Kultūra
02.19. Neprovincialūs tautotyrininkų iš provincijos tyrinėjimai
Jonas Laurinavičius
Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas
Reda Kiselytė, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja, atsiuntė man naują Rokiškio krašto kultūros žurnalą „Prie Nemunėlio“ (2017, Nr.2).
Tai įdomus leidinys. Publikacijos paremtos archyvinių dokumentų, literatūros gausa. Kad galėtumei ją tinkamai suprasti, pasinaudoti, apibendrinti, reikalinga gili erudicija, profesinis pasirengimas, sugebėjimas atskirą įvykį, žmogų kūrėją susieti su bendra to laikotarpio politine, ekonomine, kultūrine panorama. Visa tai ir išvysti skaitydamas „Prie Nemunėlio“.
O kas jų autoriai?
Mano nuomone, šios publikacijos nedarytų gėdos, jeigu jų autoriai būtų akademikai, profesoriai, mokslų daktarai ir panašiai. Betgi taip nėra, nes Rokiškyje ir jo apylinkėse nėra nei Mokslo akademijos, nei valstybinio universiteto ar mokslo instituto.
Žurnalo „Prie Nemunėlio“ viršelis
Tai toli toli nuo Gedimino kalno esanti provincija. Ir žurnalą leidžia Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka su Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centru, o žurnalo redaktorė – šių abiejų kultūros įstaigų vadovė – Alicija Matiukienė. Štai kokia šiandien šauni mūsų provincija! Vieni pagrindinių straipsnių autorių - bibliotekininkės: Reda Kiselytė, Audronė Telšinskienė, Daiva Vilkickienė, Salvinija Kalpokaitė, Renata Bernatonienė iš Rokiškio rajono. O dar dvi iš kitų rajonų – Indra Drevinskaitė-Žilinskienė ir Angelė Mikelinskaitė. Ir jų publikacijos apie sudėtingas, talentingas įvairiapusiškas asmenybes – fotomenininką Rimantą Dichavičių, režisierių Joną Buziliauską ir t.t. Biržų bibliotekininkei I.Drevinskaitei-Žilinskienei literatūrinis pasirengimas leido gvildenti paties Jono Meko gyvenimo ir kūrybos peripetijas. Argi tai nepasigėrėtina?! Argi tai ne aukščiausias balas jų išsilavinimui, sugebėjimams?!
Aš bibliotekos (tuo metu – klubo skaityklos) skaitytojas nuo 7-erių metų, taigi jau turiu 73-erių metų nepertraukiamą knygų skaitymo stažą. Anais tolimais, dargi ir vėlesniais metais, bibliotekose dirbo beveik vien merginos, kurios nerasdavo kito geriau apmokamo darbo. Joms svarbu buvo dirbti bet kur, kad tik užsikabinti, gauti atlyginimą. Kadais net neįsivaizdavau, kad per vieno žmogaus gyvenimą taip pasikeis bibliotekos, jų darbuotojos, kad reikia būti gerai pasikausčiusiam, idant galėtum kaip lygus su lygiu kalbėti bibliotekoje apie knygą, literatūrą, kultūrą.
Du kartus esu lankęsis Rokiškyje: pirmą kartą, kai LR prezidentas Valdas Adamkus į spaudos konferenciją buvo pakvietęs rajonų laikraščių redaktorius, antrą kartą – kai rengiau knygą „Žiobiškio vėjas“ apie savo studijų dienų draugą lituanistą poetą rokiškėną Daną Kairį. Taip jau išėjo, kad ir spaudos konferencija, ir vienas iš susitikimų su Lietuvos kaimo rašytojų Rokiškio skyriaus nariais vyko Rokiškio krašto muziejuje. Buvo maloni pažintis su muziejininku Valiumi Kazlausku, kai kuriais kitais muziejininkais. Dabar įdėmiai perskaičiau ir muziejininkų publikacijas. Jiems irgi negaliu gailėti gražių žodžių: eiliniam skaitytojui, manau, kad taip pat ir specialistui, - tai įdomūs straipsniai.
Atkreipia dėmesį ir spalvingos Albino Kuliešio nuotraukos.
Beje, tai jau 39-asis rokiškėnų kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ numeris.
Atgal