VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

05.08. Pavasarinis susitikimas su poezija Vilniaus senamiestyje

Lidija Veličkaitė

Diena nugrimzta. Slenka vakaras:

pavargęs tarpdury sustoja.

Šešėliu blyksi prie ugniakuro:

Suklūsta, kaip žiogai smuikuoja...

Eilėraščiu „Vakaras“ (kurio pirmas posmas viršuje) prasideda Pranciškos Reginos Liubertaitės  2018 m. kovo mėnesį išleista poezijos knygelė „Šešėlių blankumoj“. Tai jau vienuoliktoji poetės eilėraščių knyga, ir tai jos aktyvaus kūrybinio, keturis dešimtmečius besitęsiančio darbo rezultatas. „O pats knygelės pavadinimas – autorės valia – tarsi liudytų kažkokį būties nykulį, naujųjų laikų kelio nuošalę ar sąmoningą nuolatinę opozicinę laikyseną, įsiklausančią ir aktyviai klausančią,“ – knygelės „Šešėlių blankumoj“ pratarmėje rašo jos sudarytojas rašytojas ir vertėjas Arvydas Genys.

2018 m. balandžio 19 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje įvyko Pranciškos Reginos Liubertaitės knygos „Šešėlių blankumoj“ sutiktuvės. Šios bibliotekos renginių organizatorė Rūta Skorupskaitė pristatė knygos autorę, renginio vedėją rašytoją Arvydą Genį ir poezijos skaitovę aktorę Jūratę Vilūnaitę. Renginio pradžioje buvo rodomos fotomenininko Algimanto Žižiūno nuotraukos, fotografuotos 1998–2006 m., kuriose matyti P. R. Liubertaitės tėvų sodyba ir aplinkiniai vaizdai, taip pat Šėtos fotografo A. Matiuko daryta vaikystės laikų poetės šeimos nuotrauka. P. R. Liubertaitė papasakojo nuotraukų istorijas, padėkojo visiems atėjusiems į knygos sutiktuves ir išreiškė padėką knygos sudarytojui rašytojui Arvydui Geniui, be kurio šios knygos nebūtų buvę, leidėjai Daivai, maketuotojai Ievai ir plakato rengėjai Viktorijai.

Iš dešinės: renginio vedėjas, rašytojas Arvydas Genys, poetė Pranciška Regina Liubertaitė, aktorė Jūratė Vilūnaitė

Knygos „Šešėlių blankumoj“ viršelis

Renginį vedęs rašytojas Arvydas Genys prisistatė kaip eseistinio mąstymo žmogus ir priminė rašytojo Andre Morua mintį, kad mes gyvename beveik visada tarp prisiminimų ir vilčių.  Pranciškos Reginos knygelėje „Šešėlių blankumoj“ daug labai puikių eilėraščių, parašytų iš vaikystės prisiminimų, juntamas ir neramus pokario metas, daug mėnesienos ir saulėlydžio, saulėtekio gaisų, persipinančių su jausmais.

 Nepaprastai gražūs eilėraščiai apie jūrą, vakarojant ar vaikštant jos pakrantėmis. Priminęs 2016 m. išleistą Pranciškos Reginos poezijos  rinktinę „Žiežirba į žemę“, sudarytojas pažymėjo, kad pagrindinis poetės kūrybos bruožas – jos poezija ateina iš tautosakos. Rašytojas palygino ją su poete One Baliukonyte, nes jos abi turi aistros ir energijos, tik vis kitaip visa tai išreiškia. Prisiminta ir Vinco Mykolaičio–Putino teorija, kad menas yra žmogaus kūryba ir jeigu poezijos rinkinyje randi bent septynis estetinius kūrinius, tai verta knygą skaityti. Pranciškos Reginos knygelėje A. Genys rado dešimt labai gražių savo intonacija ir melodija eilėraščių. Prieš sudarydamas knygelę rašytojas polemizavo su autore, norėdamas pakeisti knygelės pavadinimą, tad klausė – „Ką tu ten veiki toje šešėlių blankumoj?“ Poetė mįslingai atsakė – „įsiklausau“. Taip knygelės pirmame skyriuje atsirado pavadinimas „Įsiklausau“, antras skyrius pavadintas „Šešėlių blankumoj“. Rašytoją sudomino knygelės sonetų ciklas, sudarytas iš 15 eilėraščių, parašytas laisva forma, todėl vadintinas sonetų vainiku be magistralo. Šiame cikle nepastebimai žiema pereina į pavasarį, nepajunti, kaip baigiasi vasara ir prasideda ruduo. Ir užbaigiama poezijos knygelė eilėraščiu „Dedikacija mūzai“. Rašytojas filosofiškai klausė poetės, kokiai mūzai ji skiria eilėraštį, bet atsakymas taip ir liko paslaptyje. Poetė  savo kūryboje dažnai vartoja žodžius „mintis ir mirtis“. Tad rašytojas jos vėl klausia: „Kokia mirtis ir kokia mintis?“ Bet ir tai pasilieka poetės paslaptyje. Ji sugeba per distanciją su ironija ir truputį žaismingai pasižiūrėti į savo senus slogučius, kartais nugrimzta į vienišumo būseną. Pranciška Regina daugiau yra gamtos poetė, gamtos filosofė. Ir ši knygelė „Šešėlių blankumoj“ išsiskiria iš kitų poetės leidinių gilesniais išgyvenimais, tokia vidine forma, kuri giliai išmąstyta, bet labai tikroviška.

„Dabar labai norėčiau, kad Pranciškos Reginos eilėraščiai nuskambėtų,“ – pabaigęs savo apmąstymus apie knygelę „Šešėlių blankumoj“, renginio vedėjas pakvietė juos paskaityti aktorę Jūratę Vilūnaitę.

Daug bendravęs ir šnekėjęs su poete Pranciška Regina, bet nė karto negirdėjęs jos pačios skaitant savo poezijos, vedėjas panoro išgirsti ir jos balsą.

„Kiekvienas mano eilėraštis turi istoriją. Ir kiekviename yra kažkokia paslėpta gyvenimo akimirka, kurią žinau tiktai aš,“ – prieš pradėdama skaityti kalbėjo Pranciška Regina. Pasirinkusi eilėraštį „Amžinas naivumas“, kuris išplaukia iš atsiminimų apie nieko ypatingo neturintį kaimą, bet jame buvo griovys, kur vaikystėje prie jo ant lieptelio tupėta ir žiūrėta į varles, dėles, mažas žuvytes. Kitas eilėraštis „Baltas laivas“ – prisiminimai iš vaikystės, kai su babyte dainuodavo dainą apie laivą.

Renginio pabaigoje Pranciškos Reginos draugai ir gerbėjai sveikino poetę su naujai išleista poezijos knygele linkėdami dar daug kūrybinio polėkio ateityje.

Atgal