VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

06.29. Už teisę išlikti

Birutė Silevičienė

LKRS ir valdybos narė

Mano kraštietis dailininkas, architektas iš Kauno Jonas Lukšė išleido naują knygą „Už teisę išlikti“ XX a. vidurio Lietuvos okupacija ir gyventojų genocidas Anykščių krašto Traupio apylinkėje. Istorinė rekonstrukcija

Knygoje panaudotas partizanų, tremtinių vardynas, paminklų fotonuotraukos, žemėlapiai, schemos yra iš  autoriaus asmeninio archyvo, žmonių liudijimai, periodinės spaudos, memuarinės literatūros bei  LGGRT centro archyvo.

„Rekonstruojant sovietinio genocido istorinę atmintį leidinyje gali būti netikslumų, klaidų arba nepaminėtų pavardžių. Tikiuosi, skaitytojas bus atlaidus, o istorikams bei traupiečiams bus naudinga maksimaliai pateikta genocido tema apie vieną Anykščių rajono Traupio apylinkę.

Skiriu visiems dar menantiems išgyventą nužmogintą sovietinį „rojų“ ir nebesulaukusiems atminties atpildo“, - rašo autorius.

„Po dviejų Lietuvos valstybės nepriklausomybės dešimtmečių 1939 m. dvi valstybės-grobuonės nulėmė Lietuvos likimą. Netrukus „Stalino saulės" švytėjimą pajuto kiekvienas žmogus. Jau nuo 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusios masinės represijos įgavo neregėtą mastą. Genocido represinis velenas palietė 1/3 Lietuvos gyventojų tremčių bangos ritosi viena po kitos.

Knygos „Už teisę išlikti“ viršelis

1948 m. gegužės 22 d. masinis trėmimas kodiniu pavadinimu „Vesna" (Pavasaris) kaip viesulas nubloškė į atšiaurius Sibiro ir šiaurinius Rusijos regionus virš 100 000 valstiečių. 1949 m. kovo 25 d. trečiasis trėmimas pavadintas „Pri- boj" (Bangų mūša) dar išretino Lietuvą apie 120 000 žmonių. Trėmimai tęsėsi iki 1953 m. Per 1940-1954 m. žuvo apie 36 000 partizanų. Lageriuose kalėjo apie 200 000 žmonių. Tai apytikriai skaičiai visoje Lietuvoje. O kokią duoklę ant aukų altoriaus padėjo traupiečiai?

Skaitydami šio leidinio neįtikėtinai gausų represuotų traupiečių vardyną mes tarsi perimam jų dramos patirtį priartėdami prie negyjančios Lietuvos istorijos žaizdos. Aukų ir nukentėjusiųjų vardynas pateikiamas kaip istorijos kaltinimas rusų okupaciniam režimui, komunistinei ideologijai. Jis primins ateinančioms kartoms, kad nieko vertingo negalima sukurti ant melo, smurto, žmogiškųjų vertybių nuvertinimo pagrindo. Be materialinių nuostolių traupiečiai prarado daugiau kaip 1/3 buvusio tarpukario gyventojų skaičiaus!

Šis leidinys - tai pagarbos duoklė aukoms ir istorinės atminties išsaugo­jimas. Eidami į klaikią nežinią ir mirtį, jie turėjo paskutinę viltį, kad vardai ir siekiai išliks dėkingų palikuonių atmintyje, nenutrūks Lietuvių tautos genofondas. Traupis virš 1300 gyventojų neteko, o komunistinė spauda tokio fakto nepastebėjo. Pamiršo net paskleisti dezinformaciją. Tegul šis leidinys paskatins tuos, kurie ugdo jaunimo dorovinius daigus, puoselėja drąsias svajones, atvirai žiūrėti į įvykius, nepraleidžiant tuščių istorijos lapų. Tau, Jaunime, neteko patirti šių žmonių kančios, bet, jeigu, likimas bus rūstus ir pašauks pakartoti protėvių patirtą karčią dalią, pasirink prigimtines vertybes - šeimą, tėvynę, kalbą, tikėjimą. Būk laisvas dvasia. Į nebūtį išeis tie, kurie savo gerovę grindė pamindami kitus, keliaklupsčiavo svetimųjų valiai.

Skaityk - čia pavardės tavo giminių, artimųjų ir pažįstamų žmonių.

Įsidėmėk - šiandien tai jau istorija - didžioji Motina. Ji kerštinga. Jos neišmokus, ateis laikas ir savo tragiškomis pasekmėmis pasikartos ainiuose. Jausk pasididžiavimą, kad tavo tėvų ar senelių šeimoje buvo išdidžių tėvynę mylinčių ir ją ginančių žmonių. Per daug nesmerk tų, kurie suklydo, palūžo, buvo per silpni prieš didžiavalstybinio masto terorą. Tegul šis leidinys bus jums kaip atminties paminklas ir orientyras į ateitį.

Smurto audra nurimo, dezinformacijos karas – tęsiasi“, - rašoma knygos Įvade.

Nuoširdžiai dėkoju garbiam autoriui už knygą. Joje minimos ir mano dėdžių, kalėjusių Intos ir Karagandos lageriuose ir kasyklų „rojuje“ pavardės. Įamžinta ir man brangiausio žmogaus  - Tėvelio – atmintis.

Sėkmės tolimesniuose Jūsų darbuose.

 

Atgal