VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

05.08. Atėjo knyga. Pasidžiaukime kartu (J.Laurinavičiaus knygos „Trigubu žvilgsniu" sutiktuvėms)

 Dr. Regina Kuzmaitė-Norkevičienė

Šiame tikrų ir tariamų aistrų, svarbių ir nereikšmingų problemėlių, vertų dėmesio ir dirbtinai išpūstų skandalų bei skandalėlių fone svarbu žmogui nesusipainioti, nepasimesti, kad menkniekiai neužgožtų skaudžių netekčių, kad gebėtume jas išjausti, išgedėti, kad tarp smulkių rietenų nepamirštume tikrų vertybių, kad per rėksmingus televizijos šou nepamirštume atsiversti knygos, pasigėrėti talento blyksniais, taikliu žodžiu, trumpai suformuluota didele žmogiška išmintim. Su pagarba atsiverčiu dar vieną Jono Laurinavičiaus knygą „Trigubu žvilgsniu. Trieiliai, Kaunas, 2018". Jau paantraštėje autorius apibrėžia savitą formą - itin glaustą - kur maža žodžių ir daug minties. Koncentruotos esminės būties problemos išsakomos savitomis sentencijomis, kartais ironiškai, kartais romantiškai. Knyga dalijama į tris skyrius: „Prisiminimų toliai", „Nesuskaičiuotos žvaigždės" ir „Septynių šienpjovių pievos".

Asmeninėje dedikacijoje, skirtoje man, rašančiai šį straipsnelį, knygos autorius labai taikliai ją apibūdina: „...O ką aš čia parašiau toje knygoje „Trigubu žvilgsniu", kaip Jums atrodo? Visa tai buvo netikėta, spontaniška, vienu akimoju daroma. Mintys veržte veržėsi, reikėjo tik užrašyti, pašlifuoti, kad tilptų į tris eilutes - pagal japonų haiku - iš viso po 17 žodžių trieilyje. Visi knygon sudėti 345 trieiliai buvo spausdinti „Lietuvos aide" 2017 metais. Tais pačiais metais jie ir parašyti". Dedikacijoje pats autorius labai taikliai aptaria ir knygos pobūdį, jos turinį, ir patį kūrybinį procesą. Atsiskleidžia daugiabriaunė autoriaus asmenybė - ryški, spontaniška, žmogus be galo darbštus, neeilinės biografijos, nuėjęs netrumpą gyvenimo kelią nuo basakojės vaikystės Onuškio apylinkių kaime, dar gyvai pajautęs Lietuvos pokario tragedijas. Vėliau studijos, žurnalisto darbas, poetinė kūryba, novelistika, daugybė etnografinių leidinių. Dabar - vėl netikėtumas ir turinio, ir raiškos formos požiūriu.

Gavau knygą. Įdomią, išmintingą, kūrybišką, palydėtą paties autoriaus labai savitu, charakteringu braižu įrašyta dedikacija. Tai man didelis džiaugsmas. Ilgam. Nuolat atsiversiu, paskaitysiu po keletą puslapių ir man pasaulis sumirgės naujomis spalvomis. Sakoma: pasidalintas skausmas mažėja, pasidalintas džiaugsmas išauga. Taigi - dalinuos džiaugsmu tikėdama, jog daugeliui „Lietuvos aido" skaitytojų, nors dalis J. Laurinavičiaus šios knygos kūrinių jau pažįstami iš laikraščio puslapių, rankose laikoma knyga - šio autoriaus pasirinkti žanro galbūt visuma, suteiks tikrą skaitymo malonumą ir norėsis dar ir dar prie tos knygos sugrįžti. Gera, kai į autoriaus kūrybą gražiai įsijaučia dizaineriai, maketuotojai (šiuo atveju Jūratė Bagurskienė), ir skaitytoją pasiekia šviesi, erdvi knyga, neperkrauti puslapiai - kiekviename trys trumpi trieiliai - leidžiantys ir grafiškai pajausti kondensuotą minį, taupų žodį.

Atgal