VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

05.26. Kūrėjas – laisvas kaip paukštis

Birutė Silevičienė,

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir valdybos narė

Žmonės, kuriems nesvetima kultūra,  literatūra, visuomeninė veikla, lengvai atranda sritį ar net kelias, kuriose atsiskleidžia patys geriausi jų gebėjimai, savo kūrybą pateikia įvairiems konkursams, dalyvauja Lietuvos nepriklausomų rašytojų, kaimo rašytojų sąjungos ar kitoje veikloje. Tai skatina kurti, leisti, pristatyti bendraminčiams savo kūrybos knygas ir dalintis jomis susitikimuose ir literatūriniuose vakaruose.

Vladislava Kursevičienė, išėjusi į pensiją, pasidžiaugė, kad yra laisva kaip paukštis. Visą gyvenimą dirbo, veiklos užteko per akis. Išaugino dvi dukras. Negailestingas gyvenimas išsivedė jos vyrą į Amžinybę. Vladislava iškentė ir šią netektį. Reikėjo gyventi ir išgyventi...

Įsitraukė į „Carito“ organizacijos, Elektrėnų literatų veiklą, rašė eilėraščius, dalyvavo įvairiuose literatūriniuose konkursuose. Laimėtas konkursas, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui, o prizas – kelionė 10 dienų į Romą. Vilniaus apskrities organizuotas laiško Motinai konkursas ir t.t.

Vladislava rašo dviem kalbomis, verčia iš lenkų kalbos į lietuvių ir atvirkščiai jai patinkančius žinomų rašytojų kūrinus.

Vladislava Kursevičienė

Jos eilėraščių rasime almanachuose: „Ties spalio taku“, „Brydės“, „Minių sodai“, „Saulėtekio toliai“, „Kai žodžiai išeina į kelią“, „Širdžių lieptai“, „Vingis“ -3-7, „Mieloji mano rudenio žemele“ ir kt.

V.Kursevičienė – Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė. Išleista keturios savos kūrybos knygos: eilėraščių rinkinys lenkų kalba „Takas per gyvenimą“, prisiminimų knyga lietuvių kalba „Daugirdiškės“, eilėraščių rinkinys lietuvių kalba „Manęs minioje neieškokite“ ir prisiminimų knyga apie Ulyčėles lenkų kalba (Buvome, esame, būsime).

2008 m. Lenkijoje buvo išleista knyga (Artimos ir tolimos legendos) trimis kalbomis: lenkų, lietuvių ir čekų. Tas legendas išvertė V.Kursevičienė - lenkiškas ir čekiškas į lietuvių, o lietuviškas legendas į  lenkų kalbą.

Iš rusų kalbos į lietuvių kalbą išvertė „Vingis“ gildijos narės Tatjanos Kaziūnienės eilėraščių rinkinį „Sielos veidrodis“, žurnalisto, rašytojo Jono Laurinavičiaus aforizmų knygą „Brūkštelėjimai“ iš lietuvių kalbos į lenkų, J. Šumskos prisiminimų knygą „Šeimos pasakojimai“ iš lenkų kalbos į  lietuvių.

V.Kursevičienė draugiška, atvira ir nuoširdi kūrėja.

Palinkėsiu jai skambių eilėraščių, prozos naujų leidinių.

O „Lietuvos aido“ skaitytojams siūlau paskaityti V.Kursevičienės humoreską „Susitikimas“.

 

SUSITIKIMAS

Humoreska

Bevaikščiodamas po skaistyklą Jogaila pamatė kažkur ma­tytą veidą. Kas čia per žmogus? Kada ir kur jį buvo sutikęs? Mąstė, mąstė ir, o Viešpatie! Juk tai pusbrolis Vytautas - ma­žas, neišvaizdus, bet atrodė pasitikintis savimi.

-Sveikas... ką čia veiki, mažiau?

-Koks aš tau mažius, aš Vytautas Didysis! - užsiplieskė, - mane visa Lietuva taip vadina. O tu - išdavikas, iškeitei Lietu­vą į Lenkiją, dėl to ir bastaisi iki šiol po skaistyklą.

-O tu už ką čia papuolei? Matyt, už tai, kad nekartą par­davinėjai žemaičius, apgaudinėjai kryžiuočius...

-Aš kryžiuočiais nepasitikėjau, nes jie galėjo visą Lietuvą praryti... O tu Lietuvos nemylėjai, todėl ir vedei lenkų kara­lienę Jadvygą.

-Aš nemylėjau Lietuvos?.. Ta jaunutė karalienė mąstė valstybiškai... Reikėjo pastoti kryžiuočiams kelią, o tą galima buvo padalyti tik susivienijus Lietuvai ir Lenkijai. Todėl ir ve­džiau Jadvygą, ir su ja pakrikštijome Lietuvą. Dabar Jadvyga yra danguje ir kartu su visais šventaisiais globoja krikščionis ir tą pačią mūsų Lietuvą. Todėl dabar Lietuva klesti. Va, tik vieno negaliu suprasti, kodėl mes abu virš 600 metų esame skaistykloje...

Abu susimąstė, o po kelių minučių prabilo Vytautas:

-Žinai ką, Jogaila, paprašyk savo šv. Jadvygos, kad ji tar­pininkautų ir paprašytų pas Dievą leidimo nors trumpam ap­silankyti žemėje, pažiūrėti, ar ten iš tikrųjų taip gerai. Kartu ir dėl manęs tegul užtaria žodį, juk aš buvau liudininkas per jūsų karališkąsias vestuves.

Kaip tarė, taip padarė. Jogaila pasimeldė ir paprašė Ja­dvygos, kad ji išpildytų jų norus. Jadvyga išsirūpino leidimą abiem pusbroliams apsilankyti Lietuvoje - jų gimtojoje žemėje.

Atsigulė abu pamiegoti, o saulei švintant prabudo žemė­je. Šalia jų stovėjo angelas ir tarė: „ Čia jūsų Lietuva. Eikite ir aplankykite Vilnių ir Trakus, gal dar kažką. Pakalbėkite su žmonėmis. Tam reikalui turite dvi dienas. Po to aš jus paimsiu atgal." Pasakė ir dingo.

Mūsų keliauninkai apsižvalgė. Stovi jie ant aukšto kalno prie kažkokio bokšto, apačioje didžiulis miestas ir dvi upės: viena platesnė, bet rami, kita siauresnė, bet veržli. Lyg ir maty­tas vaizdas... Bet kur ir kada? O tas miestas... Jų laikais tokio tikrai nebuvo. Namai mūriniai didžiuliai, aukšti, langai visur platūs, stikliniai. Tik arklių kažkodėl nėra, o vietoje jų greitai juda kažkokie languoti nameliukai ant ratų. Gražu kaip rojuje.

Nulipo nuo kalno ir prieš save pamatė didelę aikštę, o joje didingą pastatą, į kurį vis ėjo ir ėjo žmonės. Nutarė užeiti ir jie. Netrukus jau buvo viduje.

-Žiūrėk, žiūrėk, - pratarė Jogaila, rodydamas Vytautui kaž­kokį paveikslą.

Vytautas žvilgtelėjo ir pamatė kažkokio matyto vyro por­tretą.

-Palauk, palauk, čia kažkas... matytas?!

-Čia Vytautas - Lietuvos Didysis Kunigaikštis, - paaiškino jiems kažkoks vyras. - O iš kur tamstos būsite, kad šito neži­note?

Abu pažiūrėjo į sutiktąjį:

-Tai kur čia mes pakliuvome?

-Čia juk Vilnius - Lietuvos sostinė. Stebitės lyg būtumėte iš kito pasaulio...

Jogaila su Vytautu susigėdę išėjo iš katedros ir, pasitarę, nutarė prisijungti prie kokios nors ekskursantų grupės, kad ga­lėtų apžiūrėti didžiulį miestą. Ir prisijungė.

O, kiek jiedu pamatė! Ir rūmus, ir teatrus, ir šventoves, ir muziejus... Gatvės plačios, turi net pavadinimus. Abu apsi­džiaugė, kad yra ir Vytauto, ir Jogailos gatvės. Dar sužinojo, kad jų abiejų broliai ir pusbroliai taip pat Vilniuje turi savo gatves. Vienoje katedros kriptoje Jogaila pamatė savo anūko Aleksandro Jogailaičio kapą ir sužinojo, kad šis jo anūkas buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis, ir Lenkijos karalius. Jis labai mylėjo Lietuvą ir Vilnių. Tai jo paliepimu Vilnius buvo apjuostas gynybine siena.

Su ta pačia ekskursantų grupe jie apsilankė ir Rasų kapi­nėse. Aut paminklų daugiausia lenkiškos pavardės. Pasirodo, lenkai irgi kūrė ir gražino Vilnių. Gidė nuvedė ekskursantus prie kažkokio mauzoliejaus ir pasakė, kad čia ilsisi Juzefo Pil­sudskio, kilusio iš Žemaitijos bajorų Giniotų, širdis, nes jis taip pat mylėjo Lietuvą.

Atėjo vakaras. Staiga lyg kažkam pamojavus burtininko lazdele užsidegė įvairios šviesos - mieste pasidarė šviesu kaip dieną.

Kitą rytą jie nubudo Trakuose. Ir vėl: Trakai ne Trakai... buvo kaimelis, o dabar miestas - didesnis negu jų laikų Vilnius. O pilis! Stovi - ir sargybos nereikia. Vytautas susirūpino: tai ką gi dabar daro karaimai, kuriuos jis atvežė iš Krymo? Tai buvo laikai!.. Įdomu, ar patys karaimai šitą prisimena?.. Trakuose, pasirodo, yra ir karaimų kenesa, ir cerkvė, ir bažnyčia. O ka­dangi abu katalikai,taipirmiausia užėjo į bažnyčią. Čia pamatė Vytauto portretą.

-Matai, mano portretai visur, o tavo niekur, - piktdžiugiškai pasišaipė Vytau­tas.

-Na ir kas? O mano net ir anūkai bei proanūkiai gerbiami Lietuvoje, nes jie Vilnių stiprino, puošė ir ilsisi jame, o kur tavo palikuonys? Ar ne kartais Mas­kvą stiprino? - atsikirto Jogaila.

Ir staiga jie vėl atsidūrė skaistykloje. Tuomet pamatė savo angelą, kuris jiems pasakė:

-Todėl jūs ir esate 600 metų skais­tykloje, kad nemokėjote gyventi kaip pridera broliams, net ir dabar pykstatės. Pateksite į rojų tik tada, kai jūs ir jūsų tautiečiai pradėsite gyventi taikiai, kaip pridera broliams ir kaimynams.

Atgal