Kultūra
12.09. Viktoro Falkenhahno meilė Lietuvai prasidėjo dar vaikystėje
Prof.Viktoras Justickis
Atgavus nepriklausomybę ir nugriuvus sienai, kuri skyrė Lietuvą nuo pasaulio, begalinė įvairiausių kultūrų, informacijos, žmonių ir galimybių jūra įsiveržė į mūsų gyvenimą, į mūsų protus ir jausmus. Lietuva staiga tapo tik mažytis šios begalinės jūros lašas. Kartu vis mažiau vietos ji užėmė žmonių širdyse. Jų interesai, gyvenimo planai, mintys nukrypo kitur. Daugybei žmonių Lietuva – tik praeitis, tai, ką reikia savyje įveikti, kad galėtų adaptuotis prie naujo gyvenimo už jos ribų. Interesą Lietuvai pakeitė interesas pasauliui.
Novelės autorius Viktoras Falkenhahnas. Berlynas. 1985 m.
Karaliaučiaus universiteto baltistas Viktoras Falkenhahnas – ryškus priešingo kelio pavyzdys. Tai žmogus, kuris gimė ir išaugo Vokietijoje, lingvistas, kuris mokėjo daugybę kalbų ir pažinojo daugybę įvairių šiuolaikinių ir senovės kultūrų, bet visa širdimi pamilo Lietuvą. Būtent Lietuva tapo jo meile visam gyvenimui. Jis pamilo jos žmones, jos istoriją ir kultūrą. Jis suprato, kokia ji vertinga ir svarbi pasauliui ir visą savo ilgą gyvenimą skyrė Lietuvai.
Jo meilė Lietuvai prasidėjo dar vaikystėje, kai jo tėvą atkėlė mokytojauti į Ragainę. Čia berniukas išgirdo pirmą lietuvišką žodį. Tai buvo „ugnys“. Rudenį arti Ragainės ant Nemuno kranto degino bulvienojus. „Ugnis“ – sakė šie žmonės, rodydami į keliaujančią per lauką liepsną. Po šio žodžio sekė ir kiti.
Tėvas norėjo, kad berniukas pirma pramoktų didžiąsias kalbas, pav., anglų, prancūzų. Bet Viktorą vis labiau viliojo lietuviai, su kuriais jis bendravo, ir jų įdomi ir graži kalba.
Tuo metu jam į rankas papuolė Vydūno parašytas „Vadovėlis lietuvių kalbai pramokti“. Kiek vėliau įvyko ir susitikimas su pačiu Vydūnu. Tasai, pasiklausęs jau gerai pramoktos lietuvių kalbos, pasakė: „Matyti, kad jūs jau buvote tarp žmonių“.
Susitikimas su Vydūnu tapo keletą dešimtmečių trukusios draugystės pradžia. Ši draugystė lėmė Viktoro Falkenhahno gyvenimo kryptį. Būtent jis redagavo antrąją Vydūno vadovėlio laidą.
Mokėsi Karaliaučiaus universitete. Universiteto rektorius, žinomas baltistas profesorius G. Gerulis paveda Viktorui Falkenhahnui, nors dar studentui, dėstyti lietuvių kalbos kursą. Baigus universitetą, būtent profesorius G.Gerulis pasiūlė jam užsiimti baltistika ir rašyti disertaciją apie Biblijos vertimą į lietuvių kalbai giminingą prūsų kalbą. Pasakė: „Įsigilinkite. Turite perskaityti viską. Tatai pusė senlietuvių raštijos“.
Viktoras Falkenhahnas kibo į darbą.
1935 m. jis važiuoja ten, „kur gyveno mano aisčiai, mano lietuviai“. Tai buvo Vilnius, tuomet atplėštas nuo Lietuvos kamieno. Bet net ir tokiomis sąlygomis jaunas vokietis rado tai, ko ieškojo. Grįžo į universitetą tarsi pakerėtas.
1941 metais ilgai rengta disertacija „Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai“ buvo apginta. Parengtą disertaciją Viktoras parodė savo mokytojui ir draugui Vydūnui. Vydūnas širdingai pasveikimo V. Falkenhahną, pabrėžė didelę Jono Bretkūno ir disertacijos apie jį reikšmę. Kartu jis išreiškė mintį, kad būtų labai gerai ne tik aptarti Jono Bretkūno darbus, bet ir atskleisti didžiąją Jono Bretkūno asmenybę. Jis manė, kad geriausiai tam tiktų meno formą, pav., romanas.
Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Dar prieš karą pradėjo rašyti. Jis pasakojo: „Medžiagą taip gerai pažįstu, kad tikrai galiu sakyti, žinau, kaip ten „iš tikrųjų“ buvo, tarsi būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!.. Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje“.
Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“, susidedantis iš 22 novelių apie Joną Bretkūną . 1986 metais Lietuvos rašytojų sąjungos žurnale „Pergalė“ buvo paskelbtos kelios romano novelės (Pergalė, 1986 nr.5, psl. 95-114). Prieš kelis metus keletas novelių buvo atspausdintos „Santaroje“ (Santara, 2014, 107/108, psl. 86-99).
Jono Bretkūno gyvenimo aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to buvo neįmanoma suprasti Jono Bretkūno ryžto ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, neparodžius, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai. Dėl to didelė romano dalis (15 iš 22 novelių) skirta aisčiams. Jie vaizduojami laikotarpiu trys šimtai metų iki Bretkūno - iš karto po to, kai buvo kryžiuočių užkariauti. Parodomas dviejų diametraliai skirtingų kultūrų, asmenybių, psichologijų, požiūrių į gyvenimą, žmogų ir jo paskirtį susidūrimas.
„Lietuvos aido“ skaitytojų dėmesiui skiriama viena iš aisčiams skirtų novelių „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“.
Jos pagrindinė veikėja – maža aisčių mergaitė, gyvenanti kartu su savo senele toli neįžengiamame miške sename rąstų namelyje. Keičiasi metų laikai, kartu su jais gyvena ir keičiasi supantis jas pasaulis. Ir kiekvienas iš šių pokyčių atsispindi mergaitės širdyje ir veda ją prie gyvenimo ir žmogaus paskirties supratimo.
Atgal
.jpg)
(1).png)
