VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

03.20.Poetės testamentas

Prof. Ona Voverienė

Pavasaris. Gegužė. Kvepiančios alyvos.

Purienos gintarinės, baltažiedės slyvos.

Ir baltas takas, kuriuo žengi Tu

Tebūnie pilnas tų žiedų

Onutė Kurlenskaitė, 1968

Apsidžiaugiau, perskaičiusi straipsnį apie Panevėžio iškiliąsias moteris, tarp kurių atradau ir savo mielų pažįstamų, kurių knygas ne kartą recenzavau ir džiaugiausi tų knygų pasirodymu. Pirmą kartą išgirdau vienuolės Onutės Pranckūnaitės, kovotojos už tikėjimo laisvę, pavardę. Apie ją pranešimą skaitė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Onutė Pranckūnaitė aktyviai veikė perspausdindama okupacijos metais ir įrišdama nelegalias knygas. „Pradžioje spausdino mašinėle, paskui savo bute vonios kambarėlyje – skalbimo mašinos dydžio kopijavimo aparatu. Labai sunkiomis sąlygomis ji nukopijavo daugiau kaip 1000 knygų“ (Vertelka Bronius. Apie iškilias krašto moteris // XXI amžius.- 2017 12.29).

Onutė Pranckūnaitė

Kai Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų Kongregacijos sesuo Eugenija atvežė į Vilnių to vienuolyno didžiulės apimties dokumentų archyvą, net neįsivaizdavau, kad tame dokumentų rinkinyje atrasiu paslėptų „deimančiukų“, kurių „medžiojimo“ aistra, pasirodo dar nėra visiškai manyje išblėsusi, parašius knygas “Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (K., 2000) ir „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys; partizanė, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“ (K., 2005) ir „Tautos sargyboje“ (V., 2012)

Garbingos Žemaitijos bajorų karvedžių Rusteikų, kurių giminės šaknys siekia net 1408 metus, palikuonė Marija Rusteikaitė XX amžiaus pirmoje pusėje pražydo  tų laikų moterims nebūdingu finansininkės - vadybininkės talentu, sprendžiant ano meto Lietuvoje po eilinės ekonominės krizės skurdo problemas ir steigiant nelaimėliams, negebantiems pasirūpinti savimi – dėl ligų, ar senatvės, ar tėvų išdavysčių  - savo gyvenimu, prieglaudas, suteikiant jiems saugų stogą virš galvos, o beglobius vaikus išmokant amato. Ne kartą pagalvojau, jeigu šiais laikais turėtume Lietuvoje bent vieną tokią Mariją Rusteikaitę, turinčią didelę Žmogaus širdį, tikriausiai nebūtų Lietuvoje tiek skurdo ir bėgimo nuo mūsų turčių Lietuvoje sukurtos vergovės.

Marija Rusteikaitė

Knygos „Sesuo Onutė Kurlenskaitė. Prisiminimai. Kūryba“ viršelis

Nesitikėjau tarp dokumentų atrasti ir liudijimą apie  Dievo Apvaizdos seserų Kongregacijos „deimančiuką“ poetę Onutę Kurlenskaitę, palikusią gilų  pėdsaką  ne tik vienuolyno, bet ir Panevėžio medicinos istorijoje, apie ką liudija jos kolegų gydytojų atsiliepimai apie Onutės darbą medicinoje. Dokumentai, deja, neprabilo ir neparodė, kas vis dėlto atvedė talentingą humanitarę  į vienuoliją?

Prieš keletą metų su visu Vilniaus Moterų lygos skyriumi lankiausi Pažaislio vienuolyne. Mūsų ekskursiją pasitiko gražutė, miela ir nepaprastai išsilavinusi vienuolė Marija. Kai mano bendrakeleivės jau savarankiškai dar kartą sugrįžo prie Vienuolyno unikalių freskų, aš, specialiai nuo jų atsilikusi, priėjau prie Marijos ir paklausiau, kas ją atvedė į vienuoliją; juk tai gyvenimo praradimas. Ji visiškai nesutrikusi tada man atsakė, kad anaiptol taip nėra. Greičiau atvirkščiai: gyvenimo prasmės atradimas. Dabartinėje Lietuvos moralinėje krizėje, Lietuvą gali išgelbėti – tik pasiaukojimas. Ji yra gydytoja, baigusi aukštuosius medicinos mokslus, kaip ir kitos to vienuolyno seserys po darbo eina į onkologines ir psichiatrines ligonines ir slaugo pačius nelaimingiausius, giminių apleistus ir paliktus sunkiausius ligonius. Dievas tą mato. Ir lengvina jų sunkų savanorišką gailestingumo darbą. Ir Lietuvoje atsiranda daugiau gerumo.

Perskaičiusi Onutės Kurlenskaitės poezijos rinkinį, atradau su sesers Marijos mintimis susišaukiantį eilėraštį:

Tu ištiesei man kryžiaus šaką kietą,

Uždėjai ant menkų, silpnų pečių

Ir ištarei: „Nuves į žemę pažadėtą

Erškėčių dygliais klotu takeliu“.

Taip ir tapo poetė vienuole. „Prispaudė kryžius – sulenkė krūtinę „ atrodė, kad negali ir galvos pakelt nuo jo sunkumo, „Tik vis jaučiu aš Tavo meilę begalinę - / Matau – išaugo rožė kryžiui ant šakos / Matau eini drauge ir man taip lengva, gera / Ir kryžių prilaikai, kai aš krentu.

Ir kvepia rožė dangišku nektaru,/Ir rožėm kvepia takas akmenų“ .

Onutė Kurlenskaitė gimė 1942 m. birželio 13 d. Paalksnio kaime Berčiūnų apylinkėje, šalia geležinkelio linijos su dundančiais traukiniais ir automagistralės Šiauliai- Panevėžys.  Katalikiškoje, dar ir kitų tautinių vertybių nepraradusioje Alfonsos ir Aniceto Kurlenskų šeimoje užaugo keturi vaikai: Kazimieras, Onutė, Juozas ir Rimantas. Visi vaikai nuo pat mažens buvo mokomi darbštumo, pareigingumo, sąžiningumo, auklėjami katalikiškoje dvasioje. Onutė vos tik paaugusi Naujamiesčio Bažnyčioje tapo gėlių barstytoja, dalyvaudavo bažnytinėse procesijose. Abu tėvai dirbo žemės ūkyje, todėl Onutei teko globoti ir jaunesnius broliukus. Baigė Panevėžio  Juozo Balčikonio gimnaziją. Anksti pradėjo rašyti eiles. Iš nuotraukos šypsosi gražutė, tvarkingai gimnazistės uniforma ir kepurėle pasipuošusi mergaitė, būsimoji  Lietuvos poetė, kuri svajojo tapti Mokytoja. Deja, svajonės sudužo... Kodėl? Istorija ir dokumentai tyli... Tik eilėraščiai... kalba „Rugsėjis“ abiturientės padėka savo mokyklai:

Juk čia išmokom mes mylėt Tėvynę brangią,

Išmokom gerbt ir aukštint kalbą jos,

Pamilom puikiąją gražuolę jos padangę

Gimtuosius kaimus ir miestus jos.

Jau tų pačių metų pabaigoje, Kūčių vakarą mergaitė, prislėgta kažkokios negandos, prašo  užgimusio kūdikėlio Kristaus:

Išgelbėk Tėvynę, Tu žūstančią mūsų,

Užgimstantis, Kristau, šiąnakt,

Nors nėra vilties, kad kada ji klestėtų,

Neduok, nors likučiams apakt.

Po gimnazijos baigimo penkerius metus Onutė dirbo Panevėžio  linų kombinate. Tarp fabriko darbininkų išsilavinusi, daug skaitanti, ir jau pakilusi savo dvasingumu virš minios mergaitė, jautėsi labai vieniša („Vienatvė“). Jos klasės draugai stojo į institutus ir universitetus, darbininkė mergaitė suvokė, kad „Išnyks draugai kaip rūkas / Iš tavosios atminties / Bepaliks gražus tik vaizdas / Iš laimingos praeities...“ („Mokyklą paliksim“) vienumoje guodžiasi poetui Maironiui, žavisi jo poezija. 1962 metais, po dviejų metų pertraukos jos eilėraščių  rikiuotėje atsiranda naujas motyvas. Onutė sutiko savo gyvenimo kelyje dailininkę Danutę Keturakienę, giliai tikinčią moterį, kuri savo švelnumu ir geranoriškumu tapo mergaitei dideliu autoritetu, patarusiu mergaitei paguodos, kai jai bus labai sunku, ieškoti tikėjime..  Jai skirtame eilėraštyje Onutė rašo:   

Pamačiau aš jus tada senutę, 

Sunkaus vargo prislėgtais pečiais.

Bet dvasia Jūs švyturiu man buvot,

Jūsų žodžiai man ilgai skambės.

O tie žodžiai, pasirodo, buvo „Kaip surasti Kristų per dyglius“ („Mano mielajai senajai draugei“).

1963 metais Onutė įstojo į Panevėžio A.Domaševičiaus medicinos mokyklą, kurią baigė 1966 metų liepos 2 d. Baigusi mokyklą su pagyrimu Onutė gavo paskyrimą dirbti medicinos sesele į Vilniaus tuberkuliozinį dispanserį. Tačiau didelis miestas mergaitės nesužavėjo, o gal buvo ir kitų priežasčių ir ji grįžo į Panevėžį. Iki 1997 metų dirbo Panevėžio ligoninės II-oje poliklinikoje. Čia dirbdama, 1984 metais įstojo į Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų Kongregaciją. 1991 m. gegužės 28 d. baigė Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos fakulteto Panevėžio vyskupijos skyrių. 1991-1997 m. dėstė tikybą Panevėžio Ketvirtojoje vidurinėje mokykloje. Kartu su vienuolyno seserimis Eugenija Olikauskaite, Eugenija Kasciuškaite ir kitomis ėmė rūpintis Naujamiesčio bažnyčios gražinimu, pačios iš savo lėšų pirko audinius, siūlus, dekoravimo medžiagas, gamino žvakeles, pasiūdino procesijos dalyviams gražius rūbus, bažnyčios giedotojoms tautinius rūbus, pasiuvo ir išsiuvinėjo bažnytines vėliavas, atnaujino vaikų ir suaugusiųjų procesijų dalyvių drabužius, rūpinosi liturginiais drabužiais, vėliavomis, jų siuvimu, siuvinėjimu, priežiūra. Padėdamos sunkiai materialiai besiverčiančiai bažnyčiai, mergaitės tame matė savo gyvenimo prasmę.

Nuo 1979 metų iki pat 1985-ųjų Onutės kūryboje – mirtina tyla. O jau  1985-aisiais pasirodė pirmasis jos eilėraštis „Viltis“; poetė skundžiasi, nežinodama nuo ko pradėti, „...kai taip be galo juoda / Kai šitoj žemėj nėra kvepiančių žiedų...“

Iš kur gi gauti sėklą to grūdelio,

Kad išaugintų rožę dėl tavęs širdy

Melsiu parpuolusi prieš Tave ant kelių,

Baltutę Ostiją – vienintelė Viltis

2000-aisiais, jau galutinai susitaikiusi su mintimi, kad „žemėje laimės man jau nesurast...“, Onutė guodžiasi tuo, kad „Širdis nemirtinga – ji meilė pilna / O meilė Gyvena Kristaus širdyje“. Susitaikiusi su likimu Onutė prisimena savo  bendradarbius, su kuriais dirbo poliklinikose ir ligoninės – gydytoją Zitą, kuri jai buvo ypač gera ir jai siunčia meilės posmą:

Neskaičiavau kiek metų, mėnesių, dienų

Mes buvome kartu, mus rišo bendros mintys...

Ir dar po tūkstančio atbėgsiu takeliu

Ir dar norėsiu švelniai, švelniai apkabinti...

To periodo Onutės eilėraščiai atspindi jos naują psichologinę būseną, apie tai liudija ir jų pavadinimai „Atsivertimas“, „Viešpačiui“, „Atėjau“, ilgisi Dievo Karalystės Žemėje, linki prisikėlimo visiems; kun. V. Dageliui, jo primicijų proga savo eilėraštyje linki: „Tu viską atiduoki: širdį ir rankas / Tegul Tavyje Jėzus tikrą meilę ras“ („Primiciantui kun. V.Dageliui“);   eilėraščiuose, skirtuose broliams, linki jiems

Gyvuok Tu per amžius laimingas

Tokia laime, kokia supranti.

Širdžiai Tavo te nieko nestinga

Tegul plaka džiugi ir stipri...

Prisiglaudusi prie Kristaus kojų Onutė jaučiasi rami, rami  („Prieš Tabernakulį“. Vienuolyno sesei Eugenijai skirtame eilėraštyje vadina ją „lakštingala, paukšteliu pilku“ ir palieka Istorijai jos charakteristiką, kurią rašo pati gamta: „lakštingaliukas, kuris  jai ant peties užšoka / Pamatęs priešą didelį ir baisų“ (matyt katiną). Ir dėl tos Eugenijos meilės  bėdos ištiktiems paukščiukams ir gyvūnėliams, Onutei atrodo, kad Eugenijos ir pats  Viešpats niekad neteis, jeigu jai ir kokią klaidelę savo gyvenime  tektų padaryti:

Neteis Tavęs, Tu myli jo kūrybą,

Paukštelį, gėlę ir kačiuką mažą.

Tavoj širdelėj didi meilė žiba

Ir Viešpats ją ant savo rankų neša

(„Sesei Augutei“)

Mirė Onutė Kurlenskaitė, susitaikiusi su Likimu ir atradusi ramybę prie Kristaus kojų 2012 m. lapkričio 24 dieną. Jos eilėraščių rinkinys išleistas jos kolegių sesių, tik po jos mirties, 2013 metais („Sesuo Onutė Kurlenskaitė. Prisiminimai. Kūryba“ Sudarytojas ir leidėjas Stasys Mackevičius. Minkštais viršeliais. 214 puslapių apimties. 69 fotonuotraukos; mamos, tėvelio, brolių, prisiminimų autorių, didžioji dalis iš vienuolijos gyvenimo; daugiausia nuotraukų su sese Eugenija).  Knygoje paskelbti jos buvusių bendradarbių – gydytojų atsiminimai apie darbščią,  didelės širdies, pilnos gerumo ir atjautos ligoniams, gailestingąją medicinos seselę  O ją labiausiai supratusios ir švelniausiai su ja bendravusios kolegės sesės Eugenijos prisiminimuose Onutė buvo ir tebėra gyva. „ Tebejaučiu, - rašo knygoje Eugenija, - jog esu tvirtai atsirėmusi Tavo peties, kaip ir tuomet, kai lydėdavai mane iš bažnyčios. Viešpats siuntė Tave į pasaulį su didžiuliu kraičiu savojo gėrio, kokį visi tikimės pamatyti toje Šalyje, kuriame klesti Gyvybė. Tu įvykdei Jo valią, mylėdama kiekvieną sutiktą žmogų ta meile, kuri priartina žemę prie dangaus“ (Sesuo Eugenija Olikauskaitė).

Esu daug recenzavusi knygų ir eilėraščių rinkinių bei rinktinių.  Sesers Onutės Kurlenskaitės eilėraščių rinkinys „Sesuo Onutė Kurlenskaitė“, išleistas Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos jau po autorės mirties – pirmasis iš Lietuvos vienuolijų. Tai – ženklas, kad dabartinės vienuolijos žengia pirmuosius žingsnius, siekiant atgauti šimtmečiais buvusių vienuolijų, kaip Šviesos ir mokslo tvirčiausių židinių šlovę. Garbė Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų Kongregacijos vadovei Jūratei ir mano bičiulei sesei Eugenijai, atveriančiai šios vienuolijos kuriamus dvasinius turtus!

 

 

Atgal