VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

05.11. Apie Emilijos Liegutės knygos Intuiciją

Alfredas Guščius

 

Emilijos Liegutės knygoje eilėraščių knygoje „Prieš didelį dangų“ žodis visada turi savo vietą.  Dažnai autoriai, parašę ar straipsnį, ar knygą, ilgai suka galvą, ieškodami tinkamo pavadinimo. Pavykusioje antraštėje atsispindi pagrindinė teksto idėja, mintis. Antraštė – raktas, leidžiantis atsirakinti veikalo spyną ir įeiti į jo vidų. Pasitaiko ilgai knebinėtis su raktu ar nevykusia spyna. Pavyzdžiui, muzikologo, publicisto, aktyvaus piliečio ir politiko Kazimiero Šiaulio naujoji publicistikos knyga pavadinta tiesiai šviesiai, be užuolankų: „Tauta tarp kosmopolitų ir barbarų“ (Išleista „Petro ofseto“ leidyklos; recenzija buvo išspaudinta savaitraštyje „Literatūra ir menas“). Nuo pavadinimo „įpareigojimo“ nenukrypta į kitas tematines lankas. O vienas iš 29 straipsnių pakartoja knygos pavadinimą. Tai – programinis autoriaus straipsnis. Jo preambulę verta pacituoti: „Pagrindinės mūsų pilietinę visuomenę ir tautinę sąmonę veikiančios grėsmės yra globalizacijos lydimas kosmopolitizmas - iš vienos pusės ir vietinė pragmatinė barbarybė – iš kitos. Žmonių susvetimėjimą ir politinį abejingumą galima įveikti tik per kultūrą ir tautinį ugdymą“. Viskas yra daroma tam, kad sukritikuotų, kas yra skelbiama...

O E. Liegutės knygoje, - kad visatai būtų išaukšinta. Nes autorė parašė penktą savo knygą; senatvėje autorė įsižiūri į savąjį likimą, ir kiekvieną žodį reikia tarti su įkvėpimu, o jis negali būti atsitiktinis. Estetinėje kultūros bibliotekoje yra daug pavyzdžių, rodančių kad apie tai mąstoma plačiai. Italų filosofo Benedetto Kročės įsitikinimu, intuicija (tikrovės reiškinių vaizdas) mene yra glaudžiai susypinusi su menininko jausmais, jo subjektyviu santykiu su vaizduojama tikrove ir todėl gali būti vadima „lyrine intuicija“.

Eilėraštis pavadintas „Širdažole“,  paskirtas durai Eglei. Nors beveik visi žodžiai tik apie save.

Paskaitykim jo pradžią:

Ateinu iš tolių toliausių.

Smulkiažedė burtažolė

mirguliuoja žydrai - geltonai,

kreipia mano žvilgsnį

tolyn.

Regiu – skrenda paukštis

išilgai mano žvilgsnio

Retas palyginimas su paukščiu, skrendančiu „išilgai žvilgsnio“. Ką tai duoda eilėraščiui?  Nes jis (eilėraštis) atsirems  į atramą

Ir kelio vienišumas man

nebaisus.

Sodininkė mirtis čia

neateis.

Čia žydi širdalžolė, plaška –

Nebijau veidu stoti į savo

likimą.

Pagal žodžio reikšmę, pagal jo svorį, - tai vienas pačių nuostabiausių Emilijos Liegutės eilėraščių. Eilėraštis pagal motinos širdį, - tokia yra gėlė „širdažolė“. Filosofinis apibendrinimas pagaunamas iš karto, matosi, kad su juo autorė ne kartą gulė ir kėlėsi.

Yra ir kitų, visai gerų eilėraščių: prie tokių priklauso ir „Prieš didelį dangų“...

Veiksmas vyksta „senam sode“:

Ar  paukščio giesmė

atskiria mus?

Mes apsikabinę

suklumpam

prieš didelį dangų tarp

usnių dygių.

Tad filsosofija – praktine ir perkeltine reikšme. Pagal žmones, taip būna, taip nutinka, pagal filosofiją taip įvyksta , kai kelio kliūtys atrodo mažos, trumpalaikės... Kaip ir kitame, miniatiūriame eilėraštyje „Sodas atgijo“, kuriame dar yra palikta vietos ir autorės balso šūkaliojimams. Bet jame nepalikta vietos „juodajam“ autorės veidui. „Tarsi vaikai“- pagrečiui einantis kitas eilėraštis; ne veltui sakoma, kad būdamas vaikas,  turi patirti angeliškus jausmus.

Kaip ir tame kūrinyje apie mirtį, pavadintame „Skrendu“:

Lenkis laikui, bet išliki

artumu. Tavo juoko – dar pilna

erdvė. Ir Tavo juokas ir mintys...

O kai žemė skubėdama

Paliks tave,

Sakyk upokšniui – „čiurlenu“.

O paukščio skrydžiui pasakyk:

„skrendu“.

Anot kai kurių filosofų, ir mintys gali būti mąstomos. O  veiksmas – tai mąstymo veiksmas. Taip pat mąstyti ir norėti yra neperskiriami dalykai. Kaip ir eilėraštyje „Žvelgiu į save“:

Savo dvasią mylėjau

Kaip pirmykštę sužėlusią

girią.

Tas, upes, jų šniokštimą, krioklių nesustabdomą

virsmą.

Ir pirmykštes uolas, tarpekliais gūdžias išraižytas

Ir vienintelę  gėlę, plevenančią vėjy ant kalno...

Pasiilgstu aš jų – milijonus metų laukiančius

manojo žvilgsnio uolose,

upių slėniuose, giriose.

Jie laukė manęs ir sulaukė –

// savo dvasia esu ten...

*

Ši prozininkės ir vaikų  rašytojos knyga suskirstyta du skyrius. Tarp jų nesijaučia pranašumo, kiekviename yra labai gerų eilėraščių. Iš antrojo: „Keista“, „Pažintis“, „Žmogus“, „Muzika“, „Tik užauginti“... Maža žodžių – didelė erdvė autorei būti gyvenimo neprsispaustai, buities nesuvaržytai. Jeigu būtų Laiko , tai iš Emilijos Liegutės galima laukti Justino Marcinkevičiaus, Vacio Reimerio tipo poezijos (juvelyrinės, katreninės)... Viskas yra  Laiko judesyje, kuriame ar vyksmas, ar mintis, ar fantazija atsiremia į Jį... .

*

*Emilija Liegutė „Prieš didelį dangų“. Eilėraščiai. 2016 , Redaktorė Teresė Gužauskienė,  L-kla „Homo liber“. Tiražas 150 egz.

 

Atgal