VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

04.23. Širdies džiaugsmo atspindžiai

Julius Norkevičius

 

Pamažu įpratau (ir laukiau) prieš didžiąsias metų šventes gauti netradicinį laišką. Iš jo ištraukdavau poeto publicisto Stasio Bulzgio naujausią autorinę knygą, kurios prielapyje surašyti šventiniai sveikinimai, linkėjimai. Šiemet tokio laiško nebelaukiau: pernai, Kūčių dieną bičiulis iškeliavo Anapilin. Todėl maloniai nustebau Velykų išvakarėse pašto dėžutėje radęs storą laišką, kaip anksčiau. Pasiskubinau atplėšti ir sužinoti jo turinį.

Voke slėpėsi Stasio Bulzgio „Laiko kultuvės. Lyrika“. Trumputis autoriaus žmonos Danutės laiškelis su nuoširdžiais velykiniais linkėjimais ir priminimas: „Tai paskutinė Stasio knyga“. Jos poetas nebespėjo palaikyti savo rankose. Šiauliškė leidykla „Saulės delta“ ją skaitytojams atidavė tik šių metų sausio ketvirtąją.

Ilgai varčiau, atidžiai skaičiau ilgamečio bičiulio Stasio Bulzgio „Laiko kultuvės“. Neperdėdamas sakau: tai brangiausia, vertingiausia dovana. Bet ji ne pirmoji. Šio autoriaus klasikinio eiliavimo lyriniai, kupini jausmo, gyvenimo išminties, prasmingų pamąstymų, gausių kelionių po Lietuvą ir toliau įspūdžių posmai. Poezijos mylėtojai jau skaitė šio autoriaus „Pro baltą ūką“ (1994), „Brangakmeniai“ (1995), „Elnias devyniaragis“ (1999), „Tėviškės labui“ (2000), „Ant šventovės laiptų“ (2003). Daugelis puošia mano knygų lentyną.

Stasys Bulzgis nevengė prozos, biografinių kūrinėlių. Dirbdamas įvairių laikraščių redakcijose, parašė ir nemažai dėmesio vertos publicistikos. Šio pobūdžio kūrybą priglaudė knygos „Šiauliai“ (1985), „Šiaulių rajonas“ (1988), „Pupų dėdė“ (1996), „Šventojo Florijono globoje“ (2002), „Karalienė Morta“ (2005), „Vidurnakčio novelės“ (2005) ir kitos.

Lyg elgeta

Lyg elgeta tu pasibeldei į duris.

Tiktai prašyti išmaldos neišdrįsai.

Širdis labai drebėjo: „Gal neišvarys?"

 

Ir šiurpino tave laukti pikti balsai.

Tik gailią viltį kelianti slapta mintis

lygžiežirba rusėjo. Kas ją bematys?

 

Vėl belsies. Gal kaip šunį vėl tave išvys?

Ir jausi, kaip gėla tau širdį skrodžia.

Bet niekada nebliausi kaip paika avis.

 

Kai skaudžiai suklupai, nebuvo žodžio,

kuris tau kelią liepžiedžiais nušviestų,

kurį ant duonos teptum tartum sviestą.

Visko neįmanoma išvardinti, kai sukurta nemažai. Jis pradėjo eiliuoti, rašyti žinutes, vaizdžius pasakojimus, mokydamasis Aukštelkų pradinėje mokykloje (iki 1946), Radviliškio vidurinėje mokykloje (1946–1954). Plunksnos nemetė ir 1954–1959, studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete.

Dailininko Kęstučio Musneckio sukurtas „Laiko kultuvės“ viršelis

Baigęs studijas Stasys Bulzgis vienerius metus mokytojavo Endrejavo vidurinėje mokykloje. Vėliau dvejus metus lietuvių kalbos ir literatūros mokė Grinkiškio vidurinės mokyklos mokinius. Darbinę veiklą tęsė Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje, Šiaulių ekskursijų biure ekskursijų vadovu. 1974–2001 – Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ (vėliau pasikeitusios į „Šiaulių naujienas“) korespondentas, redakcijos Kultūros skyriaus vedėjas. Ir dirbdamas jis rasdavo laiko kūrybai. Literatūriniai darbeliai, eilėraščiai, apybraižos visada rado vietos savos spaudos puslapiuose.

Pirmieji Stasio Bulzgio kūriniai respublikinėje spaudoje pasirodė 1962 m. Nemažai jų išspausdinta Šiaulių miesto periodikoje, Šiaulių krašto poezijos almanache „Kas esi“ (1991), 2000 m. Šiaurės Lietuvos literatų almanache „Jungtys“ (jis buvo šio leidinio redaktorius), Radviliškio krašto poezijos almanache „Takai prie šaltinio“ (1999), Lietuvos nepriklausomų rašytojų almanache „Ten, kur sidabro vingy...“ (2001) ir kitur.

Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys poetas, publicistas aktyviai dalyvavo miesto, minėtos sąjungos literatų veikloje. Kasmetinės Šiaulių poezijos pavasario šventės organizatorius.

Apie ką paskutinė Stasio Bulzgio „Laiko kultuvės“? Autorius pristatydamas sako: „Žlugtą velėjančių laumių kultuvėms tauškinant, eina kasdienis, kartais netikėtas gyvenimas“. Tai gražus palyginimas. Stasys gimė ir augo kaime, dar girdėjo mamos, kultuve daužančios skalbinius, garsą, kurie į berniuko atmintį įrašė daug pačių įvairiausių prisiminimų. Literatūros pamokos, mokinių rašinių skaitymas, darbas redakcijoje įspūdžių aruodą gausino, turtino. Via tai atsispindi minėtoje knygutėje. Šešiasdešimt eilėraščių sugulė į keturis skyrius: „Mėnulis – lyg pražydusi puriena“ (19 eilėraščių), „Sonetas veja sonetą“ (7), „Gražiausio skambesio šešėliai“ (15), „Visur lieka pėdos“ (19). Kiekvienas posmas prikelia iš atminties lobių autoriui (daugelis svarbūs ir knygos skaitytojui) brangius, reikšmingus vaizdinius, kurių nevalia niekam pamiršti. Lyriniais posmais pristatomas pasaulyje jau pagarsėjęs Kryžių kalnas, kuris žvelgia ir saugo jo lankytojams kilusias mintis. Kartu aptaria, primena mūsų dienų skaudulius. O virš Kryžių kalno sklandantis angelas – viltis. Šiai temai skirtas paskutinis knygos skyrius. „Laiko kultuvės“ eiliuoti kūriniai slepia ir autoriaus jausmus, širdies nerimą dėl mūsų nūdienos rūpesčių, savotiškai ieško išeities iš kasdienybės. Juose ir  skaidrus žvilgsnis į ateitį.

Visų „Laiko kultuvės“ skyrių eilėraščiai skiriami įvairaus amžiaus skaitytojams. Ir kiekvienas, juos perskaitęs, nenusivils, mintyse dėkos autoriui už gilias, prasmingas įžvalgas.

 

Atgal