Kultūra
07.01. Baltieji Panevėžio metraštininkai
Regina Kuzmaitė–Norkevičienė
Laimingi miestai, turintys savo baltuosius metraštininkus. Panevėžys gali pasidžiaugti ne vienu. Respublikinėje spaudoje dažnai skaitome istoriko Juozo Brazausko straipsnius apie pedagogus, kitų profesijų žymius panevėžiečius. Medikai turi gydytoją Liudviką Knizikevičienę, savo laiką skiriančią medikams, profesijos kolegoms, kilusiems, dirbusiems ar dirbantiems jos mieste, jos Panevėžyje. Į šį darbą medikė geba suburti ir bendradarbius.
Knyga „Panevėžio medikai“ (Panevėžys, 2018 m.) – jau ketvirtoji tęstinėje serijoje apie šį miestą, šios profesijos žmones. Sudarytoja, autorė, viena ar su talkininkais, radusi nemažų kaštų reikalaujančiai leidybai rėmėjų, pasiaukojamai tęsia pradėtą veiklą, kuri ateityje galėtų išsišakoti į daugelį šakų, daugelį laikotarpių, apimti dar daugiau šviesių asmenybių, neeilinių likimų.
Ankstyvąją jaunystę ir aš esu gyvenusi Panevėžyje. Šiame mieste, jo apylinkėse mūsų giminės šaknys ir atžalos, čia traukia sugrįžti senosios gatvės, Nevėžis, mūsų gimnazija, tėvų ir protėvių kapai. Tad paėmusi į rankas knygą apie Panevėžį negaliu nuo jos atsitraukti. Tarsi ryškus jaunystės filmas bėga prieš akis panevėžietės gydytojos minimos gatvės, namai, bažnyčios, Nevėžio pakrantės. Atskamba iš vaikystės žinomos, girdėtos pavardės, įvykiai – visas Panevėžio gyvenimas – buvęs, likęs prisiminimuose, artimųjų pasakojimais nusidriekęs į ateitį.
Knygos „Panevėžio medikai“ sudarytoja gydytoja Liudvika Knizikevičienė. Ji didelės knygos „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.“ bendraautorė. Be to, sudarė, parašė knygas „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvių istorija“, „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 m.“, „Panevėžys amžių sandūroje“, „Savanorio Juozo Bariso šeimos šviesa“
Dizainerė Elytė Žvirkauskienė viršeliui panaudojo skulptoriaus Juozo Lebednyko vario reljefo „Medicina“, puošusio buvusios Panevėžio vaikų poliklinikos fasadą, fragmentą
Pirmasis knygos straipsnis „Irena Aleknienė ir Panevėžio farmacijos istorija“ – platus, išsamus, paremtas konkrečiais gerai išstudijuotais faktais bei įvykiais. O kartu – mylinčios dukters pasakojimas apie tėvus, senelius, apie gimtuosius namus. Miela kolegė profesorė Rita Aleknaitė–Bieliauskienė, jaukiai pasisveikinanti šalia to paties vilniškio namo Žirmūnuose, rašo apie tas pačias Panevėžio gatves, kuriomis kažkada vaikščiota, apie tą patį savo tėvų, senelių namą, kurio durų skambutis ir man dar atskamba iš vaikystės. Tad skaitant straipsnį kaip vertingą mokslo darbą, gražų memuarų pluoštą, negaliu atsiriboti nuo savo jaunystės prisiminimų, savo emocijų. Visa tai taip tikra ir sava.
Kiti straipsniai skirti kitoms Panevėžio medicinos žvaigždėms. Kiti jų autoriai, kitos realijos, istorijos. Jie sukels prisiminimų bangą kitiems žmonėms – artimiesiems, giminėms, kaimynams, minioms pacientų, palikusių savo pasakojimus, neretai tapusius legendomis.
Kalbėdama su panevėžiečiu broliu Kęstučiu, pasidžiaugiau į mano rankas patekusia knyga. „O kas ten rašoma apie daktarą E. Girdzijauską? Ar parašyta, koks tai nuostabus chirurgas ir įdomus žmogus?“ Taip, parašyta. Kadangi rašo jo artimiausias žmogus, pateikiami ne tik biografiniai faktai, tarnybinis kelias, nelieka be dėmesio ir gydytojo žmogiškosios savybės, patraukiančios visus pažįstamus, kaimynus, išlaikiusius šviesius prisiminimus dešimtmečiais.
Tas pats brolis negali pamiršti ir daktaro Z. Gailiušio – chirurgo, tremtinio, Lietuvos vietinės rinktinės kario savanorio. Būtent šį faktą gydytojui teko griežtai slėpti per visus okupacijos dešimtmečius kaip ir mūsų vyriausiam broliui Algirdui. Dar ir tuo dr. Z. Gailiušis – ne tik gydytojas, bet ir savitos biografijos asmenybė patraukia senuosius panevėžiečius.
Daugelis gydytojų – ne tiktai humanistai, bet ir saviti humanitarai. Jie, gerai pažindami žmogų ir gyvenimą, neretai geba savo mintis, įspūdžius pateikti ir raštu. Antai gydytojas J. Lelis – taip pat filologas, žodynininkas, rengęs Lotynų – lietuvių kalbų bendrybių žodyną, gilinęsis į žodžių kilmę, turtingą gimtosios kalbos leksiką, išleidęs atsiminimų knygą apie žymius prieškario Lietuvos žmones. O tokių knygoje nemažai.
Ši knyga skiriama Nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo laiku dirbusiems Panevėžio medikams atminti. Medikai – ne tiktai savo specialybės žmonės, bet ir piliečiai, palikę pėdsaką gimtojo miesto istorijoje, jos šviesiuose ir tragiškuose puslapiuose. Kraupų atminimą panevėžiečiams paliko 1941 metų birželio 26-osios tragedija: tarybinio saugumo žiauriausiai nukankinti trys gydytojai ir medicinos sesuo. Net B. Bučo sukurtą paminklą aukoms vėliau teko nuo sunaikinimo gerai paslėpti.
Niekaip iš atminties negalėsiu ištrinti kraupaus vaikystėje matyto vaizdo. Gretimame name gyveno graži šeima Gudoniai – gydytojas ir medicinos sesuo. Augino mažą sūnelį. Iš Panevėžio pasitraukus rusams, 1941 metų birželio 27 ar 28 dienomis pasklido gandas apie šiurpų okupantų žvėriškumą – saugumo pastate rasti išniekinti trijų Panevėžio gydytojų ir medicinos sesers kūnai. Senieji panevėžiečiai matė, kaip medikus gatve pakeltomis rankomis varė tarybiniai kareiviai „pempiukai“ – taip vadinami dėl jų tuometinių keistos formos uniforminių kepurių. Po poros dienų, frontui praėjus, rasti saugumo rūsiuose klaikiai išniekinti nužudytųjų kūnai su nežmoniško kankinimo žymėmis. Parvedė vyrai už parankių juodu rūbu apsirengusią medicinos seserį Gudonienę – moters kojos buvo tarsi pakirstos, nuo baisaus streso nevaldomos. Taip ir išliko vaizdas visam gyvenimui. Jis iškildavo prieš akis, kai tarybiniais metais būdavau verčiama stoti į komunistų partiją. Gedulingosios sesers Gudonienės vaizdas buvo tarsi barjeras, kurio peržengti neįmanoma.
Knygas skaitome kiekvienas kitaip, kitokie faktai įsirėžia, kitokios asociacijos kyla. Gal taip ir turi būti – esu skaitytoja, perskaičiusi knygą sau ir savaip. Tad galiu tik pasidžiaugti. Knyga rašyta entuziastų – tai savo kultūrai, savo profesijai pasišventusių žmonių darbas, vertas pagarbos, dėkingumo autoriams be sudarytojams.
Atgal
.jpg)
(1).png)
