Kultūra
04.09. „Tautinis idealas politikoje. Keturi šalių atvejai“ (Apie Mariaus Kundroto naują knygą).
Prof. Ona Voverienė
Tai jau antroji Mariaus Kundroto monografija tautiškumo klausimais. Pirmoji – „Tauta amžių kelyje“, paraštėje „Tautinės pasaulėžiūros gairės. Tautinis judėjimas Lietuvoje“ (V., 2009) praturtino lietuviškosios tautotyros mokslą nauju žvilgsniu, kai į pagrindinį tautotyros tyrimo objektą – Tautą – buvo pažvelgta ne tik plačiai grindžiant jos santykius su valstybe, jos piliečiais ir institucijomis, bet ir giliai analizuojant sąsajas su pagrindinėmis žmonijos vertybėmis: dora, morale, kultūra, religija. Tai fundamentalus teorinis veikalas, kuris, apėmęs pagrindines tautotyros sąvokas ir jų vidaus ryšius, analizuojant juos pasaulio mastu, atvėrė kelius į gilesnį ir išsamesnį atskirų tautotyros reiškinių bei įvykių analizę įvairiapusiškiau ir giliau.
Monografijai „Tautinis idealas politikoje. Keturi šalių atvejai“ – kaip tik ir pasirinktas siauresnis tyrimų objektas, būtent tautinis idealas politikoje, analizuojant tą objektą, remiantis keturių tautiškiausių dabartiniame pasaulyje valstybių – Prancūzijos, Danijos, Lenkijos ir Lietuvos praktinį patyrimą tų šakių politikoje.
Monografijos autoriaus tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti pasirinktų šalių tautinių partijų ideologijas – demokratija, autoritarizmas – jų tarpusavio bendrybes ir skirtybes bei jų santykius su kitomis ideologijomis, jų raidą ir vietą politiniame kontekste sociokultūriniu ir socioekonominiu aspektais, siekiant jų pažangų patyrimą perkelti į Lietuvos politiką ir tokiu būdu sustiprinti tautinį judėjimą mūsų šalyje, o jį sustiprinus, per jį pagerinti demokratijos kokybę Lietuvoje, sustiprinti gynybinį saugumą, kultūrinį kūrybingumą ir tautos moralinį atsparumą sparčiai plintančioms dorovinėms negerovėms.
Tyrimo eiga aprašyta ir jo rezultatai apibendrinti recenzuojamoje monografijoje.
Knygą sudaro pratarmė ir šeši jos skyriai. Pratarmėje, kaip ir dera, keliama tyrimo problema, kuri pasireiškia pasaulio mokslininkų gana aštria priešprieša, vertinant tautinės idėjos vaidmenį dabartiniame pasaulyje. Dalis mokslininkų teigia, kad tautiškumas ir tautos idėja negrįžtamai jau nugrimzdo į Istoriją (Eric Hobsbawn, M. Kastels): kiti, atvirkščiai. Teigia, kad pasaulio ateitis – tautinės valstybės, kad demokratija be tautiškumo negali egzistuoti ir kad tautiškumo atgimimas demokratinėje visuomenėje būtinas ir neišvengiamas ( A.D.Smith, P. Manent, R.Ozolas. R.Grigas, V.Bražėnas ir kiti).
Pirmame knygos skyriuje pateikiama teorinė apžvalga, prielaidos, formuluojami tyrimo kriterijai. Antrasis skyrius – tautinio politinio judėjimo situacija, laimėjimai ir praradimai Prancūzijoje; trečiasis – Danijoje; ketvirtas – Lenkijoje; penktas – Lietuvoje ir šeštasis – apibendrinamoji analizė.
Monografijoje pirmą kartą tautotyros istorijoje pateikiama palyginamoji tautiškumo analizė Rytų ir Vakarų Europoje. Vakarų Europoje tautinės partijos beveik visada stovėjo dešinėje, dabartinė Prancūzija – kairėje, o Rytų Europoje – dažniausiai – kairėje. Dabartiniams tautiniams judėjimams būdingesnis mišrus ideologinis lygmuo, kai socioekonominiu aspektu dalis jų orientuojasi į kairę, o kultūriniu – į dešinę arba atvirkščiai.
Prancūzijoje į teorinius tautotyrinius dalykus mažai kreipiama dėmesio. Išvarginti begalinės imigracijos iš Afrikos ir Azijos Prancūzijos Tautinis frontas, tapęs politine partija nuo 1972 metų, sunkiai skynėsi kelią į Prancūzijos valdžią. Iš pradžių Prancūzijos tautininkai buvo labai susiskaldę, kaip dabar Lietuvoje, bet politinei, ekonominei ir socialinei aplinkai sparčiai blogėjant, vadizmo apraiškų nuolat mažėjo. Jeigu 1973 metais tautininkai į Prancūzijos parlementą surinko tik 1,33 balsų ir negavo nei vieno mandato, pradėjus vienytis tautininkų grupuotėms – jau 1986 m. gavo 9,66 proc. balsų, bet dar mandato negavo. Ir tik 1997 m. surinko 14,94 proc. balsų ir gavo 1 mandatą, o 2012 m. – 40-aisiais jų gyvavimo ir kovos metais, gavo
13,6 proc. balsų ir 2 mandatus į Parlamentą, ir į Europos Parlamentą – 2014 m. 24,86 proc. balsų ir 24 mandatus. Tautinio Fronto rinkiminėje programoje – vienas pagrindinių principų – Prancūzija – prancūzams, kategoriška nuostata prieš multikultūrizmą. Jeigu dar 1973 m. prioritetas jų programoje buvo ekonomika, tai jau nuo 2013 m. – nacionalinės valstybės atkūrimas, socialinis solidarumas, tautinio tapatumo stiprinimas, santuokos šventumas, kova prieš homoseksualizmą, abortus, o už pedofiliją siūloma įvesti mirties bausmę. Socialinis rūpybos srityje teikiama pirmenybė darbui ir algų kėlimui, kategoriškai pasisakoma prieš visokias socialines išmokas, išskyrus subsidijas socialiniams būstams ir šeimoms, auginančioms vaikus.
Danijoje tik 1995 metais įsikūrė Danų tautos partija, atskilusi nuo jos pirmtakės Pažangos partijos. Pažangos partija orientavosi į ekonomikos tobulinimą – mažinti mokesčius, apkarpyti valdžios išlaidas, supaprastinti teisinius reglamentus, susiaurinti biurokratiją. Danų tautos partija, kaip ir Prancūzijoje, pasirinko obalsius – „Danija – danams“ ir „gerovė – danams“. Tos partijos programoje pagrindinis uždavinys – stabdyti imigraciją, ypač iš musulmoniškų šalių. Pagrindiniai jos programos akcentai – tautinis tapatumas, nacionalinis suverenumas, tradicinės vertybės ir demokratijos plėtra, gilesnės europinės integracijos kategoriškas atsisakymas, šalies gynybos stiprinimas, sveikatos apsaugos sistemos tobulinimas, pagyvenusių žmonių globa.
Jau 1998 m. Danų tautos partija Folketingo rinkimuose laimėjo 7,4 proc. balsų ir 13 mandatų;
EP rinkimuose – 5,8 proc. balsų ir 1 mandatą; 2011 m. rinkimuose į Folketingą jau gavo 12,3 proc. balsų ir 22 mandatus, 2015 m. – jau 21,1 proc. ir 37 mandatus, į EP – 26,6 proc. balsų ir 4 mandatus. Naujausioje partijos programoje prioritetiniu uždaviniu laikoma parama pensininkams, gaunantiems mažas pajamas, ir viešasis transportas - pensininkams nemokamas; daugiau lėšų skirti moksliniams tyrimams ir technologijoms.
Lenkijoje, kur 96 procentai jos gyventojų sociologinės apklausose užsirašo esą lenkai, atrodytų, kad tautinė partija turėtų visuose rinkimuose būti aukštumoje ir be jokios konkurencijos surinkti aukščiausiuose valdžios ešelonuose daugiausiai mandatų. Deja, taip nėra. Komunizmo šmėkla ir Lenkijoje gerokai pasidarbavo, savo neapykantos ideologija pavergusi ir daugelio lenkų protus. 1989 m. Lenkijoje buvo atkurta prieškarinė Tautinė partija, kuri ir propagavo sieksianti atkurti lenkiškąsias tautines vertybes ir mentalitetą. 1991 m. atkurta kita radikali lenkų tautinė partija Tautinių demokratų partija (TDP), kuri kategoriškai pasisakė prieš rusus, vokiečius, žydus ir lietuvius. Seimo rinkimuose Tautinė partija surinko 0,66 proc. rinkėjų balsų, o TDP – tik 0,02 proc. 2001 m. rinkimuose jau dalyvavo „Lenkų šeimų lyga“, suvienijusi nuosaikesnes, negu TDP, tautines partijas ir visuomeninius tautinius judėjimus. Ji rinkimuose gavo 7,88 proc. balsų ir gavo 38 mandatus į Seimą. Kita tautinė partija „Savigyna“, kuri į savo programą, kaip jos svarbiausią tikslą įrašė tautinės valstybės atkūrimą, prioritetą skyrė tautinei kultūrai, valstybės apmokamą švietimą ir mokslą – surinko 10,2 proc. balsų ir gavo 53 mandatus į Seimą. Į EP – „Lenkų šeimų lyga“ surinko 15,92 proc. rinkėjų balsų ir gavo 10 mandatų; „Savigyna“ – 10,78 proc. balsų ir gavo 6 mandatus į EP. 2005 metais „Lenkų šeimų lyga“ – surinko 7,97 proc. balsų ir gavo 34 mandatus į Seimą, „Savigyna“ atitinkamai gavo 11,41 proc. balsų ir 56 mandatus į Seimą. Abi tautinės partijos ryžtingai atsigręžė į šeimos ir dorovės problemas, pasiūlė uždrausti homoseksualų propagandą ir gyvybės saugojimą nuo pat jos užuomazgų.
Knygos „Tautinis idealas politikoje: keturių šalių atvejai“ viršelis
Tai, matyt, ir buvo abiejų tautinių partijų – politinis negandos vėjas, jau gerokai moraliai pakrikusioje Lenkijoje, todėl jau 2007 metų rinkimuose į Seimą „Savigyna“ surinko vos 1,53 proc. balsų, o „Lenkų šeimų lyga“ – tik 1,3 proc. Abi į Seimą nepateko. „Savigynos“ lyderis A. Leperis mįslingai mirė. Oficiali versija nusižudė, kolegų pokalbiuose – buvo kalbama, kad buvo nužudytas. Taigi tautinės Lenkijos valstybės vizija, realizuota ir gyvavusi nuo 2001 iki 2007 metų, kaip meteoras, perskrodusi Lenkijos dangų, užgeso. Pavergtas komunizmo Šmėklos Lenkijos protas nugalėjo.
Lietuvoje pirmasis tautinis judėjimas „Lietuvos laisvės lyga“ buvo įkurtas Antano Terlecko 1978 metais, kai dar Lietuvoje buvo „viena partija, viena – tiesa“: komunistinė. Jos programa buvo: laisvas žmogus, laisva tauta, savo laisvoje valstybėje. Žymiausia jos akcija, plačiai žinoma, buvo 1987 metų mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. 1988 m. lapkričio mėnesį Arijus Bernotas organizavo iniciatyvinę grupę ir įkūrė tautinį jaunimo judėjimą „Jaunoji Lietuva“. 1990 m. „Jaunajai Lietuvai“ pradėjo vadovauti Stasys Buškevičius. Jų programa buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir stiprinimas; tautiškumo puoselėjimas; Karaliaučiaus krašto prijungimas prie Lietuvos; sovietinės kariuomenės Lietuvoje boikotas ir protestai prieš alkoholio gamybą. 1989 m. gruodį Rimantas Matulis įkūrė Lietuvos tautininkų sąjungą. (LTS) 1990 m. rugsėjo mėnesį atėjęs jai vadovauti Rimantas Smetona ją transformavo į partiją, kuri eidama su Sąjūdžiu, laimėjo rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą – gavo 13 mandatų. 1990 m. gruodžio mėnesį Seime buvo įkurta Tautininkų frakcija. Jai vadovavo Mečislovas Treinys. Kaip dažnai su lietuviais atsitinka, rungtynėse, kas gražesnis, jau 1992 m. sausio mėnesį Tautininkų frakcija suskilo ir atsirado naujas darinys – Tautos pažangos frakcija, vadovaujama Aurimo Tauranto. Bet 1994 metais atsirado dar gudresnis lietuvis Egidijus Klumbys, kuris įkūrė Tautos pažangos partiją, su jos pagrindiniu ideologu Rolandu Paulausku tribūnose. 1992 metais į Seimo rinkimus tautininkai ėjo keturiais sąrašais. Daugiamandatėje apygardoje nei vienas sąrašas nelaimėjo. Trys
LTS nariai M. Treinys, L. Milčius ir A.Baležentis laimėjo mandatus į Seimą vienmandatėse apygardose. Į 1996 m. rinkimus tautininkai ėjo jau keturiais sąrašais. Į Seimą nepateko. Vienmandatėse laimėjo S.Buškevičius, S. Pečeliūnas ir R.Smetona. 2000 m. tautininkai į rinkimus ėjo vėl keturiais sąrašais. Negavo nei vieno mandato. 2004 m. sąrašų skaičių sumažino iki 3. Bet vėl negavo nei vieno mandato. Nei vieno mandato negavo ir 2008 m. rinkimuose, nei 2012 rinkimuose į Seimą, nors buvo sudarę koaliciją su Centro partija ir Socialdemokratų sąjunga. 2016 m. rinkimai į Seimą tautininkams irgi buvo nesėkmingi.
Taigi Lietuvos tautininkai kartoja Prancūzijos ilgą ir sunkų politinį kelią, negalėdami tarpusavyje susitarti ir susivienyti. Nors 1992-2004 į Seimą patekdavo po vieną kitą tautininką, iškovoję mandatus, jie rūpinosi tik savo asmeniniais reikalais ir gerove, nors būdami Seime turėjo galimybių stiprinti tautininkų organizaciją, vienyti tautines jėgas ir stiprinti tos partijos įtaką visuomenėje. Tuo tarpu Europoje, kaip teigia knygos autorius, domėjimasis ir grįžimas į XX amžiaus pradžiaus tautų pavasarį plečiasi, ypač pastaruoju metu, kai Europos Sąjunga dėl savo technokratinio valdymo praranda savo autoritetą ir tautų pasitikėjimą jos vykdoma politika. Knygos autorius Lietuvoje skiria du tautiškumo lygmenis: lokalųjį ir universalųjį. Lokaliajame lygmenyje jo ideologai kategoriškai pasisako prieš Europos Sąjungą ir Lietuvos narystę joje. Universaliame lygmenyje pasisakoma už glaudų bendradarbiavimą su visos Europos Sąjungos tautininkais, juolab, kai Prancūzijos iniciatyva yra įkurtas Europos tautininkų internacionalas EURONAT, skatinantis ES valstybes tobulinti pačią ES politiką, prieštaraujant prieš jos federalizacijos užmojus, siekiant sukurti naują Europos imperiją, ir Europos Sąjungos viziją matant, kaip tautinių valstybių bendriją.
Lietuvos tautininkų negandos – jų susiskaldyme – vienu metu buvo net septynios tautininkų
partijos, siekusios patekti į Seimą. Buvo pradedama dirbti tik rinkimų išvakarėse, o priešrinkiminiu laikotarpiu tautininkų tarsi ir nebūta. Tik Lietuvių tautininkų centras suorganizuodavo vieną kitą renginį, apie kuriuos pasirodydavo žinutės spaudoje. Žiniasklaidoje, virtualioji erdvėje reiškėsi vien tik Marius Kundrotas ir Vytautas Sinica. Kitų nebuvo matoma nei girdima. Atrodė, kad ta daugybė tautininkų partijų buvo tik jų vadų, bet kokia kaina siekiančių patekti į Seimą, iškaba. Todėl buvo ne nuosekliai ir kantriai dirbama, o gudraujama, jungiantis į visokias netinkamas koalicijas, į visokių, neturinčių politinio svorio partijų sąrašus. LTS, praradusi savo orumą, prarado ir žmonių pasitikėjimą jais. Kaip rašoma knygoje, nuo jos pasitraukė ir tie 16 000 Lietuvos žmonių, kurie tikėjo tautinės idėjos reikalingumu ir būtinumu turėti jai atstovaujančią partiją..
Kitas svarbus momentas, neatspindėtas knygoje – tai laikraščio „Tautininkų žinios“ praradimas. Praradusi „Tautininkų žinias“, laikraščio korespondentus ir skaitytojus, ypač jų rubriką „Mums rašo“ LTS prarado galimybę ir laimėti politines kovas. Virtuli žiniasklaida „Alkas.lt“ ir „Pro Patria“, skelbianti tik fragmentiškas tautinio pobūdžio informacijas, niekada neatstojo ir neatstos „Tautininkų žinių“. Laikraštis buvo tautinės sąmonės gaivintojas ir tautinės idėjos bei darbingiausių jos žmonių propaguotojas, darantis juos matomus ir girdimus.
Įsikūrusi nauja Tautininkų ir respublikonų partija, deja, iki šiol nėra matoma nei girdima; kartoja tas pačias jos pirmtakų klaidas. Prancūzams reikėjo 40 metų, kad pasiektų pirmuosius reikšmingus tautinės partijos laimėjimus, lietuviams, matyt, teks laukti ilgiau, kol tautininkai pabus ir ims keltis iš vadizmo balos, vedančios tik į liūną, o ne šventovę, kuri vadinasi tautinė Lietuvos valstybė, neišvengiama visų Europos valstybių ateitis, jeigu jos nenorės tapti tik etninėmis grupėmis kažkokių musulmoniškų valstybių sudėtyje.
Knyga „Tautinis idealas politikoje: keturių šalių atvejai“, parodanti realią tikrovę Lietuvos tautinėje politikoje ir ją palygindama su Prancūzijos, Danijos, Lenkijos tautinių partijų veikla ir jos rezultatais, gal privers mūsų ambicingus tautinės idėjos rėmėjus susimąstyti, pažvelgti į save iš šalies, atsisakyti anarchistinio individualizmo aspiracijų ir vienytis. Kai kada aukojant ir savo ambicijas, jeigu norima gėrio Tautai ir Valstybei, o ne tik priėjimo prie sotaus lovio, kas atrodo daugumai tautininkų per šiuos trisdešimt metų buvo svarbiausia. Knyga aktuali, reikalinga, neabejoju kad ji padės daugeliui suprasti nacionalizmo situaciją Europoje, tautininkų politinės kovos tikslus ir metodus, pagilins politikos suvokimą apskritai, padės suprasti, kad pagrindinė demokratijos tobulėjimo terpė yra tik tautinė valstybė. Ji padės tiesti ir lyginti kelius į Lietuvos tautinės valstybės atkūrimą.
.
Atgal
.jpg)
(1).png)
