VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

04.27. Žemaitės mokytojos giminės knyga

 Dr. Regina Kuzmaitė–Norkevičienė

 

Gal prieš šešetą dešimtmečių, dirbdama Rietave mokytoja lituaniste, išgirdau per radiją skaitant M. Sluckio novelę „Merginų sekmadienis“. Tuo metu ji mane sujaudino: tai apie mus, pokario mokytojas. Mūsų amžiaus inteligentų net rajono miestelyje vos vienas kitas. Žemesnio išsilavinimo vyrai dažnai neįdomūs, tačiau gyvenimas šaukia: tekėjo provincijos mokytojos už vairuotojų, traktorininkų, statybininkų. Vienos sugebėjo „auginti“ savo vyrus, pritempti arčiau savęs. Panašią situaciją matome ir aptariamoje knygoje. Vedusieji mokytojas, nors neretai baigę vos pradinę, lankė vakarines mokyklas, įvairius kursus, išsilavinimu artėjo prie savo sutuoktinių, augino gražias šeimas. Kitu atveju jaunos provincijos mokytojos, patekusios į žemesnio lygio šeimą, paskęsdavo buityje. O be tos buities taip pat neišgyvensi – be daržo, karvutės neprasimaitinsi, be vystyklų skalbimo, košelių virimo neišauginsi šeimos. Tik stiprios, gyvenimo užgrūdintos asmenybės gebėjo nepalūžti, likti švyturiais.

Drįstu teigti, jog viena iš tokių – Teresė Balskutė–Gečienė. Jau sulaukusi gyvenimo rudens, mokytoja išleido knygą  – „Vienos giminės istorija“ (2018 m.). Leidinys be oficialios metrikos – nėra nurodyta leidykla nei maketuotojai, redaktoriai, korektoriai, nenurodomas net tiražas. O leidinys gražus, klasikinės formos, kokybiškas, specialiai gilindamasis nepastebėsi kalbos klaidų, nedaug korektūros netikslumų. Pasirodo, galima ir taip: gavus dovanų kurso draugo memuarų knygą, suvokti tai kaip paskatinimą ir per metus išleisti savąją. Dedikacijoje bendrakursiui padėkojama už idėją: „Ačiū Tau!“

Knygos turinys – giminės istorija. Pirmiausia papasakojama apie gimtinę. Motto:

Šiaudais dengta trobelė,

Langeliai mažutėliai

Ir girgždėdamos durelės –

Tai mano tėviškėlė.

Kuklus, mėgėjiškas ketureilis, tačiau labai informatyvus. Aišku: bus pasakojama apie vieną žemiausių socialinių sluoksnių – mažažemius valstiečius, samdinius, jų dažnai gausias šeimas, iš kurių tėvų, vyresnių brolių, seserų remiami vietas–kitas jaunesnysis prasimušdavo į aukštesnes visuomenės grupes – kunigus, mokytojus. Tarpukariu Lietuvoje, pokariu JAV toks giminės šviesuolis – kunigas Stasys Raila. Visi kiti giminės nariai – kuklių profesijų žmonės. Jiems skirta didžioji knygos dalis: pasakojama apie prosenelius, senelius, močiutes, dėdes, tetas, jų šeimas. Pasakojimas ramus, objektyvus, be didelių emocijų. Daug nuotraukų – portretinių, grupinių. Aišku: fotografuojamasi retai, specialiai pasiruošus – su artimiausiais žmonėmis, didelių įvykių – vestuvių, laidotuvių, tik vėliau – jubiliejų progomis. Dalis nuotraukų – XX a. pirmosios pusės Žemaitijos miestelių fotografų darbai. Jų autoryste tuo metu nesidomėta. Dauguma fotografijų – jau iš pokario, vėlesnių dešimtmečių. Žmonės mėgo fotografuotis, įsigali mėgėjiškos, lengvai prieinamos fotografijos. Knygą galėtų nagrinėti ir šios srities specialistas, ir šiuo požiūriu ji būtų informatyvi – savotiška fotografijos meno raida. Tai daug pasakytų apie Žemaitiją, jos žmones.

Sau, savo šeimai knygoje – tik paskutinis skyrelis. Jame labai nedaug teksto, bet daug fotografijų. Pradžioje trys Teresės: jauna su kasytėmis, brandesnio amžiaus gražuolė ir kuklios išvaizdos, labai gerų akių subrendusi moteris – Motina, Mokytoja.

Trumpa autorės biografija: būdama penkiolikos, dar gūdžiais pokariniais 1949 m., įstoja į mokytojų seminariją. „Atrodo netoli, tik į Telšius 20 kilometrų. Bet labai pasiilgdavau tėvų, seserų, brolių“. Ir keliauja mergaitė kiekvieną savaitgalį namo. Atrodo, viskas taip natūralu. Juo labiau, jog prisimena: būdavo kartais dviračiu broliai paveža, arkliais, kad mažiau liktų eiti.

Aštuoniolikmetė paskiriama į Šilalės rajoną. Net man, dirbusiai gretimame rajone, buvo negirdėti tokie kaimai, bažnytkaimiai – Didkiemis, Nevočiai, Vizbarai. Susipažįsta mokytoja su būsimu vyru – kaimo jaunuoliu. Santuoka pirma religinė, tik po trejų metų, grįžus vyrui iš armijos – jau ir civilinė. Vizbaruose išgyvena 9 metus, sulaukia 4 vaikų. Tik tada – „Pajūris – ne užkampis, bet bažnytkaimis prie gero kelio“, – džiaugdamasi, tarsi didžiuodamasi rašo autorė.

Čia – pačių pasistatytuose namuose – įsikuria visam gyvenimui. O tas gyvenimas atrodo ir yra tikrai išsipildęs – sukurta šeima, neakivaizdiniu būdu baigtos studijos, užauginti penki vaikai. Viskas tarsi taip paprasta: studijos, darbas, šeima, namai, vaikai. Turbūt reikia žemaitiško atkaklumo visa tai papasakoti paprastai, be didelių emocijų, tik pasidžiaugiant gražia gamta, patogia  gyvenviete. Tai tiek apie save, paminint savo vaikus, anūkus, pailiustruojant gražiomis fotografijomis.

Toks paskutinis skyrius, o visa knyga – tai giminės istorija: kiek siekia atmintis ir artimųjų pasakojimai. Į archyvus, genealogiją nesigilinama. Tokių, šiuo metu labai madingų, tyrinėjimų čia nėra. Ne visi turi tam laiko, realių galimybių ar kokių nors bajorystės pretenzijų: tai natūrali žemaitiška valstietiška giminė. Pavardės lietuviškos, net kunigų ar „mandresnių“ krikštatėvių savo laiku nebandytos polonizuoti.

Knygą tarsi įrėmina giminės susitikimai: pirmas 1994 m., antras 1998 m., trečias 2012m., ketvirtas – 2017 m. liepos 8 d. Visi dalyviai laukia kito susitikimo. Giminė renkasi prie Luokės bažnyčios. Ten Šv. Mišios už Balskų mirusiuosius. Po to aplankomi kapai. Mirusieji ir gyvieji – savotiška giminės tąsa. Belieka palinkėti, kad toji tradicija tęstųsi kuo ilgiau.

Esu tai žemaitiškai Balskų giminei lyg ir svetima – iš kito Lietuvos krašto, kitokios giminės. Tačiau jaunystėje teko su knygos autore gyventi ir dirbti gretimuose Žemaitijos rajonuose. Abi lituanistės. Taigi – kažkuo artimos, bet kažkuo ir labai skirtingos. Abi provincijos mokytojos – tarsi iš M. Sluckio novelės „Merginų sekmadienis“, tokios artimos XX a. šeštuoju dešimtmečiu. Gyvenimas nuvedė skirtingais keliais. Žemaitiškos šaknys padėjo Teresei giliai įaugti į Žemaitijos žemę, tvirtai joje išsišakoti.

Labai džiaugiuos savo bendravardės, savo profesijos kolegės knyga. Iki M. Sluckio „Merginų sekmadienio“ situacijos ir po jos ėjome skirtingais keliais. Ir mūsų autobiografinės knygos skirtingos. Tačiau drįstu teigti, jog knyga „Vienos giminės istorija“ yra labai svarbi ne tiktai giminei, bet visos Žemaitijos, visos Lietuvos istorijai. Tai gilus aruodas žinių, patirčių, iš kurių gali semti įvairių sričių specialistai. Tai gražus paskatinimas visiems, galintiems valdyti plunksną: neišeikite nepalikę ir raštiško pėdsako apie savo giminę, gimtinę, savo Lietuvą. Kad ji išliktų. Juk stovime tokioje pavojingoje kryžkelėje. Norisi su B. Brazdžioniu kartoti: „– Stovėkit čia tvirti, kaip saulė stovi“. Tokie kaip T. Balskutės–Gečienės žemaitiškoji giminė.

Atgal