Kultūra
10.24. Nutylėti profesinio kelio vingiai
Dr. Regina Norkevičienė
Apie Vandą Aramavičiūtę, šį rudenį išėjusią į Amžinybę, yra ir bus rašoma įvairiais aspektais. Reikšmingi jos mokslo darbai, nepamirštamas dėstytojos profesinis kelias. Pedagoginei visuomenei žinoma poetė Stasė Dzenuškaitė dėl regėjimo negalios Bičiulei, buvusiai bendradarbei skirtus žodžius mintyse (2017 09 05) sueiliavo. Ir perskaitė šio rašinio autorei:
Tu išėjai.
Taip nusileidus saulė
Palieka šviesų taką ant vandens,
Kad juo ir vėl aušra
Į mūsų žemę, į mūsų širdis, į mūsų troškimus.
Ir tu kaip ji, tu kaip aušra
Į mūsų būtį grįžti minties, jausmų šviesa.
Mes vėl kartu
Iš meilės žodžių piname svajonių vainikus
Žemei ir dangui, žmogui ir angelui.
Meldžiamės kartu. Giedame „Magnificat“.
Į kūrybos džiaugsmą,
Į dvasios viršukalnę –
Tuo pačiu taku.
Paklausyk: girdi? Vakaro tyloje rytmečio varpus?
Tačiau yra tokių profesorės veiklos sričių, apie kurias okupacijos dešimtmečiais sąmoningai buvo tylima, o vėliau išliko tik atmintyje siauro artimiausių bendradarbių rato, kuris nuolat neišvengiamai siaurėja.
Porą dešimtmečių (1967–1997 m.) prof. Vanda dirbo Pedagogikos mokslinio tyrimo institute. Pradžioje buvo priimta į prof. Jono Laužiko vadovaujamą Pedagogikos ir psichologijos sektorių. Vėliau iš jo atsišakojo savarankiškas Auklėjimo problemų sektorius. Kuriant jį būsima vadovė V. Aramavičiūtė atkakliai siekė apsaugoti nuo trafaretinio ideologizuoto įvardijimo „Komunistinio auklėjimo problemų“ sektoriumi. Tuo metu atlaikyti ideologinį „aukštesnių organizacijų“ presingą reikėjo didelio tvirtumo, atkaklumo. Pavyko.
Vanda Aramavičiūtė
Auklėjimo problemų sektorius, išvengęs ideologinio trafareto, institute įgijo ir daugiau laisvės, ir autoritetą: reguliariai čia būdavo organizuojami įdomūs pokalbiai, vadinamos „popiečio arbatėlės“. Į jas kviečiami sektoriaus darbo krypčiai prijaučiantys instituto bendradarbiai. Aptariamos problemos buvo artimesnės S. Šalkauskio, A. Maceinos, Dekalogo, bet tikrai ne oficiozinei komunistinio auklėjimo krypčiai. Į kitokius pokalbius iš esmės Lietuvos mokyklai dirbančiame institute vargu ar būtų radęsi norinčių ateiti.
Prof. Vandos Aramavičiūtės vadovaujamas sektorius, atsigynęs įvardijimo „komunistinis“, buvo tikras vaikų, moksleivių dorovinio auklėjimo centras, tyliai siekiantis įgyvendinti Lietuvos mokykloje humanistinę tautinę, netgi krikščioniškąją kryptį. Mokslo darbų kontekste paminėti „pionieriai“ ar „komjaunuoliai“ tuo metu buvo aiškiai suvokiami kaip būtini „perkūnsargiai“, suprantami visiems, kurie nelengvais okupacijos dešimtmečiais dirbo būtent Lietuvai ir jos mokyklai. Esant būtinybei paminimas žodis „tarybinė“ – taip pat dar vienas „perkūnsargis“.
Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad tuo nelengvu laikotarpiu teko dirbti su Velione Vanda toje pačioje pedagogikos mokslo įstaigoje, kurios ir vadovai, ir dauguma bendradarbių gerai suvokė: ir okupacijos sąlygomis turėjo gyventi Lietuvos mokykla – kiek įmanoma mažiau tarybinė, daugiau lietuviška, humanistinė.
Oficialiame leidinyje „Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas“, skirtame apžvelgti 25-erius mokslinio darbo metus, pateikiama Auklėjimo problemų sektoriaus nuotrauka. Jo bendradarbės – V. Aramavičiūtė, S. Dzenuškaitė, A. Tamulaitienė konferencijoje Rokiškyje. Fone – tautinių motyvų ornamentas ir žodžiai: „Kad jauno širdis būtų apsaugota nuo blogio, reikia joje apgyvendinti gėrį“. 1982-ieji metai. Jau kiek laisvėjantis okupacijos dešimtmetis. Konferencijos atributika, jos motto – amžinas ir bendražmogiškas. Tokiomis vertybėmis gyveno šis sektorius, tokias gebėjo skleisti ir, atrodytų, dar labai nepalankiomis aplinkybėmis. Pažymimi prof. Vandos darbai: „Nedarnių šeimų vaikai ir jų auklėjimo ypatumai“, „Vaikas ir šeima“. Neminint vėlesnių, jau kitokiomis aplinkybėmis išleistų Profesorės reikšmingų darbų, tai, kas buvo daroma Pedagogikos instituto Auklėjimo problemų sektoriaus vadovės, jos bendradarbių, buvo ir yra reikšminga pedagogikos mokslui bei praktinei veiklai.
Kurti ir išsaugoti būtent tokią darbo kryptį buvo tikrai sudėtinga visuomeninėmis aplinkybėmis, kurių pasirinkti mūsų karta, aišku, negalėjo, nors išmintingai apeiti totalitarinės valstybės diktuojamus reikalavimus stengėsi ir konkretūs instituto žmonės, ir išmintingi šios įstaigos vadovai. Taigi dirbti savo tautai, savo visuomenei reikšmingus darbus yra prasminga kiekvienoje situacijoje – tai svarbu įsisąmoninti ir neretai rezignuojantiems dabarties pedagogams.
Atgal
.jpg)
(1).png)
