Kultūra
10.31. Grįžta praeities margumas Kai mylėjau kaime...
Julius Norkevičius
Ši dainos eilutė skirtingai baigiama. Priklauso nuo to, kas dainuoja. Merginos prisipažįsta mylėjusios bernelį, o vaikinai – mergelę. Kai dainuoja ir vieni, ir kiti kartu, šią eilutę užbaigia savaip.
Mamytės jaunystės metais paminėta daina buvo labai populiari. Daugeliui net mėgstamiausia. Vaikai ją išmoko besiklausydami. Kaip užbaigti dainos pirmą eilutę – lyg ir savaime supratome. Be atskiro pamokymo.
Šią dainą mamytė dažnai dainuodavo. Tik negalėjo pasakyti, ar tai buvo pirmoji jos išmokta daina. Yra užsiminusi, kad niūniuoti pradėjo lopšines, pamažu jas ir garsiai laibu balseliu užtraukdavo. Ir tai suprantama: mamytė gana anksti pradėjo tarnauti aukle. Supant lopšį savaime iš atminties jai išplaukdavo vaikystėje girdėtos mamos dainos.
Ypač daug buvo dainuojama Smilgių kaime
Tarnaudama kaime išmoko jaunimo dainų. Ypač daug buvo dainuojama Smilgių kaime, kur mamytė ganė gyvulius, vėliau dirbo ir kitus moteriškus darbus. Buvo dainuojama ne tik plušant laukuose, bet ir vakarais, merginoms susėdus prie ratelio, o vaikinams užsiėmus vyriškais darbais.
Nepraleisdavo pasitaikančių progų padainuoti ir kai tarnavo Plungėje, Telšiuose. Nesiskyrė su daina ir sukūrusi šeimą, augindama vaikus. Tėvelis dainuodavo, bet nebuvo aktyvus jos talkininkas. Jam reikėjo ypatingos nuotaikos, neeilinės progos, kad užtrauktų dainą. Daugiausiai mamytei talkino vaikai, ypač kai paaugo: mokėjo visą jos repertuarą. Papildydavo jį savu moksleivišku, per radiją išgirstomis dainomis.
Jauniausioji mamytės sesuo Stasiūnelė, dukterėčia Zosė – didelės dainininkės. Tad susitikusios gimtinėje nevengdavo padainuoti. Tokių progų visada pasitaikydavo. Todėl mūsų namuose dažnai liedavosi daina per didžiąsias metų bei šeimynines šventes. Nestigo dainų ir prie Kalėdų eglutės. Mamytė visada pritardavo, nors jos balsas nebuvo žemas. Nuo jaunumės ji nesiveržė į dainos vedančiąją.
Mamytė labiausiai mėgo dainuoti „Ar vėjai pūtė“, „Oi, žiba žiburėlis“, „Nedėlios rytelį“, „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Pasėjau linelį“, „Bijūnėlis gražus“, „Sėdėjau prie langelio“, „Šalia kelio vieškelėlio“, „Burkuoja balandis už lango“, „Ar aš tau, sese, nesakiau“, „Mylėjau mergelę pusantrų metelių“. Iki ašarų ją jaudino pastaraisiais metais populiari „Neliūdėk, mamyte, kai prie Kūčių stalo...“ Mielai pritardavo „Pilki keleliai dulka“ ir kitoms jaunimo, jos vaikų dainuojamoms dainoms.
Dažna mamytės viešnia buvo tėvelio sesuo Marijona, visų meiliai Mane, Manele vadinama, kai ji į Smėlio kalnelį palydėjo savo vyrą Juozą. Kai ir mamytė liko našle, tai judviejų susitikimai dar labiau padažnėjo. Nuolatinė viešnia buvo itin didelė dainos mylėtoja, labai daug jų mokėjo. Susėdusios prie mamytės pamėgto stalelio šalia lovos prie lango, jos ilgai šnekučiuodavosi, gerdavo arbatą, užvalgydavo. Dažni pokalbio intarpai būdavo daina. Dainuodavo tyliai, svajingai, daug dėmesio skirdamos dainos turiniui. Tai buvo savotiškas jų sugrįžimas į jaunystę, tų dienų prisiminimas. Baigusios viena kitai dėkojo už dainą, už sugrąžintas dienas.
Dainavimas jai visą laiką labai palengvindavo gyvenimą.
Palėpėje įrengtame kambarėlyje kelis metus glaudėsi ir tėvelio pusseserė Ieva Šaltenienė. Vargu ar kas nors iš mūsiškių gali pasakyti, kada tas papildomas, nedidele krosnele šildomas plotas atsirado. Karo metais viršuje dar buvo nemaža erdvė, kuri traukė vaikus čia pažaisti, paišdykauti, pasitarti, pasislėpus nuo suaugusiųjų akių. Tiesa, palėpėje rikiavosi maišai su miltais, grūdais, vonia, statinaitė su sūdyta mėsa. Kabojo išrūkyti lašiniai, kumpis. Tai netrukdė vaikiškiems užsiėmimams. Nebuvo ir laiptų. Aukštyn drąsiai keberiojomės kopėčiomis. Tik mamytė privengdavo jomis lipti. Jei ką nors reikėdavo atnešti, tai į palėpę lipdavo tėvelis arba vaikai.
1920 m. Orenburgas tapo pirmąja Kazachijos (kuri tada vadinosi Kirgizijos ATSR) sostine
Tame kambarėlyje gyveno ir Malakauskienė su dukra ir sūnumi. Tik jos vyriausias sūnus glaudėsi pas tetą ir mamą dažnokai aplankydavo. Palėpės butelyje gyveno ir mokyklos sargienė Šliafertaitė, ir pažįstama iš Kontaučių Kazytė, ir tėvelio sesuo Kazimiera, ir dailiokai, ir pradėjusi mokytojauti brolio Vinco duktė Sigutė. Bene ilgiausiai čia gyveno Renės vyro Jono tėvas – Papūnelis. Pertvarkytame, iš esmės pakeitusiame išvaizdą palėpės kambarėliuose jau daugiau kaip dešimtmetį karaliauja Renės anūkai Dovydas, Gintarė.
Neilgai, gal porą metų, palėpės kambarėlyje, kol dukra Rūta nepaviliojo pas save, gyveno ciocytė Ieva. Sąlygos buvo pakenčiamos. Nedidelė viryklėlė, ant kurios virėsi valgyti, bet ir šildė patalpą. Teta dažnai nulipdavo žemyn pas mamytę pasikalbėti. Beveik visi ilgi vakarai, ypač žiemos, prabėgdavo mūsų virtuvėje bendraujant, dainuojant, besimeldžiant, keliaujant prisiminimų keliais. Prisiminti ji turėjo ką. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tėvai į didelius ratus susidėjo pačią būtiniausia mantą, susodino vaikus, pakinkė du arklius ir į Rusijos platumas. Bėglius priglaudė miestas, kurio viena pusė Europoje, o kita, už upės, jau Azijoje. Tai Orenburgas. Ir čia vis labiau įsisiūbavo revoliucinis pakilimas. Teta Ieva dažnai pasakojo, kaip ji dalyvavo mitinguose, nešė plakatus, kurie skatino carą atsisakyti valdžios. Mitinguojančio jaunimo būryje smagiai traukė Internacionalą, kitas revoliucines dainas.
Aną popietę palėpės gyventoja nulipo žemyn dailia popierine dėžute nešina.
– Noriu parodyti savo didžiausią turtą – skareles, – nieko nelaukdama atskleidė nešulio paslaptį. – Manau, kad ir tu nemažai jų turi. Peržvelkim, pasigrožėkim kartu, ką esame sukaupusios.
Mamytė nė žodžio nepratarusi nuėjo į greta esantį kambarėlį. Iš spintos ištraukė nemažą dėžutę ir sugrįžo pas viešnią. Pajutę mamytės potraukį šiam aprangos komponentui, pradėjome skareles dovanoti bet kokia proga ir be jos. Iš kiekvienos kelionės stengėmės parvežti mamytei kuo įmantresnę, tam kraštui būdingų spalvų ar raštų skarelę. Taip per laiką jų skrynelėje susikaupė nemažai – vienos bei kelių spalvų, gėlėtų, permatomų, didesnių ar mažesnių. Mamytė įsiminė ir kiekvienos atsiradimo istoriją.
Prasidėjo skarelių kilnojimas, jų rikiavimas ant stalo. Šį savotišką turgų lydėjo nesibaigiančios kalbos, aptarinėjimas, kodėl patinka, kuo kiekviena graži. Ir prisiminimai: pirko ar gavo dovanų, kada ir iš ko, iš kur atvežta, kodėl ir kaip ji atsidūrė vienoje ar kitoje skrynelėje?
– Oi, kokia šita gražiǃBet kažkodėl nemačiau, kad tu ją ryšėtum. Gal nepatinka?
– Ne, patinka. Užsirišu, bet „pačėdiju“. O jei tu labai jos nori, galiu ir dovanoti.
– Neatsisakyčiau dovanos. Galim ir keisti, kad ir į šitą, – pasakė ir mamytė ištraukė plonytę, papuoštą vos permatomomis gėlytėmis.
– Neskubėkim. Peržiūrėkim visas, – ramino giminaitė Ieva.
Moterys užgulusios stalą toliau kilnojo skareles, išskleidusios jas apžiūrinėjo prieš šviesą, vardijo kiekvienos privalumus, trūkumus. Prisiminė, kaip dažnai kiekvieną užsiriša.
– Tai jei tikrai nori, tai gali pasiimti tau labiausiai patikusią. Šitą galiu ir dovanoti, – viešnia pakilnojo didelę margaspalvę skarelę. – Iš tavęs norėčiau gauti aną šviesiai melsvą, permatomą.
– Ne, mieloji, šitos niekam nedovanosiu. Ji man ne tik labai patinka, bet yra ir nepaprastai brangi, dovanota širdžiai mielo žmogaus. Net į bažnyčią eidama retai kada užsirišu.
– Matai, kokia tu pavyduolė. Aš tau pačias gražiausias norėjau dovanoti, o tu bene mažiausios, man patikusios nenori perleisti.
– Gali ir taip mane vadinti, nors aš nesu tokia. Bet brangiausios dovanos niekada niekam nedovanosiu, – ir mamytė neskubėdama gražiai lankstė skareles ir vėl jas guldė į dėžutę.
Neatsiliko ir pusseserė Ieva. Dailiai susikrovė savo turtelį ir kiekviena, net nepalinkėjusi labos nakties, patraukė savo keliais. Mamytė į savąjį mažąjį kambarėlį, o viešnia pro virtuvės duris į prieškambarį ir laiptais aukštyn.
Taip aną popietę ne itin draugiškai išsiskyrė. Moterys joms vertingiausių, mieliausių rinkinių pavyzdžiais ir nepasikeitė. Tas vakaras neturėjo jokios įtakos jų draugystei, bendravimui. Bet negaliu pasakyti, ar jos kada nors vėliau pasikeitė skarelėmis, dovanojo viena kitai tai, ką labiausiai vertino, kuo itin grožėjosi.
Atgal
.jpg)
(1).png)
