisiminimus ir turi ką pridurti – dainuodami

Teatro diena. Radviliškio rajono Alksniupių aktoriai Bernardinų sodo scenoje

Dainų diena. Šventės dalyvių eisena Vilniaus gatvėmis (mažas fragmentas)

Dainų šventės vinjetė

Griežėja iš Eržvilko

Žiūrime roko operą „Eglė“

Svarbiausia, į Dainų šventę susirinkusieji atsigabeno tą kūrybos sūkurį, meninio polėkio energiją, kuri randasi pergalint nuobodulio krėslus, įveikiant įkyrias baimes, ugdant poreikį dalintis savo gebėjimais. Tas sūkurys, lyg vėtra, pakelia Ansamblių vakaro dalyvius Kalnų parko Dainų slėnyje, tiesiog regimas Šokių dienos pynėse, o Vingio parke, Dainų dieną, skraji kūrybos banga pagauna kiekvieną čia esantį.

 Folkloro dienos atlikėjų kuriama meninė energetika pajaučiama kitaip, dalinama tik bičiuliams, artimiesiems ir tiems, kurie vertina praeities gilumas, asmeninį bendravimą. Teatro diena buvo skirta Vydūnui, prabilo neišblėstančiu jo rūpesčiu... Tautodailės meistrų  darbų kūrybinis pradas atsiskleidžia tyliai, patyrus regimo artefakto paveiką. Mugėje įsigytas keramikos darbas, medžio skulptūrėlė, šildo namų aplinką daugelį metų. Net paprasčiausias žilvyčio vytelių krepšys pritampa mūsų aplinkoje ne tik kaip buities rakandas.   

 Kūrybos sūkurio galias pripažįsta tik jas patyrę, bet susitikimai su žmonėmis atradusiais džiugesį kūryboje, paskatina ir kitus praverti vartus asmeninei nuotykingai kelionei.

 Dainų šventės savaitės audinį kūrė ir maloningoji Gamta – išsiilgtu lietumi merkė liepos pirmosios vakarą Vingio parke vykusį Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ spektaklį. Ar galėjo Sigitas Geda, libreto autorius, nuspėti tokį reikšmingą siužeto papildymą? Tai buvo pirmas toks gausus lietus Vilniuje, po beveik du mėnesius trukusios sausros. Kitomis šventės dienomis permainingus orus, lyg koks režisierius būtų reguliavęs: atsakingai skirstęs, kiek dulksnos ant mūsų galvų pažerti, kada saulei scenoje pasirodyti.

Dar vienas svarbus šventės dalyvių atsivežtas krovinys – gera nuotaika! Nuolatinio skubėjimo „užgrūdinti“ vilniečiai, gal ne visada pastebėjo linksmas svečių skruostų duobutes, bet, tikrai savo prisiminimuose pasakos, – neįtikėtinai įstabi buvo Lietuvos šimtmečio Dainų šventė!

Atgal