VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

06.17. Surinkti atminties lobiai

Julius Norkevičius

Vienu žodžiu neapibūdinsi minčių, kurias sukelia profesorės Danutės Klumbytės knyga „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“. Jos  nedingsta ir užvertus paskutinį puslapį.

Julius Norkevičius

Galvodamas, kaip atminties kloduose paslėpti kilusius jausmus, suprasti, kad skaityta ne kasdieniška, o ypatinga knyga. Tai liudija jos formatas, apipavidalinimas, tiražas – trisdešimt egzempliorių. Grįžta ir autorės pastaba, jog tai ne masiniam skaitytojui, o giminei leidinys, skiriamas Verutės ir Sauliaus vaikams, vaikaičiams. Ne sesei, broliui, – giminės jaunajai kartai. Todėl autorė pasirinko sau iškeltą tikslą atitinkantį rašymo stilių. Skaitai ir nuo pirmo iki paskutinio puslapio, tiksliau, klausais ramaus pasakojimo, bičiuliams susėdus prie židinio, todėl mintyse grįžta Salomėjos Nėries „Senelės pasakos“ posmai.

Profesorė Danutė Klumbytė neslepia, kad jai atsiminimų rašymas, – tai drauge ir savo, o gal kartu ir kartos gyvenimo apmąstymas, mėginimas suvokti, kas galėtų sudominti jaunesnius, vyresnius skaitytojus. Į šį sau keliamą tikslą teigiamai atsako visos keturios D. Klumbytės memuarų knygos: „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“, „Atgyja ir nukirstos šaknys“, „Visa giminėlė susirinko“, „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“. Šito siekta atvirai, nuoširdžiai, dažnai net paprastais kasdieniškais žodžiais porinant nelengvą šimtmečio kelią, kuriuo ėjo autorė, jos giminė, paprasti Lietuvos žmonės, kurdami savo valstybę.

Ketvirtąja knyga profesorė atsigręžė į tolimą praeitį. Čia ji kruopščiai sulasiojo dar anksčiau nepasakotus gyvenimo fragmentus iš vaikystės, paauglystės, praleistos Švėkšnoje, Ariogaloje, Vandžiogaloje, Kėdainiuose. Rado tinkamą vietą ir pedagoginės veiklos Šiauliuose momentai.

Pirmieji knygos puslapiai priglaudė trejų metukų ir vyresnės mergaitės prisiminimus. Tai vaikiški aplinkos, jai neišdildomą įspūdį palikę, įvykiai. Kartu atspindi norus, supratimą apie tarpusavio santykius, bendravimą. Tiksliomis įžvalgomis apibūdina tėvelių draugus, gimines, kurie juos lankė, kokį įspūdį padarė šios viešnagės.

Bet greitai palieki atvirą vaikystę ir kiekviename puslapyje vis rimtesnius prisiminimus perskaitai. Kartu pasakojimas darosi oresnis, visuomeniškesnis. Ypač reikšmingi pastebėjimai apie visuomeniškai aktyvių kaimo, nedidelio miestelio, gyvenvietės mokytojų poveikį kultūrai, ūkininkų, miestiečių švietimui, lavinimui, net sulenkėjusios aplinkos lietuvinimui. Viena kita užuomina, detalė leidžia susidaryti vaizdą apie pedagogo kasdienos veiklą, kai dirbama su viena klase ir pamokos vedamos kelių klasių mokiniams. Ir kaip jaučiasi vaikai, kai vienoje suolų eilėje sėdi, sakykim, pirmokai, o greta – trečiokai. Tai labai vertingi paties mokinio tokio mokymosi įspūdžiai.

 Dailininkės Sigitos Valančiūtės „pasiūtas“ knygos viršelis

Nedaug teko skaityti apie buvusio nedidelės mokyklos pradinuko mokymąsi gimnazijoje, jo savarankišką gyvenimą nuomojamame kambaryje toli nuo tėvų. Autorė šiek tiek patenkina skaitytojo dėmesį. Kartu pasigendama išsamesnio pasakojimo šiuo klausimu. Kaip ir apie skautišką gyvenimą vasaros stovykloje. Pristatomoje knygoje tik bendros pastabos: patiko vakarai prie laužo, susitikimai, pokalbiai, įvairūs žaidimai. Tai sužinojęs, nori išgirsti išsamesnį pasakojimą apie paminėtų renginių turinį. Šį trūkumėlį išperka išsamiai prisimintos tradicijos. Ypač gražiai papasakota apie moksleivių medelių sodinimo šventes, rengiamus laisvalaikio vakarus, moksleivišką kelionę iš Kėdainių į Vilnių ir patirti įspūdžiai.

Atviri, betarpiški moksleiviški prisiminimai knygoje baigiasi trumpom įžvalgom, tiksliais 1940–1941 metų įvykių pastebėjimais. Ir žinute: moksleiviška draugystė virto laiškais į Sibirą, kurie autorei buvo nepaprastai svarbūs. Kaip ir tie dveji gimnazistiški metai Kėdainiuose, palikę neišdildomą pėdsaką. Profesorė neslepia, kad vaikystės, ankstyvos paauglystės metai atmintyje „virto širdžiai mielu prisiminimų kampeliu, į kurį vis norisi sugrįžti“. Ir tai įtikinamai padarė knygos pirmasis skyrius.

Toliau seka įdomios pastabos, kaip jos gyvenime ryškėjo Latvijos horizontai. Šiek tiek apie keliones, kurių įspūdžiams autorė paskyrė net keturiasdešimt knygos puslapių. Šių labai asmeniškų pasakojimų vertę kelia pateiktos istorinės, geografinės žinios apie lankytus objektus. Kiti keliautojai galės pasinaudoti ir tiksliai nusakytu maršrutu, ką pirmiausiai vertėtų pamatyti, su kuo išsamiau susipažinti.

Kas nesigilindamas, neapmąstydamas skaitys knygos pirmąjį skyrių „Nepasakoti biografijos fragmentai“ nepastebės prisiminimų gilumos, vertingos informacijos apie ikikarinės pradžios mokyklos darbo sistemą, čia dirbusių mokytojų visuomeniškumą, jų didžiulio indėlio aplinkos kultūrai, švietimui.

Kitų skyrių prisiminimai pasakojami vis solidesni, svaresni. Turinys ir tematika gilėja, kol pamažu pereinama į rimtą mokslinį minčių pateikimo stilių. Ir leidinį galima tituluoti monografija. Ypač turininga, skelbianti daug naujos informacijos – antroji dalis „Kas buvo gražaus ir brangaus ir ko išmokė gyvenimas“. Čia autorės atvirumu, nuoširdumu išsiskiria aštuoniasdešimtmečio proga pasakyta kalba, kurioje plačiai atsiveria profesorės intelektas, apsiskaitymas. Daugelį svarių įžvalgų, pamąstymų apie gyvenimą sutvirtina pamėgtų rašytojų mintis, eilėraščių posmai. Kiekvienas gyvenimo etapas, atskiri jo momentai vienaip ar kitaip įvertinami. Nevengiama ir savikritikos.

Skaitytojui atsiveria profesorės visuomeniškumas, neužsidarymas savyje tapus oria emerite. Taip pat nedingsta kelionių trauka. Daug apie knygos autorę, bendravimą, visuomeniškumą pasako ir publikuojami išsaugotų laiškų fragmentai.

Mokslininkės pastabumas, įžvalgumas dar labiau išryškėja bendradarbių knygų pristatymuose, recenzijose. Į knygą pateko net aštuoni tokie rašiniai. kuriuose autorė šiek tiek aptaria turinį. Daugiausiai dėmesio skiria išsamiai analizei, motyvuotoms išvadoms. Kartu įvertina pristatomos knygos indėlį tautos istorijai, jos vertę švietimui, kultūrai. Toks naujo leidinio pristatymas skatina skaitytoją perskaityti tą knygą, apie kurią profesorė išsakė savo nuomonę. Autorės netiesioginį siekį atskleidžia poeto Fiodoro Tiutčevo eilutės: „Mes negalime nuspėti, / Kokiu atgarsiu mūsų žodis sugrįš“. Prisipažinsiu: man sužadino norą gauti kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir poeto, vertėjo Antano Gailiaus pokalbių knygą „Taip, laimingas“.

Prof. Danutė Klumbytė neišvengia nepakalbėjusi apie lietuvių tremtį į Sibirą. Ji pati išgyveno, gal tiksliau, vargo šešiolika metų Altajaus krašte. Apie tai išsamiai papasakojo knygoje „Mažos žvaigždės kurčioje sutemoje“. Bet šia tema yra užuominų ne viename aptariamos knygos rašinyje. Tremties potyrius išsamiau apžvelgia kelių puslapių rašinyje „Praeiti gyvenimo keliai“. Gilias, moksliškas mintis išsakė konferencijai parengtame pranešime „Sibiro tremtinių aplinka ir jos dvasingumo pokyčiai“. Autorė visapusiškai analizuoja publikuotus tremtinių prisiminimus, atsakymus į jos parengtos anketos klausimus, asmeninę patirtį. Ir piešia platų tremtinių bendravimo, tautiškumo puoselėjimo paieškų nuasmenintoje dorovės erdvėje, vaizdą. Čia atsispindi ir ribotos žmogaus galimybės kurti savo pasaulį ir ugdyti jaunąją kartą lietuviškumo dvasia. Suprantama, tokį kiekį sukaupti medžiagos apie tremtį pasirinkta tema ir taip išsamiai, visapusiškai aptarti iš autorės pareikalavo ne vienerių metų intensyvaus, kryptingo darbo. Todėl parašyta labai vertinga, gal net pirmoji tokio pobūdžio, apžvalga, kuri labiausiai papuošia knygą „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“, kelia jos vertę.

Į knygą pateko ir rašiniai apie profesorę, pastabos apie jos memuarus bei mokslinius veikalus. Gaila, kad čia nėra išsamesnio pasakojimo apie parengtus teigiamai vertintus vadovėlius bendrojo lavinimo mokykloms.

Leidinyje gausu nuotraukų, daugelis retos, turinčios istorinę vertę. Susimąstyti verčia ir archyviniai dokumentai. Ne vienas prisiminimų puslapis grindžiamas ikikarinės spaudos citatomis, išsaugotais laiškais. Net vos mokančio rašyti anūko sveikinimo atviruku. Tai daug pasako apie profesorės Danutės Klumbytės kruopštumą, sugebėjimą išsaugoti, suteikti istorinę vertę daugeliui atrodančius nereikšmingus rankraščius, laiškus, atvirukus. Šie autorės asmeninio archyvo lobiai nepaprastai praturtino knygą. Kartu nustebins giminę, ypač jos jaunąją kartą, pamatę savo laiškelius, sveikinimo atvirukus, adresuotus tetai ir pan.

Atgal