Kultūra
06.16. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių. Vingio parko erdvės (3)
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Po botanikos sodo skliautais
Vingio Botanikos sodo spalvos
Voveraitė atėjo atsigerti
Senas vandens baseinėlis
Sargo namelis
Po žaliaisiais botanikos sodo skliautais – pilkųjų tuopų, maumedžių, klevų pavėsiuose galima pasislėpti net tokiomis karštomis dienomis, kokios stebino, alino vilniečius šią gegužę.
Sodo šeimininkės botanikės čia dažnai atkankančius dailininkus, fotografus visada mielai pasitinka – malonu, kai kas gėrisi, džiaugiasi tavo kuriama aplinka, puoselėjamais žolynų, gėlynų verpetais.
Vilniaus universiteto botanikos sodas Vingio parke pradėtas kurti 1921 m., bet šios vietovės istorija žymiai senesnė, aprašius, nesutilptų ir į keletą storų tomų. Įvairiuose archyvuose pageltusius dokumentus vartę, apie Vilnių rašantys autoriai mini, jog visas Vingis, kaip ir Žvėrynas, XVI amž. priklausė Radviloms. Žemaitijos seniūnas Steponas Radvila, matyt, siekdamas kuo prisidėti prie Vilniaus universiteto kūrimo, Vingyje esančius medinius dvaro rūmus, žemes bei sodus 1584 m. dovanojo jėzuitams, kurie vadovavo tuo metu steigiamai Vilniaus kolegijai, universitetui. Taigi, Vingis, tuo metu vadinamas Jėzuitų Lukiškės, tapo savita Vilniaus universiteto vasaros semestrų vieta ir dėstytojams, ir studentams. XVIII amž. viduryje čia buvo pradėti statyti nauji didingi rūmai su koplyčia, sodai aptverti mūrine tvora puošta arkinėmis nišomis, kuriose, kaip 1858 m. rašė grafas K.Tiškevičius, „ ...tebekėlė susižavėjimą kruopščiai ir gerai al fresco tapytos didelės gėlės ir vaisiai“. K.Tiškevičius tai matė, kai rūmai jau buvo apleisti ir apgriuvę, tik tvora likusi sveika. Įdomu, kad šios tvoros fragmentai ir dabar juosia botanikos sodą.
Deja, nauji rūmai neilgai tarnavo šeimininkams, 1773 m., panaikinus jėzuitų ordiną, dvarą su rūmais įsigijo Vilniaus vyskupas J.I.Masalskis, kuris, puoselėdamas edukacines tradicijas, čia įkūrė mokytojų seminariją ir dviejų šimtų vietų bendrabutį.
Ir varna ištroškusi
Kanadinio rododendro žiedas
Botanikos sodo skliautai
Šypsena
Aguonų skraistė
Kaip, bent vizijose, pamatyti beveik du šimtus metų čia klestėjusį baroko epochos universiteto dėstytojų ir studentų vasaros prieglobstį !?
Tuomet Vingyje gyveno ir svečiavosi universiteto rektoriai Petras Skarga, Vladislovas Aleksandras Daukša, matyt, buvojo ir universiteto auklėtiniai vyskupas Eustachijus Valavičius, Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius, Kazys Simonavičius, išgarsėjęs, kaip artilerijos ir raketų mokslo kūrėjas.
Retus augalus soduose, daržuose globojo pirmieji universiteto žolininkai, botanikai, matyt, čia auginamų vaistažolės buvo naudojamos ir balzaminiams gėrimams, kurie sėkmingai pardavinėti Vilniaus vaistinėse.
Tikrai dažnai Vingyje buvojo garsiausias XVII amž. Europos poetas, jėzuitas, universiteto studentas, vėliau dėstytojas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595 – 1640), popiežiaus Romoje vainikuotas, kaip kažkada Petrarka ir Dantė, laurų vainiku. Lotyniškai eiliuotoje odėje, skirtoje Pauliui Kozlovijui, Sarbievijus aprašo pasivaikščiojimą Jėzuitų Lukiškėse šiauriniu panerio taku, vedančiu iš dabartinio Vingio, link Tauro kalno.
... „Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,
Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,
Įsiklausę, kaip gurga
Vandenys plaukdami prošal.
Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,
Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,
Kaip apsupus jį laiko
Vilija savam glėby.“
Gal kada, po botanikos sodo skliautais, įsitaisę ant kokio vardinio suolo, skaitysime M.K. Sarbievijaus poezijos tomą „Lemties žaidimai / Ludi fortunae.“
Atgal
.jpg)
(1).png)
